Dr. Jackas Watlingas, sausumos karo ekspertas, dr. Oleksandras V. Danyliukas, įvairiapusės Rusijos karybos ekspertas, ir karybos ekspertas Nickas Reynoldsas išskyrė, kad pirminė Ukrainos puolimo operacijų koncepcija buvo pagrįsta: joje buvo numatyta, kad 12 šarvuočių ir mechanizuotų brigadų turi pasiekti proveržį 30 km fronto ruože. Vadinasi, per septynias dienas izoliuoti Tokmaką, o po to prasiveržti į pietus Melitopolio link. Pagal planą jų tempas turėjo neleisti Rusijai sutelkti didžiosios dalies savo pajėgų, todėl puolančiai pusei būtų reikėję įveikti tik šešis gynybinius pulkus.
„Ši operacijos koncepcija nebuvo įgyvendinta. Taip atsitiko dėl Ukrainos ir jos tarptautinių partnerių padarytų operatyvinių klaidų. Prieš puolimą Ukrainos tarptautiniai partneriai praleido du esminius sprendimų priėmimo momentus“, – rašoma ataskaitoje.
Pasak ekspertų, pirma, nors Rusija nuo 2022 m. gegužės mėn. pradėjo pereidinėti prie karo ekonomikos ir nuo rudens ėmėsi mobilizuoti karius, Ukrainos tarptautiniai partneriai nesiryžo svarbiems veiksmams, kad pašalintų savo pramonės apribojimus: „Dėl to, nors daugelis valstybių padovanojo Ukrainai didelę dalį savo nacionalinių atsargų, tai nesudarė pakankamo įrangos kiekio, kad būtų užtikrintas doktrininis minimumas svarbiausių priemonių, reikalingų operacijos koncepcijai įgyvendinti“.
Antrasis karybos ekspertų įvardintas praleistas sprendimo momentas buvo susijęs su laiku – kada ta įranga turėjo atvykti į Ukrainą.
„Ukrainos tarptautiniai partneriai, priimdami sprendimą veikti, sugaišo keturis mėnesius, todėl iki puolimo į Ukrainą atvyko tik dalis pažadėtosios įrangos, o Ukrainos brigados neturėjo pakankamai laiko treniruotis su naujai pristatyta įranga. Dėl šios priežasties puolimo pradžioje brigados buvo nepakankamai apmokytos, o tai lėmė didelę dalį taktinių klaidų, padarytų vykdant operaciją“, – išskyrė ekspertai.
Jie sutinka, kad tikrai ne viskas priklausė nuo sąjungininkų malonės, nes pati „Ukraina taip pat padarė nemažai klaidų“.
Viena pagrindinių, ekspertų nuomone, yra ta, kad patyrusios pajėgos buvo naudojamos kontakto linijai palaikyti ir vėliau puolimo metu vykdyti tvirtinimo operacijas, nors pagrindinės pajėgos buvo iš esmės naujai suformuotos.
„Dėl to pagrindiniams elementams trūko kovinės patirties, o tai lėmė taktines klaidas vykdant operaciją“, – pridūrė ekspertai.
Antra, Ukrainos planuotojai dar labiau padidino tinkamai aprūpintų pajėgų stygių, nes skirstė karius kelioms kryptimis, kurios vėliau buvo papildomai aprūpintos šaudmenimis ir pagalbinėmis priemonėmis pagrindinių pajėgų sąskaita.
Visi trys ekspertai sutinka, kad šių dviejų klaidų derinys apribojo pajėgų gebėjimą veikti ir išlaikyti tempą.
„Didžiausia Ukrainos planavimo klaida, atrodo, buvo ta, kuria remiantis buvo nuspręsta, kad pagrindinės pajėgos tokiomis aplinkybėmis gali būti sėkmingos. Užuot naudojus tempą ir koncentraciją šešiems rusų pulkams įveikti, tikėtasi, kad smūginis veiksmas privers rusų karius palūžti, kaip tai įvyko 2022 m. prie Charkivo.“
Tokią prielaidą eksperta įvardijo kaip optimistinę. Jų teigimu, buvo nepakankamai įvertinta, kaip būtų galima pasiekti kritines sąlygas tokiam moraliniam žlugimui.
„Galiausiai pradinės atakos nepavyko, o tempas buvo prarastas taip, kad Rusija galėjo kautis su visais 105 000 karių, kuriuos turėjo tiksliniame sektoriuje“, – komentavo analitikai.
Pasak jų, nors kontrpuolimas ir nepavyko, ypač reikšminga iš jo klaidų išmokti savas pamokas.
Pirmoji pamoka Ukrainai ir jos tarptautiniams partneriams yra ta, kad operatyvinis saugumas buvo nepakankamas, todėl Rusija tiksliai žinojo, kur ir maždaug kada vyks puolimas.
„Šią problemą dar labiau apsunkino tai, kad turėdama tik porą brigadų, tinkamai parengtų puolamosioms operacijoms, Rusija turėjo sekti tik nedidelį skaičių padalinių, kad nustatytų Ukrainos ketinimus. Atsižvelgiant į tai, kad šis saugumo trūkumas iš dalies atsirado dėl daugianacionalinio puolimo organizavimo proceso, NATO, kuri remiasi panašiais procesais, turėtų tai atidžiai išnagrinėti“, – išskiriama ataskaitoje.
Tarp kitų pamokų ekspertai taip pat įvardijo dėmesį kontržvalgybos pajėgumams, elektroninės apsaugos sutvirtinimą.
„Per puolimą taip pat buvo akivaizdu, kad nors programinės įrangos apibrėžtos sistemos yra labai svarbios pajėgų konkurencingumui, jos taip pat yra jautrios tikslingiems elektroninio karo trukdžiams. Tai ypač pasakytina apie tiksliuosius smūgius.“
Jie pastebėjo, kad, karui įpusėjus, Rusijos pajėgos sukūrė tvirtas priešpriešas įvairiems Ukrainos pajėgumams, įskaitant „Excalibur“ šaudmenims ir valdomoms daugkartinio paleidimo raketų sistemoms.
„Akivaizdu, kad norint išlaikyti technologinį pranašumą reikia gebėti greitai atnaujinti sistemas vietoje.“
„Nuolatinio priešo stebėjimo ir tolimojo šaudymo derinys reiškė, kad kariams pradėjus puolamąsias operacijas, jų antžeminės komunikacijos linijos tapo nuspėjamos ir pasiekiamos, o tai mažino tempą“, – vardijo ekspertai ir pridūrė, kad klausimas, kaip galima užtikrinti ilgalaikę perėjimo punktų apsaugą turėtų būti svarbiausia NATO pajėgumų sritis.
„Ukrainai dėl laiko, reikalingo puolamosioms kovinėms pajėgoms atkurti, atnaujintų puolamųjų operacijų artimiausiu metu perspektyvoje nematyti. Todėl dabar Ukraina turi keisti prioritetus, kad padarytų kuo daugiau žalos Rusijos ginkluotosioms pajėgoms ir taip laimėtų taip reikalingo laiko.
Tuo pat metu Ukraina tikriausiai bandys apriboti Rusijos pajamų gavimą, suduodama smūgius Rusijos pajamas generuojančiai infrastruktūrai. Laiko galima nusipirkti, nors ir už didelę kainą. Ukrainai ir jos tarptautiniams partneriams kyla klausimas, ką su juo daryti“, – dėstė karybos ekspertai.