Tapo priežastimi įvesti karius
„8 metus trukęs žmonių genocidas – ne pagrindas karui? – vasario 26-ąją, dvi dienos po karo pradžios, vienoje „Facebook“ grupėje retoriškai paklausė jos narys. – 8 metus buvo žudomi paprasti žmonės ir vaikai. Per 8 metus trukusį genocidą buvo nužudyta virš 15 000 Donbaso žmonių. Ar į tai nusispjaut?“
Tai atkartojo ne kartą nuskambėjusius V.Putino žodžius. Likus kelioms dienoms iki Ukrainos užpuolimo jis, pripažindamas apsišaukėliškų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nepriklausomybę, žodį „genocidas“ ištarė ne kartą.
Jau kai ankstesnę savaitę Rusijos Valstybės Dūma nubalsavo už kreipimąsi į V.Putiną su prašymu pripažinti Donecko ir Luhansko separatistinius darinius, jis be jokių įrodymų pareiškė, esą Donbase „vykdomas genocidas“. Tai tapo oficialia priežastimi įvesti Rusijos karius į Donecką ir Luhanską.
Šį žodį pasigavo aukšti Rusijos pareigūnai ir valstybinė žiniasklaida. Jos diplomatai Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai išplatino dokumentą, kuriame apkaltino Ukrainą „naikinant civilius gyventojus“ šalies rytuose.
Pagal šią pasaulėžiūrą bet koks atitrūkimas nuo Maskvos sferoje, kurią ji laiko savo įtakos sritimi, yra išpuolis prieš visus Rusijos žmones – ypač Ukrainoje, kurią V.Putinas iš esmės laiko rusiška.
Posovietinėse šalyse egzistuoja ilga genocido retorikos naudojimo ir piktnaudžiavimo ja istorija.
Kaltinimai genocidu yra būdas įtvirtinti šios valstybės suverenitetą visoje etninėje Rusijos imperijoje, kuri gerokai peržengia formalias jos sienas, bei teisę visą teritoriją kontroliuoti jėga.
„Posovietinėse šalyse egzistuoja ilga genocido retorikos naudojimo ir piktnaudžiavimo ja istorija“, – tvirtina Kyjive dirbantis analitikas Matthew Kupferis.
Žlugus Sovietų Sąjungai, o kartu ir ją sudarančių valstybių ideologiniam pagrindui, tos šalys performulavo savo tapatybę – tam didelės įtakos turėjo ir Antrojo pasaulinio karo prisiminimai.
Genocidas, kaip nacių piktadarysčių simbolis, tapo žodžiu, reiškiančiu viską, kas laikoma „absoliučiu blogiu“, paaiškino M.Kupferis, o pasipriešinimas šiam blogiui virto nacionaliniu imperatyvu.
Kremlius jau seniai tvirtino, esą Ukrainos valdžia persekioja etninius rusus ir kitus rusakalbius piliečius. Šis kaltinimas, paremtas melagingais pasakojimais apie išpuolius prieš rusus, 2014 m. buvo pateiktas kaip pateisinimas Rusijos įvykdytai Krymo aneksijai bei įsiveržimui į Rytų Ukrainą.
V.Putinas ėmė energingai ginti „rusų pasaulį“. Jo teigimu, tai įtakos sfera, kurios šaknys glūdi etniškume – rusams, kaip etninei grupei, gresia nuolatinis genocido pavojus. Dėl to Rusijos kišimas į kaimyninių valstybių reikalus dabar pristatomas kaip gynybinis.
Gyventojams, kurie aštuonerius metus kentėjo dėl Vakarų sankcijų, sakoma, kad jie aukojasi dėl herojiškos kovos, panašios į Antrąjį pasaulinį karą.
2015 m. genocidu buvo vadinamos Ukrainos pastangos izoliuoti Rusijos remiamus separatistus. Kai buvo nutrauktas dujų tiekimas į Donbasą, V.Putinas pasipiktino, kad „justi genocido kvapas“.
2018 m., Rusiją izoliavus tarptautiniu mastu, vienas su Kremliumi susijęs įstatymų leidėjas apkaltino Ukrainą siekiant „genocido prieš Donbaso rusus“, o Rusijos užsienio reikalų ministras perspėjo apie „genocidą taikant sankcijas“.
Gruodį, Rusijos karinėms pajėgoms pradėjus telktis prie Ukrainos sienų, V.Putinas pakartojo, kad padėtis Ukrainos rytuose „atrodo kaip genocidas“.
„Teiginiai apie rusakalbių „genocidą“ Rytų Ukrainoje nuo tada nuolat skamba Rusijos valstybinės propagandos kanaluose“, – apibendrino Rusijos žurnalistas Aleksejus Kovaliovas, vadovaujantis faktų tikrinimo organizacijai.
Civilių aukų vis mažėjo
Cituotame įraše „Facebook“ nurodytas žuvusiųjų Donbase skaičius – 15 tūkst. – yra netoli nuo tiesos. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, nuo konflikto pradžios 2014 m. balandį iki 2021 m. sausio pabaigos Donbase žuvo 13,1-13,3 tūkst. žmonių, ketvirtadalis iš jų (3 375) buvo civiliai gyventojai.
Ukrainos vyriausybės teigimu, iki praėjusių metų gegužės vidurio žuvo 14 tūkst. žmonių. Čia galima rasti daugiau informacijos apie konflikto aukas įvairiais pjūviais.
Tačiau juos pavadinti genocido aukomis negalima visų pirma dėl to, kad žuvo mažiau nei 4 tūkst. civilių žmonių.
Beveik 5,8 tūkst. žuvusiųjų buvo kovotojai iš Donecko ir Luhansko. Ukraina prarado daugiau nei 4,6 tūkst. karių bei savanorių. Ilgą jų sąrašą su nuotraukomis ir žūties detalėmis galima rasti čia, pasakojimą apie kai kuriuos žuvusius karius – čia.
Ukrainoje buvo genocidas – jis žinomas kaip Holodomoras, 1932-33 m., kai Josifas Stalinas mėgino badu išnaikinti Ukrainos žmones.
400-500 tarp žuvusiųjų buvo Rusijos kariai. Čia galima pamatyti, kaip keitėsi Donbase užregistruotų žūčių dėl kovos veiksmų skaičius.
Ukrainiečių ir rusų tarp žuvusiųjų skaičius skiriasi ne tiek daug, kad būtų galima kalbėti apie sistemingą pastarųjų naikinimą. JT net atsisakė pripažinti 1932-1933 m. stojusį badmetį – Holodomorą – genocidu, nes jo aukomis tapo ne vien etniniai ukrainiečiai, bet ir rusai bei kazokai. Holodomoras buvo pavadintas „Ukrainos žmonių nacionaline tragedija“.
Europos Parlamentas jį pavadino nusikaltimu žmogiškumui. Tik kai kurios valstybės, įskaitant Lietuvą, yra pripažinusios Holodomorą genocidu.
Portalas provereno.media atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais civilių aukų sumažėjo (2016-2021 m. žuvo vidutiniškai po 59 žmones per metus, o 2015-aisiais ir 2014-aisiais – atitinkamai 954 ir 2084). Kone 90 proc. civilių aukų pareikalavo pirmieji dveji konflikto metai, nors vykdant genocidą jų turėtų daugėti. Pernai gyvybių neteko 18 gyventojų.
Tokia JT statistika prieštarauja Rusijos pareiškimams apie masinius žudymus ir įspėjimams dėl „masinių skerdynių“.
Žudynes nuslėpti būtų sunku
Įvykių Donbase genocidu negalima vadinti ir pagal teisinį jo apibrėžimą. Dar 1948 m. priimtoje JT Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį genocidu buvo pavadinti kaip veiksmai, atliekami siekiant sunaikinti (visiškai ar iš dalies) tam tikrą nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.
Tai yra tyčinis šios grupės naikinimas – jos narių žudymas; rimti fiziniai ar psichikos sužalojimai; tyčinis gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį, sudarymas; priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas.
Ši sąvoka neapima kėsinimosi į šios grupės egzistavimą kultūrinių tradicijų persekiojimo ar „etninio valymo“ forma.
Istorikai ir politikai pripažįsta, kad itin sunku pateikti įtikinamų genocido įrodymų. Asmeninė kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta, taip pat būtina įrodyti tyčią vykdyti genocidą – pavyzdžiui, raginimo sunaikinti mažumą faktą.
Anot provereno.media, ukrainiečiams būtų sunku nuslėpti plataus masto gyventojų naikinimą, nes nuo pat konflikto pradžios 2014 m. Donbasas yra lyg po padidinamuoju stiklu. Į jį nukreiptos ne tik žurnalistų ir paprastų žmonių, kurie apie bet kokią įtartiną mirtį gali netrukus paskelbti socialiniuose tinkluose, akys.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) yra pasiuntusi į Ukrainą Specialiąją stebėjimo misiją (SSM).
Donecko ir Luhansko srityse dirba maždaug 600 stebėtojų iš daugiau nei 40 valstybių, įskaitant ir Rusiją. Per aštuonerius darbo metus jie neaptiko jokių sisteminio civilių gyventojų naikinimo Donbase įrodymų.
„Rusijos kaltinimai dėl genocido Ukrainoje yra pasmerkimo verta netiesa, – prieš du mėnesius savo paskyroje „Twitter“ paskelbė JAV atstovybė ESBO. – SMM gali patekti į vyriausybės kontroliuojamas Ukrainos teritorijas ir NIEKADA nepranešė nieko, kas bent iš tolo primintų Rusijos pareiškimus.“
Čia pat buvo pateikta nuoroda į SMM ataskaitas.
Viename komentare po šiuo įrašu primintas minėtas badmetis: „Ukrainoje buvo genocidas – jis žinomas kaip Holodomoras, 1932-33 m., kai Josifas Stalinas mėgino badu išnaikinti Ukrainos žmones. 5 mln. žmonių mirė iš bado. Nesunku suprasti ukrainiečių jausmus dėl Sovietų Sąjungos ir Rusijos diktatorių revanšistų.
Iš maždaug 4 tūkst. žuvusių civilių gyventojų 58 proc. nukentėjo nuo minų ir nesprogusios amunicijos. ESBO stebėtojų teigimu, žmonės dažnai patys išprovokuodavo sprogimą – iš neatsargumo bandydami nukenksminti ar priduodami sprogmenis kaip metalo laužą.
Be to, kartais sunku nustatyti, iš kurios pusės atskriejo šaudmenys ar kas paliko minas.
Nemoka algų, reiškia, genocidas?
Rusijos atstovai kaltinimus genocidu grindžia lengvai atremiamais argumentais. Pavyzdžiui, Rusijos ambasadorius JAV Anatolijus Antonovas vasario viduryje paminėjo „masinę beveik 300 civilių, kurie žuvo tik dėl to, kad rusų kalbą laikė savo gimtąja kalba, kapavietę prie Luhansko“.
2014 m. ten buvo itin nuožmių mūšių epicentras. Per separatistų ir vyriausybės pajėgų susišaudymus žuvo daugiau nei 500 žmonių – rusų ir ukrainiečių, karių ir civilių gyventojų. Daugelio kūnų masinėje kapavietėje nepavyko atpažinti, tad teiginys apie 300 žuvusių rusų nepatvirtinamas.
Žmonėms nemokami atlyginimai, juos izoliuoja, neduoda vystytis ekonomiškai, nutraukia vandens ir elektros tiekimą.
Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Aleksejus Čepa teiginius apie genocidą Donbase pagrindė tuo, kad „žmonėms nemokami atlyginimai, juos izoliuoja, neduoda vystytis ekonomiškai, nutraukia vandens ir elektros tiekimą“. Kaip minėta, tokie veiksmai į genocido apibrėžimą nepatenka.
Net kalbos vartojimo ribojimo vadinti genocidu negalima (genocido sąvoka neapima kultūrinių tradicijų persekiojimo ir pan.). JAV transliuotojo NPR kalbinti Ukrainos gyventojai apskritai tvirtino, kad, nors šalies valstybinė kalba yra ukrainiečių, jiems niekas nedraudžia kalbėti rusiškai. Net paties prezidento Volodymyro Zelenskio, kilusio iš Kryvyj Riho Dnipropetrovsko srityje, gimtoji kalba yra rusų.
