Lotynų Amerikoje gyvena net 42 procentai iš 1,2 milijardo pasaulio katalikų, o tuo tarpu europiečiai sudaro tik vieną katalikų bendruomenės ketvirtadalį.
Po to, kai popiežiais vienas po kito tapo lenkas Jonas Paulius II ir vokietis Benediktas XVI, atrodo, kad ilgametė tradicija popiežiumi rinkti italą buvo galutinai sulaužyta. Ir būsimoje konklavoje kardinolai greičiausiai naujuoju popiežiumi išrinks tokį asmenį, kuris, jų manymu, geriausiai atitiks Bažnyčios interesus.
Du aukšto rango Vatikano atstovai neseniai mestelėjo aiškių užuominų apie galimą Benedikto XVI įpėdinį, neatmesdami galimybės, kad naujasis popiežius gali būti kilęs ir iš Lotynų Amerikos.
„Pažįstu daugybę vyskupų ir kardinolų iš Lotynų Amerikos, kurie gali imti atsakomybės už visuotinę Bažnyčią“, – pareiškė arkivyskupas Gerhardas Muelleris, dabar užimantis ankstesnįjį popiežiaus postą, Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovo kėdę.
„Visuotinė Bažnyčia moko, kad Europa nėra krikščionybės centras“, – prieš pat praėjusias Kalėdas sakė iš Vokietijos kilęs arkivyskupas Diuseldorfe leidžiamam laikraščiui „Rheinische Post“.
Šveicarų kardinolas Kurtas Kochas, vadovaujantis Vatikano krikščionių vienybės padaliniui, beveik tuo pat metu Ciuricho dienraščiui „Tagesanzeiger“ pareiškė, kad Bažnyčios ateitis glūdi ne Europoje. „Būtų gerai, jeigu kitoje konklavoje būtų kandidatų iš Afrikos arba Pietų Amerikos“, – sakė K.Kochas.
Paklaustas, ar jis balsuotų už neeuropietį kandidatą, jeigu su juo varžytųsi lygiavertis kandidatas iš Europos, kardinolas atsakė: „Taip.“
Jeigu naująjį Katalikų Bažnyčios vadovą rinksianti konklava iš tiesų nuspręstų, kad atėjo Lotynų Amerikos metas turėti savo popiežių, tada realiausiais pretendentais į Šv. Petro sostą būtų laikytini arkivyskupas Odilo Schereris, vadovaujantis didelei San Paulo vyskupijai Brazilijoje, ir italų bei argentiniečių kilmės Leonardo Sandri, dabar vadovaujantis Vatikano rytų bažnyčių departamentui.
Peteris Turksonas iš Ganos, vadovaujantis Vatikano teisingumo ir taikos departamentui, dažnai minimas kaip galimas realiausias pretendentas iš Afrikos.
Visuotinė Bažnyčia moko, kad Europa nėra krikščionybės centras
Beveik pusė konklavoje balso teisę turinčių kardinolų yra iš Europos, nors europiečiai sudaro tik ketvirtadalį Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų. Jeigu konklavos dauguma vis dėlto tradiciškai rinksis popiežių iš Europos, tada didžiausias galimybes tapti pontifiku turi Angelo Scola iš Milano, tvirtina Vatikano reikalų specialistai.
Dar vienu stipriu kandidatu įvardijamas buvęs Benedikto XVI studentas ir artimas sąjungininkas Vienos kardinolas Christophas Schoenbornas.
Pagrindiniai kandidatai į popiežiaus sostą
Nors kandidatai į popiežiaus sostą nebūna oficialiai įvardijami, „MSN News“ pateikia abėcėlinį pastaruoju metu dažniausiai minėtų potencialių pretendentų sąrašą.
Joao Brazas de Avizas (Brazilija, 65 metai) įleido šviežių vėjų į Vatikano religinių kongregacijų departamentą, kai pradėjo jam vadovauti 2011-aisiais. Jis remia išsilaisvinimo teologijos siekį padėti vargingiesiems, tačiau nepritaria jos šalininkų vykdytiems perlenkimams. Tarp galimų trūkumų – lig šiol jis atrodė menkai pastebimas.
Timothy Dolanas (JAV, 62 metai) tapo JAV katalikų balsu, kai buvo paskirtas Niujorko arkivyskupu 2009-aisiais. Jo humoras ir energija sužavėjo Vatikaną, kuriam pačiam šių savybių dažnai trūksta. Bet kardinolai nuogąstauja, kad „superenergingas popiežius“ ir jo pomėgis draugiškai tapšnoti kitiems per nugaras gali daugeliui pasirodyti per daug amerikietiška.
Marcas Ouellet (Kanada, 68 metai), vadovaujantis Vyskupų kongregacijai, iš esmės yra Vatikano aukščiausiojo personalo direktorius. Kažkada prasitarė, kad tapimas popiežiumi jam „būtų košmaras“. Nors jis artimai susijęs su Kurija, tačiau gimtojo Kvebeko sekuliarumas jam gali pakišti koją.
Gianfranco Ravasi (Italija, 70 metų) dirba Vatikano kultūros ministru nuo 2007 metų ir atstovauja Bažnyčiai meno, mokslo ir kultūros pasauliuose, o taip pat net ir tarp ateistų. Tai gali jam sutrukdyti, jeigu kardinolai nuspręstų, kad naujasis popiežius turėtų būti patyręs ganytojas, o ne dar vienas profesorius.
Leonardo Sandri (Argentina, 69 metai) – „transatlantinė“ asmenybė. Jo tėvai italai, tačiau jis gimė Buenos Airėse. Nuo 2000 iki 2007 metų jam priklausė trečiasis pagal rangą Vatikano postas – personalo vadovo kėdė. Bet jis neturi ganytojo patirties, o jo pareigos prižiūrėti rytų katalikų bažnyčias Vatikane nėra laikomos svarbiomis.
Odilo Pedro Schereris (Brazilija, 63 metai) laikomas stipriausiu Lotynų Amerikos kandidatu. Jis – didžiausios vyskupystės didžiausioje Lotynų Amerikos valstybėje vadovas. Savo šalyje laikomas konservatyviu, tačiau kitur būtų įvertintas tik kaip nuosaikus. Pastaruoju metu Brazilijoje vykstantis staigus protestantizmo plitimas būtų įvertintas kaip šio kandidato trūkumas.
Christophas Schoenbornas (Austrija, 67 metai) – buvęs popiežiaus Benedikto XVI studentas, turi ganytojiškų bruožų, kurių trūksta dabartiniam pontifikui. Vienos arkivyskupas laikomas galimu Šv. Petro įpėdiniu nuo pat praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio, kai parengė naują Katekizmo redakciją. Jam sutrukdyti gali atsargus požiūris į reformas ir stiprus kai kurių Austrijos kunigų pasipriešinimas.
Angelo Scola (Italija, 71 metai) yra Milano arkivyskupas. Šis miestas daugelį kartų tapo tramplinu į popiežiaus sostą, tad daug italų lažintųsi, kad naujuoju pontifiku taps būtent šis dvasininkas. Jis yra bioetikos ekspertas, o taip pat pažįsta islamą ir vadovauja fondui, kurio tikslas – skatinti musulmonų ir krikščionių tarpusavio supratimą. Bet jo sunkiai suprantamo kalbėjimo maniera gali versti kardinolus ieškoti didesnę charizmą ir lengviau bendrauti sugebančio Bažnyčios vadovo.
Luisas Tagle (Filipinai, 55 metais) pasižymi tokia charizma, kad dažnai palyginamas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Jis taip pat yra artimas asmuo popiežiui Benediktui XVI, su kuriuo kartu dirbo Tarptautinėje teologijos komisijoje. Nors jis turi daug gerbėjų, tačiau kardinolu tapo tik 2012-aisiais, o konklava atsargiai vertina jaunus kandidatus.
Peteris Turksonas (Gana, 64 metai) daugiausia galimybių turintis kandidatas iš Afrikos. Jis vadovauja Vatikano teisingumo ir taikos biurui, o taip pat yra laikomas Bažnyčios socialinės sąžinės balsu. Jis taip pat remia pasaulines finansines reformas. Pastarajame Vatikano sinode pademonstravo musulmonus kritikuojantį filmą, taip sukeldamas abejonių dėl savo požiūrio į islamą.