Šiaurės Korėjos veiksmus galima paaiškinti trejopai
Kelis dešimtmečius augusi įtampa tarp Šiaurės Korėjos ir Rytų Azijos bei Vakarų pasiekė kitą lygį, nes Šiaurės Korėjos masinio naikinimo ginklų kūrimo programa rezultatų pasiekė sparčiau, nei tikėtasi prieš kelerius metus. Praėjusią savaitę Pchenjanas paleido raketą, praskriejusią virš Japonijos, o sekmadienį dar po žeme susprogdino už atominę galingesnę hidrogeninę bombą, sukėlusią dirbtinį drebėjimą. Be to, Šiaurės Korėja tiesiogiai provokuoja JAV teigdama, kad branduolinę galvutę galėtų nuskraidinti iki Šiaurės Amerikos žemyno, taip pat Pchenjanas pranešė svarstantis pasiųsti raketą link JAV priklausančios Guamo salos Ramiajame vandenyne.
Šiaurės Korėja tvirtina sukūrusi branduolinį ginklą, kurį gali gabenti balistinė raketa. Tačiau pasaulis, nors ir atsargiai, vis dar skeptiškai klauso Šiaurės Korėjos pareiškimų.
Azijos studijų ekspertas Johnas Nilssonas-Wrightas iš organizacijos „Chatham House“ įvardija tris priežastis, paaiškinančias dabartinius Šiaurės Korėjos veiksmus. Pirma – Šiaurės Korėja norėtų turėti atominį ginklą kaip sulaikymo priemonę, kad užsitikrintų, jog JAV prieš ją nesurengs prevencinės atakos. Taigi Kim Čong Inas nori pademonstruoti, kad gali branduolinę galvutę nuskraidinti iki Amerikos.
„Antra, karinės technikos modernizavimas yra efektyvus būdas dar labiau įsitvirtinti pačioje Šiaurės Korėjoje. Tokį galios demonstravimą šalies žmonės, ypač sostinės Pchenjano gyventojai, sutinka kaip nacionalinį pasididžiavimą ir tai svarbi Kim Čong Ino strategijos dalis. Trečia, Šiaurės Korėjos vadovas nori viešai besti pirštu Donaldui Trumpui į akį ir pademonstruoti, kad jis Kim Čong Ino nebaugina“, – teigia J. Nilssonas-Wrightas.
Vilniaus universiteto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas pastebi, kad Šiaurės Korėjos provokacijų suintensyvėjimą galėjo lemti D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu ir tai, kad šis Amerikos vadovas – sunkiau nuspėjamas.
„Norint įgyti tikrą branduolinę atgrasą, bandymai būtini. Šiaurės Korėjai, turint omeny, kad ji nedidelė valstybė, kad jos laivynas gana menkas, kad ji iš daugelio pusių apsupta jai nedraugiškų valstybių, prasmingiausia plėtoti branduolinį ginklą. Šiaurės Korėja negali pasauliui pareikšti, kad ji virto de facto branduoline valstybe, jei bandymai nėra atlikti. Niekas ja netikės“, – pastebi K. Andrijauskas.
Realūs kariniai veiksmai galimi
K. Andrijauskas primena, kad, norint suprasti dabartinės krizės priežastis, reikia prisiminti Korėjos pilietinį karą, kai Šiaurė užpuolė Pietus, o pastariesiems į pagalbą atėjo JAV vadovaujamos Jungtinių Tautų pajėgos. 1953 m. ugnis nutraukta, bet taikos sutartis nepasirašyta. Taigi abi Korėjos vis dar kariauja, o Amerika nepripažįsta Šiaurės Korėjos režimo.
Kadangi JAV skatino amerikiečiams istoriškai nedraugiškų režimų kaitą, nemažai jų, siekdami išsaugoti savo valdžią, rėmė masinio naikinimo ginklų programas. Tarp jų – ir Šiaurės Korėja. Pasibaigus Šaltajam karui ir Šiaurės Korėjai netekus Sovietų Sąjungos paramos, o 8-ojo dešimtmečio pabaigoje susilpnėjus ir Kinijos paramai, kai joje pradėtos link rinkos kapitalizmo vedančios reformos, Šiaurės Korėja ėmė savarankiškai kurti branduolinį ginklą.
Nors ekspertai abejoja, kad JAV ar Šiaurės Korėja pradės realius karinius veiksmus, dėl kurių kiltų karas, nereikėtų atmesti tokios tikimybės, nes kyla pavojus, kad abi pusės gali klaidingai suprasti viena kitos ketinimus.
„Pavyzdžiui, pernelyg savimi pasitikintis Kim Čong Inas gali nuspręsti išmėginti kitą tarpžemyninę balistinę raketą ir ją nukreipti į Guamo salą. Ne tam, kad atakuotų, bet kad pataikytų į JAV priklausančią teritoriją ir tarptautinei bendruomenei parodytų, jog D. Trumpo grasinimai atsakyti karinėmis priemonėmis nieko verti. Tuomet kiltų pavojus, nes D. Trumpas yra impulsyvus ir reaguoja, jei kas nors jam meta iššūkį. Taigi, jei Šiaurės Korėja pagalvotų, kad gali paleisti raketą link Guamo ir likti nenubausta, D. Trumpas galėtų imtis karinio atsako“, – mano J. Nilssonas-Wrightas.
Svarbiausia – Kimų režimas
Ekspertai teigia, kad, kilus karui, laimėtų amerikiečiai ir jų sąjungininkai, bet iki tol žūtų šimtai tūkstančių žmonių. Labiausiai nukentėtų Korėjos pusiasalis ir Japonija.
Rytų Azijos ekspertas K. Andrijauskas sako, kad pagal kai kuriuos rodiklius Šiaurės Korėja – kariniu požiūriu viena įspūdingiausių valstybių pasaulyje: „Ypač pastaraisiais dešimtmečiais valstybė labai smarkiai militarizuota, kariuomenei skiriama pirmenybė. Kalba eina apie milijonus karių ir dešimtis milijonų žmonių rezerve. Tai iš esmės visi žmonės, kurie nebe vaikai. Šiaurės Korėja labai didelę biudžeto dalį skiria karinėms reikmėms.“
Vis dėlto, pastebi K. Andrijauskas, jų karinė galia pirmiausia paremta Sovietų Sąjungos, Kinijos ir savo pačių sukonstruota ginkluote, kuri būtų neadekvati kariaujant su tokiu rimtu priešininku, kaip JAV, todėl, jei Šiaurės Korėjai nepadėtų Kinija, amerikiečiai ją sudorotų.
Kita vertus, neslepia ekspertas, Šiaurės Korėja vis tiek išsaugo labai rimtas galimybes sukelti didžiulę žalą pirmiausia Pietų Korėjai ir Japonijai – nereikia nepaprastai modernios ginkluotės, kad Seulo miestui būtų smogta labai rimtai.
„Labai svarbus skirtumas, kad Šiaurės Korėjai nerūpi savų žmonių gyvybė. Kimų režimui žmonės tėra išteklius. Tai reiškia, kad Šiaurės Korėja gali paaukoti milijonus savo žmonių, kad pridarytų žalos savo priešininkams su ta sąlyga, kad Kimų režimas išliks sveikas“, – pabrėžia K. Andrijauskas.
Taigi, priduria jis, Šiaurės Korėja ryžtųsi panaudoti branduolinį ginklą, jei politiniam režimui grėstų tiesioginis pavojus: „Tada jie tikrai gali panaudoti ne tik branduolinį ginklą, bet ir daugelį kitų savo ginkluotės rūšių remdamiesi principu „po manęs nors ir tvanas“.
Labai nepatogus partneris ir Kinijai
Kaip mano K. Andrijauskas, labiausiai tikėtina, kad karinio atsako į provokacijas imtųsi amerikiečiai – bet kokia didesnė jų provokacinė ataka Japonijos, Pietų Korėjos ar JAV atžvilgiu uždegs žalią šviesą tiesiog iš principo susidoroti su šiuo režimu. Be to, priduria jis, jei provokacija bus labai ryški, vargu ar ir Kinija nereaguos. Juo labiau kad jų sąjunga nėra vienareikšmiška, Šiaurės Korėja labai nepatogus partneris.
„Provokacija gali būti laikoma daug kas, bet Šiaurės Korėja per pastaruosius dešimtmečius daug kartų bandė savo kaimynų kantrybę. Buvo ir teroristinių išpuolių, lėktuvų sprogdinimų, pasikėsinimų, bandymų nužudyti Pietų Korėjos lyderius, ne kartą apšaudyta Pietų Korėjos teritorija, būta provokacijų demilitarizuotoje zonoje tiesiogiai prieš Pietų Korėjos karius ar Jungtinių Tautų taikdarių atstovus, Japonijos piliečių grobimų. Ir japonai, ir Pietų Korėja tam tikra prasme priprato prie Šiaurės Korėjos. Problema ta, kad nelabai priprato amerikiečiai“, – pastebi K. Andrijauskas.
Tokiu atveju, jei būtų nugriautas Šiaurės Korėjos režimas, klausimas, kas turi perimti Šiaurės Korėjos kontrolę, taptų derybų objektu. Kinija suinteresuota, kad šalia jos nebūtų JAV artimo režimo. Bene logiškiausias scenarijus, kad Šiaurės Korėjos teritorijos atkūrimas būtų perduotas Pietų Korėjai, bet, pasak K. Andrijausko, nuo XX a. vidurio abi Korėjos nutolo viena nuo kitos, todėl jų palyginimas su Rytų ir Vakarų Vokietijomis nėra tinkamas.
Be to, primena Rytų Azijos ekspertas, Korėjų išsiskyrimas neįvyko tiesiogiai dėl užsienio galių įsikišimo – abi Korėjos kovėsi tarpusavyje pilietiniame kare. Pietų Korėja tapo viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, o Šiaurės Korėja yra režimas, kuriam nerūpi savų žmonių gyvybė. Taigi Korėjų sujungimo procesas ne tik daug kainuotų, bet būtų sudėtingas ir dėl šešis dešimtmečius propagandoje skandintos visuomenės problema. Nėra aišku, kaip į visa tai reaguotų patys Šiaurės korėjiečiai. O tai galėtų sukelti humanitarinę katastrofą su Šiaurės Korėja besiribojančiose valstijose.
„Didysis klausimas – kas po to? Šiaurės Korėjos režimas pakelia baltą vėliavą, o kaip vyksta šalies atkūrimas? Ką daryti su tikėtinu gyventojų pasipriešinimu, partizaniniu karu, kurie gali įklampinti amerikiečius ir jų sąjungininkus dešimtmečiams. O kas gali paneigti, kad Šiaurės Korėja netaps antru Iraku, Afganistanu ar Sirija?“ – svarsto K. Andrijauskas.
Nuginkluoti Šiaurės Korėją nerealu
Vis dėlto, specialistai mano, kad tiek Šiaurės Korėja, tiek JAV bus racionalios ir nepradės karo. Tokiu atveju, pasak K. Andrijausko, Šiaurės Korėja jau yra peržengusi tą slenkstį, po kurio jos masinio naikinimo ginklo programa nebesustabdoma be išorinio įsikišimo. O tuomet pasauliui teks gyventi su tikrą branduolinę galią turinčia Šiaurės Korėja.
„Tai problema, su kuria teko tvarkytis ir ankstesnėms JAV administracijoms. Dabartinė administracija, ko gero, yra mažiausiai pajėgi su šiuo režimu tvarkytis kūrybiškai. Visos valstybės pasiryžusios Šiaurės Korėją sugrąžinti prie derybų stalo. Taigi manau, kad teks gyventi su atominį ginklą turinčia Šiaurės Korėja ir vis sugrįžti prie tos pačios problemos. Manau, kad Šiaurės Korėja ir toliau ras galimybių provokuoti išmėgindama raketas ar atlikdama kitus branduolinius bandymus. Ir ši problema tik blogės“, – teigia J. Nilssonas-Wrightas.
Jo nuomone, nuginkluoti Šiaurės Korėją būtų nerealu, nes atominis ginklas yra jos ilgalaikio išlikimo garantija: „Ji matė kitų šalių, tokių kaip Libija ar Irakas, patirtį. Šios valstybės vykdė masinio naikinimo ginklų programą, tačiau joms nepavyko, JAV ėmėsi karinių veiksmų prieš šias autoritarines valdžias, ir tai labai svarbi priežastis, kodėl Šiaurės Korėja taip ilgai siekia įgyti atominę galią ir to neapleis. Taip pat galima remtis Indijos ir Pakistano pavyzdžiu ir tvirtinti, kad jei kitos valstybės turi atominius ginklus, kodėl to negali turėti ir Šiaurės Korėja.“
Specialistai sako, kad šiuo metu tarptautinės bendruomenės priimami sprendimai yra vienas logiškiausių pasirinkimų. JAV siekia pakirsti režimą, tad siūloma stabdyti naftos tiekimą Šiaurės Korėjai ir užšaldyti kitose šalyse esančias Kim Čong Ino ir jo aplinkos asmenų turtą. Taigi žodį turi tarti Kinija.
Tačiau, pasak Azijos studijų eksperto K. Andrijausko, manoma, kad nuo šio pavasario, o gal ir anksčiau, Šiaurės Korėja pradėjo kaupti naftos atsargas, o tai reiškia, kad Kim Čong Inas jau iš anksto ėmė ruoštis galimai ekonominei blokadai.
