2000 m. perėmusi CDU vairą A.Merkel valdė geležiniu kumščiu. Ji beveik nepraleisdavo reguliarių parlamentinės frakcijos susitikimų ir viską kontroliavo. Metusieji iššūkį partijos vadovei turėdavo pasišalinti. Diskusijos nebuvo skatinamos, ką jau kalbėti apie nepritarimą, rėžia J.Dempsey.
Tačiau dabar A.Merkel apsisprendus ketvirtąjį kartą nekandidatuoti į kanclerės postą, į ringą išsiveržė trys kandidatai į įpėdinius.
Viena jų yra Annegret Kramp-Karrenbauer. Praėjusį vasarį A.Merkel paskyrė šią 56-erių moterį CDU generaline sekretore. Tai gana įtakingos pareigos. Buvusi Saro žemės ministrė pirmininkė traukia rinkėjų dėmesį ir priklauso liberaliajam partijos sparnui, bet migracijos ir homoseksualių santuokų klausimais yra net konservatyvesnė už A.Merkel, rašo J.Dempsey.
Kitas kandidatas – Jensas Spahnas. 38-erių politikas neslepia ambicijų. Praėjusiais metais A.Merkel pakvietė jį eiti sveikatos ministro pareigas. Jis akivaizdžiai atstovauja dešinįjį CDU sparną, kritiškai vertina A.Merkel migracijos politiką ir dvigubą pilietybę.
Galiausiai, rašo autorė, yra buvęs kanclerės priešininkas 63-ejų Friedrichas Merzas. Kadaise jis užėmė labai įtakingas pareigas – vadovavo konservatyviajai parlamentinei frakcijai. Tuo metu turėjo ambicijų perimti ir A.Merkel pozicijas, bet partijos vadovė be ceremonijų jo atsikratė. Dabar jis ketina grįžti tikėdamasis verslo bendruomenės paramos.
Iššūkis – ne laimėti vadovo rinkimus, o susigrąžinti rinkėjus
Visi trys atrodo labai skirtingi, bet visi supranta, kad norėdami užimti Vokietijos kanclerio postą pirmiausia privalės susigrąžinti šimtus tūkstančių rinkėjų, perbėgusių arba pas kraštutinę dešiniąją partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), arba pas Žaliuosius, aiškina ekspertė.
J.Spahnas norėtų pastūmėti partijos ideologiją dešinėn. Neaišku, kaip nusivylusius rinkėjus viliotų F.Merzas, kurio jaunesnė karta ne itin mėgsta. Iš visų trijų kandidatų šiuo metu populiariausia yra A.Kramp-Karrenbauer. Užuot pataikavusi AfD, ji bandytų stiprinti partijos centrą. Tam reikėtų pasiūlyti naują politiką, kaip spręsti Vokietijos tiksinčios demografinės bombos, integracijos, būsto, švietimo ir augančios gebėjimų stokos, nuo kurios kenčia pramonė, klausimus.
Šiuo metu visi kandidatai ruošiasi metiniam CDU suvažiavimui, kuris vyks Hamburge gruodžio 7–8 d. Kad ir kas laimėtų partijos pirmininko pareigas, J.Dempsey įsitikinusi, kad naujojo vadovo laukia sunkūs išbandymai.
A.Merkel įpėdiniui ir galbūt net kitam Vokietijos kancleriui teks gerai persvarstyti šalies vaidmenį Europoje. Jei norime, kad ES išliktų kaip ekonominis, prekybinis ir politinis blokas, Vokietija privalo parodyti jai strateginę kryptį. Skaitmeninimo, globalizacijos ir Kinijos galios audimo tempai tokie greiti, kad nei ES, nei Vokietija nebegali savęs apgaudinėti, esą nieko nereikia keisti, perspėja J.Dempsey.
Teks imtis ilgai ignoruotų problemų
Ilgą laiką manyta, kad po Antrojo pasaulinio karo įtvirtinta ir JAV palaikoma liberalioji Vakarų tvarka amžina. Bet padėtis pasikeitė. Ne tik dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo politikos. Europa ir ypač Vokietija nenori pripažinti, kad pokario era baigiasi. Pasak straipsnio autorės, anuomet įkurtos daugiašalės institucijos nebeatliepia šiandien besikeičiančių geostrateginių sąjungų, naujų regioninių ir pasaulinių jėgų, tokių kaip Kinija, ir naujų grėsmių, ypač kibernetinių išpuolių.
Skaitmeninių technologijų galimybes trikdyti nusistovėjusią tvarką jau pajuto socialinė žiniasklaida ir tradicinės demokratijos praktikos, kurias ilgai laikėme savaimine duotybe. Trikdomos ir globalios tiekimo grandinės – pasak J.Dempsey, ir Vokietijai, kaip eksporto lyderei, ir visai ES pagaliau laikas dėl to sunerimti.
Štai tie sudėtingi klausimai, kurių vokiečių politikai beveik nesprendžia. Galbūt dėl to, kad norint priimti globalizaciją, apsaugoti milžinišką tiekimo grandinių tinklą ir prisitaikyti prie skaitmeninio pasaulio būtina formuoti naują užsienio, saugumo ir gynybos politiką. Bet nuo to priklauso, ar pavyks apginti itin sunkioje padėtyje atsidūrusias vertybes ir demokratines institucijas, įsitikinusi J.Dempsey.
A.Merkel nuo šių klausimų išsisuko. Dabar ji ruošiasi perleisti vadovavimą, bet visiškai neaišku, ar kuris nors iš galimų įpėdinių pasirengęs diskusijas paversti strategija, perspėja autorė.
