Straipsnyje pateikiamas vienas ryškus masinio dezertyravimo pavyzdys: spalio pabaigoje šimtai pėstininkų, tarnaujančių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 123-ojoje brigadoje, paliko savo pozicijas Vuhledare Donecko srityje. Teigiama, kad jie grįžo namo į Mykolajivo sritį, kur ėmė viešai reikalauti daugiau ginklų ir karių rotacijos fronte. Nuo to laiko kai kurie iš jų grįžo į fronto liniją, dalis jų yra sulaikyti, o kiti pasislėpė.
„Atvykome [į Vuhledarą] tik su automatais. Jie sakė, kad bus 150 tankų, jų buvo 20... ir nebuvo nieko, kas mus pridengtų“, – „Financial Times“ žurnalistams pasakojo 123-iosios brigados karininkas.
Jis aiškino, kad neturėjo priežasties kelti pavojaus savo vyrams ginant miestą, kuris daugiau nei prieš metus buvo paverstas griuvėsiais.
Anot karininko, per beveik trejus metus jo dalinys neturėjo nė vienos rotacijos. Įprastai – tai beveik keturios savaitės, per kurias kariai grįžta į savo bazę pailsėti, treniruotis su naujokais ir taisyti sugadintos įrangos.
„Niekam nereikėjo to sušikto Vuhledaro, – pareiškė jis. – Jie tiesiog juos žudo, užuot leidę jiems reabilituotis ir pailsėti“.
Karininko nuomonei pritarė dešimtys karių Mykolajivo ir Zaporižios srityse, kurie „Financial Times“ aiškino, kad yra išsekę, nusivylę ir susiduria su psichikos sveikatos problemomis. Jų teigimu, nors Ukrainos civiliai nenori, kad jų šalis kapituliuotų, daugelis jų taip pat nėra pasirengę kovoti.
Sprunka iš mokymų
Be to, pasak „Financial Times“, kai kurie Ukrainos kariai naudojasi galimybe vykti į mokymo stovyklas sąjungininkų šalyse, kad vėliau dezertyruotų. Pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį iš karinių mokymų Lenkijoje pabėga vidutiniškai 12 ukrainiečių karių, leidinio žurnalistams nurodė Lenkijos saugumo tarnybų atstovas.
Ukrainos ginkluotosiose pajėgose yra apie 1 mln. žmonių, tačiau tiesiogiai karinėse operacijose dalyvauja apie 350 tūkst. karių.
Pasak Ukrainos generalinio štabo pareigūno, daugiausia dezertyravimo atvejų tenka išsekusiems pėstininkams ir šturmuotojams. Kartu dėl masinio bėgimo iš mūšio lauko teisėsaugos institucijos nesusitvarko su bylų srautu.
Siekdama paskatinti kariškius grįžti į savo pozicijas, lapkričio 21 d. Aukščiausioji Rada leido dezertyravimu kaltinamiems kariams, kurie nusikaltimą padarė pirmą kartą, grįžti į savo dalinius be bausmės.
Ukrainos parlamento narys Vadymas Ivčenka teigė, kad apie 20 proc. dezertyrų grįžo anksčiau.
Karo tyrimų instituto (ISW) analitikų vertinimu, šiemet Rusija jau užėmė 2700 kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijos, palyginti su 465 kvadratiniais kilometrais, atplėštais nuo Ukrainos pernai.
Savo ruožtu Ukrainos valdžia per ateinančius tris mėnesius planuoja pašaukti dar apie 160 tūkst. vyrų prisijungti prie ginkluotųjų pajėgų. Kartu Ukrainos gynybos ministras Rustemas Umerovas pažadėjo, kad nebus jokios „autobusizacijos“ – kai vyrai pagaunami gatvėse ir sodinami į autobusą, kad būtų nuvežti į verbavimo punktą. Be to, naujokams bus leista pasirinkti brigadą, kurioje jie nori tarnauti.
Pernai rankos mūšyje netekęs karys Bohdanas, kuris dabar dirba kariuomenės vairuotoju tarp užnugario ir fronto linijos netoli Dnipro pietų Ukrainoje, žurnalistams sakė, kad daugelis ukrainiečių užsiblokavo nuo karo ir pamiršo kariuomenės pasiaukojimą, kad būtų užtikrintas jų saugumas.
„Jie pamiršta, kad tik ginkluotųjų pajėgų dėka Dnipras šeštadienį gali kvėpuoti“, – pažymėjo Bohdanas.
Jis teigė neturįs problemų dėl to, kad civiliai gyventojai linksminasi, kol kariuomenė „turi tai, ko jiems reikia“.
„Tačiau mes turime vaikščioti ir prašyti išmaldos – dronų, naktinio matymo akinių, pinigų automobiliams remontuoti“, – kalbėjo jis.
Tiems ukrainiečiams, kurie per karą neteko artimųjų, kitų žmonių noras gyventi normalų gyvenimą kelia pasipiktinimą.
„Nenoriu net girdėti, kad paprasti žmonės yra pavargę“, – sakė Natalija Logynovič, pavasarį netekusi 123 brigadoje tarnavusio brolio.
„Pavargę yra jie [kariai], o ne mes“, – pridūrė ji.