Pirminiai rinkimų rezultatai rodo, kad dešiniųjų CDU ir CSU sąjunga bei socialdemokratai (SPD) žengia koja kojon, o tai lems anksti prasidedančias derybas dėl valdančiosios koalicijos.
Vokietijos kancleris nėra renkamas tiesiogiai, už jo kandidatūrą po Vyriausybės suformavimo balsuoja žemutiniai parlamento rūmai, Bundestagas.
A.Merkel gali likti pareigose dar kelias savaites, o galbūt netgi mėnesius, kol partijos sieks sudaryti koaliciją.
Žvalgomosios derybos
Po daugelio metų, kai Vokietiją valdydavo dvi partijos, šiuo atveju daugumai suformuoti turbūt reikės trijų politinių jėgų. Tokia praktika įprasta regioniniuose šalies parlamentuose, tačiau nacionaliniu lygiu yra nematyta nuo pat praėjusio amžiaus vidurio.
Daugelyje parlamentinių demokratijų šalies vadovai paveda partijai formuoti Vyriausybę. Paprastai tai būna politinė jėga, gavusi daugiausiai balsų rinkimuose.
Tačiau Vokietijoje, partijos po rinkimų renkasi to, kas vadinama „žvalgomosiomis derybomis“.
Šiame etape, neturinčiame apibrėžtos trukmės, partijoms niekas netrukdo vykdyti derybų paraleliai. Vis dėlto nusistovėjusi politinė tradicija rodo, kad didžiausia partija po rinkimų kviečiasi diskusijoms mažąsias.
Tačiau dešiniųjų kandidatas į kanclerius Arminas Laschetas sekmadienį sakė, jog konservatoriai padarys „viską, ką gali“, kad vadovautų naujajai Vyriausybei, net jeigu pralaimės rinkimus SPD.
Olafas Scholzas, SPD kandidatas kanclerio pareigoms užimti, pareiškė, kad rinkėjai nori, jog „kitas kancleris būtų vardu Olafas Scholzas“.
Žaliųjų partija, kuri rinkimuose turbūt liks trečia, spalio 2 dieną šaukia kongresą, kurio metu nuspręs, su kuo eis žvalgomųjų derybų.
Pirmieji susitikimai
Diskusijos dėl koalicijos prasidės vos paaiškėjus rinkimų rezultatams, per jas partijos sieks išsiaiškinti viena kitos raudonąsias linijas ir pasitvirtinti, ar gali dirbti kartu.
Pirmadienį atskirus susitikimus surengs partijų vadovai. Naujai išrinkti parlamentarai iš skirtingų partijų taip pat surengs susitikimus savo politinėse grupėse, SPD ir CDU-CSU tą padarys antradienį.
Verslui palanki liberali FDP partija, kuri, kaip ir žalieji, gali turėti lemiamos įtakos formuojant koalicijas, pareiškė, kad labiau mato save daugumoje su konservatoriais ir žaliaisiais, tačiau neatmetė ir sąjungos su SPD ir žaliaisiais tikimybės.
Naujasis parlamentas surengs inauguracinį posėdį ne vėliau kaip 30 dienų po rinkimų – vėliausiai spalio 26 dieną.
Politikos klausimų aptarimas
Jei dvi ar trys partijos iš principo susitars dėl koalicijos sudarymo, jos turės pradėti oficialias derybas, o įvairios darbo grupės susitiks aptarti politikos klausimų.
Pasibaigus deryboms, partijos priims sprendimus dėl ministerijų vadovų ir pasirašys koalicijos sutartį – didelės apimties dokumentą, kuriame bus išdėstytos susitarimo sąlygos.
Nėra nustatyta terminų, kiek laiko gali trukti šis etapas, o jo metu šaliai vadovaus pasitraukianti vyriausybė.
Tuomet partijos pasiūlys kandidatus į kanclerio pareigas, prieš oficialų balsavimą Bundestage.
Po pastarųjų rinkimų Vokietijoje, kurie įvyko 2017 metų rugsėjo 24 dieną, Angela Merkel buvo oficialiai patvirtinta kanclere tik 2018 metų kovo 14-ąją, dėl koalicijos sutarus CDU-CSU ir SPD.
Blogiausias scenarijus
Pagal Vokietijos Konstitucijos 63 straipsnį valstybės vadovas turi pasiūlyti Bundestagui kanclerio kandidatūrą.
Jei koalicija nebus sudaryta, šalies prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris – SPD narys – vis tiek galės paskirti kanclerio kandidatūrą, greičiausiai iš tos partijos, kuri rinkimuose gavo daugiausiai balsų.
Tuomet parlamentas balsuotų slaptu balsavimu, o kandidatui reikėtų gauti absoliučią daugumą.
Jeigu to nepavyktų pasiekti, antras balsavimas būtų surengtas po dviejų savaičių. Jei ir tuomet nepavyktų užsitikrinti absoliučios daugumos, nedelsiant būtų surengtas trečiasis balsavimas, kurio metu pakaktų santykinės daugumos.
Tuomet prezidentas nuspręstų, ar paskirti kanclerį mažumos vyriausybės vadovu, ar paleisti Bundestagą ir skelbti naujus rinkimus.
Šio blogiausio scenarijaus tik per plauką išvengta 2017 metais, kai deryboms įstrigus aklavietėje, F.W.Steinmeieris paragino partijas vėl susitikti, spausdamas atnaujinti vadinamąją Didžiąją koaliciją.
