Ką tik iš Sirijos išvykusi 32 medikų grupė po kelių dienų vėl į ją grįš, kad tęstų darbą – jų laukia nesuskaičiuojama daugybė itin sunkiai sužalotų pacientų. Net medikams daugelio jų žaizdos bus pirmos tokios kraupios jų praktikoje. Patys to nesirinkdami, dabar šie žmonės yra karo medikai.
„Karo medicina yra labai specifinė sritis, – sako iš Didžiosios Britanijos kilęs medikas Davidas Nottas, įvairiose fronto linijose dirbantis jau daugiau kaip 23 metus ir, be kita ko, rengiantis specialius mokymus būsimiems karo medikams. – Kasdien tenka priimti daugybę sužeistųjų ir matyti tokius sužalojimus, kurių niekur kitur išvysti netektų.“
D.Nottas su savo jaunų medikų grupe atvyko į Gaziantepą (Turkija), kur vos per kelias dienas savo mokiniams perduos per dešimtmečius sukauptą patirtį. Jo vedamų „Medicinos priešiškoje aplinkoje mokymų“ paskirtis – parengti medikus viskam, net ir tokioms situacijoms, kuriose jie apskritai nesuvoks, ko griebtis.
„Šių mokymų esmė – išmokyti medikus kontroliuoti situaciją, kai susiduriama su pačiais kraupiausiais sužalojimais, – aiškina D.Nottas. – Jie turi gebėti pasiekti geriausią tokioje situacijoje įmanomą rezultatą.“
Būdamas karo mediku, žmogus privalo turėti daugybės medicinos sričių įgūdžių. „Reikia išmanyti kiekvieną žmogaus kūno vietą, – sako D. Nottas, – [ir] reikia suprasti paciento fiziologiją, pasiruošti problemoms dėl žemo kraujospūdžio ir dėl skysčių netekimo.“
Remtis medicinos vadovėliais, esant tokioms situacijoms, praktiškai beprasmiška, nes joks vadovėlis nepatars, kaip medikui elgtis ekstremaliomis sąlygomis, o karo sąlygos yra būtent tokios. To išmokti galima tik lavinant įgūdžius.
Mokymuose supažindinama ir su tokiomis situacijomis, kai, taupant išteklius, nereikia daryti nieko. Atsižvelgiant į tai, kad mažėja ir ligoninių, ir jose dirbančių medikų, ištekliai turi būti tausojami kaip niekada anksčiau.
„Nėra nei pakankamų kraujo atsargų, nei priemonių, – sako medikas. – Taigi jiems [nepatyrusiems karo medikams] reikia išaiškinti priežastis, kodėl kai kurių pacientų tam tikrais atvejais nereikėtų stengtis išgelbėti.“
Prisiminimai, kurie neišsitrina
Ji klykė, – prisimena D.Nottas. – Paėmusi ant rankų mirusį vaiką, ji nepajėgė patikėti, kad jis negyvas, bandė jį maitinti pienu.
Pasak D.Notto, vienas gyvenimo epizodas jam neleidžia pamiršti, kodėl jis dirba būtent tokį darbą. Tai įvykis, kuris nutiko 2014 m. Alepe. Šeimai su penkiais vaikais jis tada niekuo negalėjo padėti.
„Bomba nukrito tiesiai ant šeimos namų, – pasakoja medikas. – Tėvas žuvo vietoje, o motina su penkiais vaikais buvo pristatyta į ligoninę. Vieno iš vaikų, taip pat jau mirusio, motina negalėjo paleisti iš rankų.“
„Ji klykė, – prisimena D.Nottas. – Paėmusi ant rankų mirusį vaiką, ji nepajėgė patikėti, kad jis negyvas, bandė jį maitinti pienu.“
Netrukus, kaip pasakoja medikas, jis pamatė ir likusius šeimos narius – visų jų sužalojimai buvo labai sunkūs: nuplėštos kūno dalys, krentančių objektų sudaužytos kaukolės, atviros smegenys. Vienam maždaug ketverių metų amžiaus berniukui buvo nuplėšti sėdmenys.
„Priėjau prie jo suprasdamas, kad niekuo negalėsiu padėti, – prisimena D.Nottas. – Sušukavau jam plaukus. Daugiau nieko negalėjau padaryti.“
Šis epizodas mediko atmintyje įsirėžė labiausiai, nors aukų jam yra tekę matyti daug ir įvairių. Pirmą kartą karo sužeistuosius jam teko gelbėti dar 1993 m. Sarajeve, vykstant Balkanų konfliktui. Vėliau jis dirbo Afganistane, Pakistane, Irake, Jemene, Liberijoje ir daugelyje kitų šalių.
„Visi prisimename tam tikrus gyvenimo momentus, jie įstringa atmintyje“, – sako D.Nottas. Dabar šie prisiminimai skatina jį padėti kitiems, nuolat susiduriantiems su siaubinga tikrove, suvaldyti tokias situacijas ir būti joms pasirengus.
„Aš suprantu, ką reiškia eiti į karą. Suprantu, kas yra sužalojimai, [taip pat] suprantu ir fiziologiją, – sako jis. – Aplinkui gali dėtis bet kas, tačiau visas mano dėmesys bus sutelktas į pacientą.“
Humanitarinės priežiūros srityje D.Notto kompetencija yra labai vertinama. Medikus ir chirurgus į jo rengiamus mokymus siunčia įvairios ne pelno organizacijos iš viso pasaulio.
Medikų mažėja, todėl darbo imasi nepatyrę
Priėjau prie jo suprasdamas, kad niekuo negalėsiu padėti, – prisimena D.Nottas. – Sušukavau jam plaukus. Daugiau nieko negalėjau padaryti.
„Sirijoje lieka nedaug medikų, – sako vienas iš Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos Humanitarinių krizių sveikatos centro vadovų Karlas Blanchetas. – Tačiau yra studijų dar nebaigusių medicinos studentų, kuriems tenka atlikti chirurgines operacijas, nors tai galbūt visai nėra jų specialybė ir galbūt jie neturi tam reikalingų įgūdžių.“
K.Blanchetas priduria, kad dėl susiklosčiusios padėties Sirijoje uždaryta nemažai medicinos mokyklų, o jų studentams būtina bet kokio pobūdžio praktika. Jis taip pat teigia, kad D.Notto indėlis į karo mediciną yra be galo reikšmingas, ypač atsižvelgiant į tai, kad karo medicinai įvairių humanitarinės pagalbos ir kitokių organizacijų skiriamas dėmesys (rūpinimasis priemonėmis, mokymais) po kurio laiko paprastai persikelia į kitus probleminius pasaulio taškus ir nublanksta.
„Laikui bėgant reikmės keičiasi, tačiau padėtis Sirijoje šią [karo medicinos] sritį vėl iškėlė į pirmą planą, – sako K.Blanchetas, ypatingą dėmesį atkreipdamas į bombardavimų mastą ir į tai, kad taikomasi į civilius gyventojus. – To nebuvo nuo Jugoslavijos karo laikų.“
D.Nottas pripažįsta, kad šios dienos konfliktuose sužalojimai gerokai sunkesni nei bet kada anksčiau. „Sirija išgyvena pačią didžiausią mano matytą humanitarinę krizę – gyvybės gelbėjimo krizę, – sako jis. – Niekada anksčiau nesu gydęs kasetinių bombų padarytų žaizdų, niekada nesu matęs tokių klaikių kaip čia padegamųjų bombų padarytų sužalojimų ir niekada man nėra tekę susidurti su bunkerių naikinimo bombomis, kurios čia krenta šiuo metu.“
