Rusijos pajėgų kokybė – žema
Anot eksperto, rusų kariuomenė į žiemą ėjo pažeidžiama po Ukrainos vykdyto Charkivo ir Chersono kontrpuolimo, tačiau jai padėjo įvykdyta mobilizacija.
„Mobilizacija padėjo stabilizuoti rusų linijas, padidinti dalinių skaičių ir sukurti rezervus. Todėl Ukraina nebeturi didelio gyvosios jėgos pranašumo“, – tviteryje rašo analitikas.
Anot M.Kofmano, vadovaujamos Sergejaus Surovikino, Rusijos pajėgos ėmėsi daugiausia gynybinės strategijos, orientuotos į pajėgų atkūrimą, įsitvirtinimą ir smūgių kampaniją prieš Ukrainos svarbiausią infrastruktūrą.
Anot jo, ne išimtis buvo ir Bachmutas, kuriame daugiausia kovojo „Wagner“ samdiniai iš Rusijos kalėjimų sistemos.
Rusijos pajėgų tankis padidėjo užimamos teritorijos atžvilgiu.
„Kai buvo pradėta mobilizacija, buvau atsargus dėl jos keliamo neapibrėžtumo ir potencialo gerokai pratęsti karą. Tuo metu protingas terminas įvertinti, ką Rusija gali padaryti iš mobilizuoto personalo, buvo 3-4 mėnesiai.
Galima sakyti, kad nuo spalio mėnesio Rusija greičiausiai padvigubino Ukrainoje dislokuotas pajėgas, o atsitraukusi iš Chersono gerokai sumažino ginamo fronto ilgį. Taigi pajėgų tankis padidėjo užimamos teritorijos atžvilgiu“, – teigia ekspertas.
M.Kofmanas sako, kad Ukrainos pateikiami oficialūs duomenys apie Rusijos pajėgų praradimus – 320 tūkst. – jam atrodo kiek per dideli, bet, jo nuomone, 250 tūkst. ir daugiau tikriausiai būtų teisingas skaičius.
„Rusija gali turėti dar 150 000 mobilizuotų karių, kurie vis dar yra Rusijoje, bet nėra dislokuoti. Tačiau šių dalinių parengties lygis ir kokybė lieka neaiškūs.
Kiek stiprios Rusijos gynybinės linijos yra praktiškai, dar reikia iš tikrųjų patikrinti. Šiuo metu Rusija turi daug karinės jėgos ir toliau traukia įrangą iš sandėlių, tačiau pajėgų kokybė atrodo palyginti žema. Tai riboja puolamąjį potencialą ir pajėgų panaudojimo galimybes“, – sako analitikas.
Vis dėlto, karybos eksperto nuomone, mobilizuoti daliniai apskritai neatrodo tokie prasti, kaip galima manyti. Jo numone, Rusija gali užtikrinti atkaklią gynybą, tačiau jie mažiau tinkami puolamosioms operacijoms ir silpnai pakeičia prarastas reguliarias pajėgas.
„Rusija vis dar priklauso nuo oro desanto ir jūrų pėstininkų svarbiausiuose fronto taškuose kaip rezervo kontratakoms ir pagrindinėms puolamosioms pajėgoms. Šie daliniai remia mobilizuotą personalą, tačiau atrodo, kad jie prarado dalį savo puolimo pranašumo dėl pakeitimo“, – sako ekspertas.
Mūšis dėl Kreminos gali būti svarbesnis
Jo teigimu, po Soledaro mūšio padėtis aplink Bachmutą vis labiau atrodo pavojinga Ukrainai.
„Nenustebčiau, jei jie galiausiai pasitrauktų iš miesto. Tačiau Ukraina turi stiprias gynybines linijas už Slovjansko/Kramatorsko ribų, o Rusija atrodo prastai pasirengusi išlaikyti pagreitį.
Bachmutas yra geografiškai svarbus, tačiau abi pusės jaučia tam tikrą „nuskendusių išlaidų“ mentalitetą. Atrodo, kad nemažą dalį Ukrainos gynybos sudaro teritorinės gynybos pajėgos, Nacionalinė gvardija ir užsienio legiono daliniai, o tai rodo, kad Ukraina bando valdyti jėgų išsekimo poveikį savo pajėgoms“, – tviteryje rašo ekspertas.
Pasak jo, praradusi Iziumą ir Lymaną, Rusija neturi atraminės puolimo ašies į Donecką iš šiaurės, be to, jos pajėgos nesugebėjo prasiveržti į pietus nuo Donecko.
„Todėl, mano nuomone, Bachmuto įgijimas suteikia Rusijai galimybių, kuriomis ji negali pasinaudoti.
Nuo birželio mėn. buvau skeptiškai nusiteikęs, kad Rusija gali padaryti proveržį į Slovjanską/Kramatorską. Praėjus 7 mėnesiams jie vis dar yra Bachmute. Vis dėlto nuo spalio mėn. Ukraina perleido didžiąją dalį iniciatyvos Donecke, o neseniai ir Luhanske“, – sako analitikas.
Jo teigimu, Ukraina padarė pažangą ties Kremina ir Svatove, nors dabar ją kontratakuoja 76-oji gvardijos oro desanto divizija.
„Kremina yra vartai į Rubižnę. Jei Ukrainai pavyktų prasiveržti per Svatovės-Kreminos liniją, galiausiai būtų galima pasiekti Rusijos logistikos centrą Starobilską.
Todėl mūšis dėl Kreminos yra galbūt svarbesnis nei dėl Bachmuto. Vis dėlto Rusijos logistikoje įvyko nemažai reorganizacijų ir prisitaikymo“, – sako ekspertas.
Donbasas – vis dar pagrindinis Rusijos tikslas
M.Kofmano nuomone, Donbasas išlieka pagrindiniu Rusijos karinių operacijų tikslu, todėl jos puolimai greičiausiai bus orientuoti į šios teritorijos užėmimą.
„Skeptiškai vertinu teiginius, kad Rusijos pajėgos bandys surengti daug didesnės apimties puolimą, apimantį Charkivo, Sumų, Kyjivo ir kt. miestus.
Tikėtinu laikyčiau Rusijos bandymą žengti į priekį Kreminos -> Lymano kryptimi, taip pat link Kupjansko, kartu su puolimais per pietinį Donecką, t. y. ties Vuhledaru. Kovos dėl Vuhleharo kartu su puolimais kitur leidžia manyti, kad šis puolimas praktiškai jau prasidėjo.
Geresnės Rusijos pajėgos nesėkmingai bandė išstumti Ukrainos pajėgas iš Vuhledaro. Lapkričio mėnesį to nepavyko padaryti vadovaujant S.Surovikinui prie Pavlivkos, todėl nenuostabu, kad karouomenės perėmimas Valerijaus Gerasimovo žinion niekaip nepagerino Rusijos puolimo rezultatų“, – tviteryje rašo jis.
Eksperto nuomone, Rusijai pakartoti Kyjivo puolimą nėra prasmės.
„Operacija, kuria siekiama nutraukti tiekimo linijas vakaruose arba užgrobti atominę elektrinę prie Rivnės, gali būti realesnė, tačiau tam reikėtų daug didesnių pajėgų, nei Rusija šiuo metu yra dislokavusi Baltarusijoje“, – teigia M.Kofmanas.
Rusijai gali neprireikti dar vienos didelės mobilizacijos bangos.
Ekspertas sako, kad neaišku, kokio masto Rusijos puolimo galima tikėtis.
„Tačiau įtariu, kad jis gali būti nepakankamas ir daugiausia sutelktas į Donbasą. Rusijai gali neprireikti dar vienos didelės mobilizacijos bangos, o vietoj to ji galėtų ramiai tęsti mobilizaciją tvariu tempu“, – teigia jis.
Ukraina – vis dar pranašesnėje padėtyje
Eksperto nuomone, tikriausiai Ukrainai geriau būtų absorbuoti Rusijos puolimą ir išnaudoti Rusijos puolimo potencialą, o vėliau šį pavasarį perimti iniciatyvą.
„Panaudojusi amuniciją, geresnius karius ir įrangą, ji galėtų palikti Rusijos gynybą apskritai silpnesnę.
Tačiau įtariu, kad Kyjivas nemano, jog laikas yra Ukrainos pusėje. Baimindamasi Rusijos įsitvirtinimo ir siekdama išvengti aklavietės, Ukraina greičiausiai imsis veiksmų anksčiau nei vėliau. Tokia tendencija buvo iki šiol.
Vakarų įranga gali būti pristatyta ne laiku, kad būtų aktuali Ukrainos puolimui, tačiau svarbiau tai, kad ji leis Ukrainai pradėti operacijas šį pavasarį, žinant, kad jie turi užsitikrinę pakaitalus. Taigi dėl galimų nuostolių Ukraina nebus pažeidžiama vėliau šiais metais.
Apskritai 2023 m. Ukraina vis dar yra pranašesnėje padėtyje, nes ją remia šalys, turinčios daug didesnį BVP ir gynybos pramonės pajėgumus. Tačiau tai priklauso nuo išorinės materialinės paramos tvarumo, o galiausiai potencialas nenusako rezultatų.
Iššūkis – suteikti Ukrainai pakankamą santykinį pranašumą, kuris leistų vykdyti puolamąsias operacijas pasikeitusiomis sąlygomis 2023 m. Mažai tikėtina, kad šis uždavinys bus išspręstas kokiu nors vienu pajėgumu, bet derinant priemones, organizacinius pritaikymus ir pajėgų panaudojimo pokyčius“, – sako ekspertas.
