„Norime jį išgarsinti, – skelbė organizacija. – Ne tam, kad jį išaukštintumėme, bet tam, kad jo nusikaltimai neliktų nepastebėti.“
Tai suveikė. Vaizdo įrašas, kuris yra kampanijos „Kony 2012“ dalis, tapo tikra interneto sensacija. Šis dokumentinis filmas buvo peržiūrėtas 35 mln. kartų, „Kony 2012“ netrukus tapo populiariausia diskusijų tema tinkle „Twitter“, informacija apie šią kampaniją tarpusavyje dalijosi ir „Facebook“ tinklo nariai.
Tačiau trečiadienį su šia kampanija susijusios nuotaikos pasikeitė. Kritikai atkreipė dėmesį, kad organizacijos „Invisible Children“ reputacija JAV nėra puikiai vertinama; be to, pradėti kelti klausimai dėl jos surenkamų lėšų paskirstymo.
Užsienio politikos ekspertai ir Ugandos atstovai pažymėjo, kad išties situacija yra daug sudėtingesnė nei vieno asmens padaryti nusikaltimai. Didžiausias kritikos akmuo į šios iniciatyvos daržą krito dėl, esą, jos „atsidavimo kolonializmu“. BBC korespondentas Afrikoje Andrew Hardingas įsitikinęs, kad „Amerikos koledžo studentų sąmoningumas nėra būtina sąlyga konflikto išsprendimui Afrikoje“.
Tačiau ar ši iniciatyva išties susijusi su kolonializmu, ar su kažkuo daug šiuolaikiškesniu – idėja, kad ir kokia ji būtų klaidinga, kad socialinės žiniasklaidos karta turi galimybę pakeisti pasaulį vienu kompiuterinės pelytės spustelėjimu?
Organizacija „Invisible Children“ neslepia savo tikėjimo socialinės žiniasklaidos galia. Dokumentiniame filme ji teigia, kad socialinis tinklas „Facebook“ turi daugiau narių, nei kad prieš 200 metų pasaulyje gyveno žmonių.
Daugeliui mintis, kad dalijimasis vaizdo įrašais ir informacija socialiniuose tinkluose gali išspręsti tarptautinį konfliktą, kurio iki šiol nepavyko išspręsti pasaulio valstybėms, atrodo juokinga. Tačiau tokia prieiga turi precedentų – pradedant „Arabų pavasariu“ ir baigiant SOPA protestuotojais.
Klausimas, ar socialinių tinklų „Facebook“ ir „Twitter“ pasitelkimas į pagalbą, siekiant pokyčių, yra beprasmis – lieka atviras.
Kas tas J.Kony?
J.Kony – vienas iš žiauriausių pasaulio karo nusikaltėlių. 1987 metais jis į savo rankas perėmė Ugandoje egzistavusios sukilėlių grupuotės valdžią ir pervadino ją „Viešpaties pasipriešinimo kariuomene“ (VPK). Pastaroji netrukus liūdnai pagarsėjo dėl savo žiaurios ir brutalios veiklos. Kai J.Kony suprato, kad jo kovotojų gretos ėmė sekti, jis ėmė grobti vaikus ir versti juos būti savo kariais ar kitų pareigūnų „žmonomis“. VPK kariai iki šiol prievartauja, luošina ir žudo civilius gyventojus.
Šiuo metu VPK nebeveikia šiaurinėje Ugandos dalyje, iš kur kilo, tačiau tęsia savo smurtinę veiklą Kongo Demokratinėje Respublikoje, Centrinėje Afrikos Respublikoje ir Pietų Sudane. Per savo 26-erių metų egzistavimo istoriją VPK pagrobė daugiau nei 30 tūkst. vaikų, o iš savo namų privertė pabėgti mažiausiai 2,1 mln. žmonių.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Kampanija „Kony 2012“ |
Koks yra „Kony 2012“ tikslas?
Nevyriausybinės organizacijos „Invisible Children“ įsitikinimu, dabar, kai Centrinėje Afrikos Respublikoje yra dislokuoti JAV kariuomenės patarėjai, kurių tikslas – per tam tikrą laiką užkirsti kelią tolimesnei J.Kony veiklai ir nuginkluoti VPK, 2012-ieji yra tie metai, kai turi būti sugautas J.Kony, antraip ši galimybė išnyks.
Savo svarbiausiais tikslais organizacija paskelbė: 1) užtikrinimą, kad visas pasaulis sužinotų, jog J.Kony yra žiauriausias karo nusikaltėlis; 2) kad JAV kariuomenės patarėjai Ugandos kariuomenei talkintų tol, kol J.Kony pagaliau bus sugautas, o VPK galutinai išformuota.
Žmonės visame pasaulyje kviečiami tarpusavyje dalytis informacija apie J.Kony, pasirašyti peticiją ir taip prisidėti prie to, kad jau 2012 metais jis būtų priverstas stoti prieš teisingumą.
