„Tokia situacija gali tęstis ne vienus metus. [...] nenustebčiau, jei Nicolas Maduro valdžioje sugebėtų išlikti dar dvejus ar penkerius metus. Taip, jis visiškai sužlugdytų šalį, bet paprastai korumpuoti lyderiai nesirūpina ir neišgyvena dėl valstybės“, – kalba profesorius.
– Venesuelos krizė tęsiasi jau ne vieną mėnesį. Bet įvykiai šalyje ėmė keistis, kai rugpjūčio 4 d. buvo prisaikdinta Konstitucinė Asamblėja. Kaip nuo tada pasikeitė situacija ir kiek ji įtempta?
– Situacija pasikeitė, nes Konstitucinė Asamblėja gali sustabdyti ar iš viso paleisti visas valdžios institucijas. Didžiausia grėsmė kyla Kongresui, kurio daugumą sudaro opozicija. Kitas dalykas, ką gali padaryti Asamblėja – sustabdyti rinkimus. Prezidento rinkimai Venesueloje turėtų vykti kitais metais, o remiantis itin žemu N. Maduro populiarumu, jis greičiausia pralaimėtų rinkimus.
Taigi baiminamasi, kad Konstitucinė Asamblėja, susirinkusi perrašyti Konstitucijos, gali užtrukti ne vienus metus, o per tą laiką šalyje nevyks rinkimai, opozicija bus dar labiau suvaržyta. Tai iš esmės reiškia, kad dabartinė vyriausybė, pasinaudodama Konstitucinės Asamblėjos galiomis, siekia išlaikyti valdžią ir išvengti opozicijos keliamų iššūkių – ar tai būtų Kongresas, ar ypač rinkimai, kurie turėtų vykti kitąmet.
– Ar Asamblėja jau piktnaudžiavo valdžia?
– Kai sakote, kad Asamblėja piktnaudžiavo savo galia, reikėtų pasakyti, kad Konstitucinė Asamblėja yra viršiausia iš visų valdžios institucijų ir turi visišką galią. Pirmas dalykas, ką padarė Asamblėja, tai atleido šalies generalinę prokurorę, kritikavusią dabartinę vyriausybę. Taigi pačią pirmą darbo dieną Konstitucinė Asamblėja žengė labai politizuotą žingsnį.
Atsižvelgiant į tai, kad Asamblėja iš esmės turi visišką galią, klausimas kyla ne tas, ar ji piktnaudžiavo savo galiomis, bet ar apskritai ji teisėta. Rinkimų procesas nebuvo skaidrus, jį temdė smurtas ir balsų klastojimas. Buvo siekta, kad didžiąją daugumą Asamblėjos narių sudarytų vyriausybei palankūs žmonės. Dėl šių priežasčių opozicija apskritai boikotavo rinkimus, o didžioji dalis Lotynų Amerikos šalių nepripažino Konstitucinės Asamblėjos teisėtumo.
– Venesuelos karinėje bazėje buvo surengta ataka. Kiek tikėtina, kad karinis perversmas galėtų būti surengtas prieš N. Maduro?
– Labai sunku pasakyti, nes iš pačios kariuomenės nėra daug informacijos. Po bandymo surengti karinį perversmą prieš Hugo Chavezą 2002 m., vyriausybė sistemiškai pradėjo valyti kariuomenę ir pirmiausia atsikratyti opozicinių jėgų jos viduje. Skiriami generolai buvo labai lojalūs vyriausybei. Dar daugiau, leisdamas šiems generolams įsitraukti į kontrabandą ar vykdyti korupcinius veiksmus, režimas sugebėjo juos kontroliuoti. Taigi aukščiausi kariuomenės pareigūnai – vyriausybės rankose.
Pavyzdžiui, jei 200–300 tūkst. žmonių bandytų šturmuoti prezidento rūmus, kariuomenės lyderiai turėtų nuspręsti, ar panaudoti karinę jėgą ir nužudyti tūkstančius žmonių, kad apsaugotų vyriausybę, ar vis dėlto leisti įvykti perversmui.
Tačiau nežinome, kiek dabartine valdžia yra nepatenkinti žemesnių ar vidurinių rangų kariai. Vis dėlto net jei žemesniuose kariuomenės sluoksniuose būtų nepasitenkinimo, be generolų jiems būtų itin sunku koordinuoti karinį perversmą.
Ši nedidelė ataka parodė, kad kariuomenėje jaučiamas nepasitenkinimas, tačiau sėkmingam kariniam perversmui reikia, kad dalyvautų ne vienas ir ne keli žmonės. Taigi manyčiau, kad karinis perversmas nėra labai tikėtinas. Nebent besitęsiantys opozicijos protestai virstų didelio masto visuomenės sukilimu. Pavyzdžiui, jei 200–300 tūkst. žmonių bandytų šturmuoti prezidento rūmus, kariuomenės lyderiai turėtų nuspręsti, ar panaudoti karinę jėgą ir nužudyti tūkstančius žmonių, kad apsaugotų vyriausybę, ar vis dėlto leisti įvykti perversmui.
– Kaip N. Maduro ir jo aplinka mato ir paaiškina šią situaciją, kai tiek žmonių protestuoja, kai įvykdyta ataka karinėje bazėje, siekiant atkurti demokratiją?
– Jų pagrindinė mintis, kad visi, nesutinkantys su N. Maduro, yra fašistai, kad JAV, Kolumbijos vyriausybė ir visi revoliucijos priešininkai bando suklaidinti žmones, kad prieš Venesuelą vykdomas ekonominis karas. Iš tiesų galima išgirsti daugybę konspiracijos teorijų, netikiu, kad pats N. Maduro tiki šiomis istorijomis, tačiau tokius oficialius paaiškinimus pateikia vyriausybė.
Ši vyriausybė laikosi įsikabinusi valdžios, nes ji yra visiškai korumpuota ir greičiausiai įsitraukusi į narkotikų prekybą. Jie bijo prarasti valdžią, nes bijo Panamos kariuomenės lyderio Manuelio Noriegos likimo – šis po Panamos intervencijos dėl nusikaltimų buvo perduotas JAV. Taigi Venesuelos valdžioje – korumpuoti, nusikalstamam pasauliui priklausantys žmonės, kurie jaučiasi priversti išsilaikyti valdžioje, kad galėtų apsisaugoti nuo teisėtų bausmių.
– Ar N. Maduro yra tik marionetė – juk jis buvo paprastas autobuso vairuotojas, ar už jo stovi visi jūsų įvardyti žmonės ir todėl jam pavyksta išlikti valdžioje?
– Ne, manau, kad pats N. Maduro yra labai korumpuotas, du jo artimi žmonos giminaičiai buvo sulaikyti gabenantys narkotikus. Taigi jis pats priklauso šioms grupuotėms, žmonėms, kurie Šveicarijos bankuose saugo dideles sumas pinigų. Nesakyčiau, kad jis marionetė, jis – grupuotės dalis.
– Tad kokia ateitis laukia Venesuelos?
– Labai sunku nuspėti, nes iš esmės Venesuela atsidūrusi aklavietėje. Dabartinė vyriausybė turi labai stiprią motyvaciją išlikti valdžioje, o opozicija iš esmės nebeturi jokių galių išstumti N. Maduro iš valdžios. Rinkimai greičiausia bus sustabdyti. Ekonominė situacija labai prasta, tačiau opozicija dėl to nieko negali padaryti, o Kinija ekonomiškai remia Venesuelą, skirdama kreditų. Nebent, pavyzdžiui, JAV nutrauktų naftos iš Venesuelos importą, tuomet ekonominė padėtis taptų katastrofiška.
Kaip minėjau, vargu ar kariuomenė įgyvendins karinį perversmą. Šalis – aklavietėje ir sunku pasakyti, kaip iš jos išeis. Ko tikisi opozicija? Kad valdžioje esanti grupė susipyks dėl interesų ir suskils, tačiau iki šiol didelių nesutarimų tarp valdžios sluoksnių nekilo. Vienintelė generalinė prokurorė nesutarė su režimu ir nuo jo atskilo, bet, kaip matome, ji nesunkiai pašalinta iš posto.
Vargu ar režimo lyderiai skils į kelias grupes, nes visi jie susaistyti korupcijos, dauguma jų greičiausia įsitraukę į narkotikų prekybą. Tokia situacija gali tęstis ne vienus metus. Turime Zimbabvės pavyzdį – ji turėjo didžiulių ekonominių problemų, milžinišką infliaciją, tačiau jos vadovas Robertas Mugabe valdžioje daugybę metų. Todėl nenustebčiau, jei N. Maduro valdžioje sugebėtų išlikti dar dvejus ar penkerius metus. Taip, jis visiškai sužlugdytų šalį, bet paprastai korumpuoti lyderiai nesirūpina ir neišgyvena dėl valstybės.
