77 metų Ali Alijevas, žinomas kaip menininkas ir kovotojas Adallo, dar vadinamas Kaukazo bin Ladenu, yra įtrauktas į tarptautinį ieškomų teroristų sąrašą, nesvarbu, kad net nemoka skaityti arabiškai. Į teroristą jį daro panašų tik ilga barzda ir dėvimi balti ilgi marškiniai.
Maskvoje Adallo laikomas pagrindiniu radikaliųjų Rusijos islamistų ideologu. Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį jis įsitraukė į pogrindinį Šamilio Basajevo judėjimą. Nuo tada šio žmogaus įsitikinimai nepasikeitė. Jis vis dar tiki, kad teroro aktas – toks kaip Beslano tragedija, – yra pateisinamas. „Per Rusijos ir Čečėnijos karą rusai nužudė kur kas daugiau nekaltų žmonių“, – sako islamiško Kaukazo idėjos tėvu vadinamas Adallo. Šis vyras įsitikinęs: jei ginkluotas užpuolikas užtveria kelią namo, žmogus turi teisę gintis. „Namai“ jam reiškia Kaukazą, o Rusija – agresorių.
Pogrindžio kovotojams valdžios atstovų žudymas – kasdienis darbas. Ne mažiau brutalus ir Maskvos atsakas. Todėl Adallo žavisi Prancūzijos prezidentu Charles'iu de Gaulle'iu, kuris suteikė nepriklausomybę Alžyrui, bet tik tada, kai jo šalis įsivėlė į žiaurų kolonijinį karą. „Čia, Kaukaze, rusų laikai taip pat jau baigėsi“, – tikina Adallo.
Maskvos „Carnegie“ centro saugumo ekspertas Aleksejus Malašenka taip pat mano, kad Kaukazas virto „viena didžiausių Kremliaus problemų“. Jam pritaria ir buvęs antiteroristinio dalinio „Alfa“ vadovas Genadijus Saizevas. Jo žodžiais, smurtas Kaukaze „tampa vis didesne grėsme“.
Rusija siekia hegemonijos
Maskva iš visų jėgų stengiasi įtvirtinti savo hegemoniją Rusijos Kaukazo respublikose Dagestane, Ingušijoje ir Čečėnijoje. Tik taip, jos nuomone, šiame regione bus pažaboti islamistai. Tačiau Rusija turi įrodyti, kad yra patraukli ir pietinei Kaukazo daliai, kitaip lojaliausia Kremliui Armėnija ir naftos turtingas Azerbaidžanas, vis laviruojantis tarp Vašingtono ir Maskvos, gali pasekti Gruzijos pavyzdžiu ir pulti į Amerikos glėbį.
Niekur pasaulyje nėra kito tokio nedidelio regiono, kuriame vyktų tiek daug konfliktų, kaip Kaukazas. Čia beveik 40 etninių grupių kalba 50 skirtingų kalbų. Nuo tada, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, Kaukaze kilo net šeši karai. Tai pavojingiausia vieta Europos Sąjungos kaimynystėje. Kaip tik per Kaukazą į Europą, aplenkiant Rusiją, turėtų tekėti Vidurinės Azijos ir Azerbaidžano dujos. Dujotiekis drieksis mažiau nei už 100 kilometrų nuo Pietų Osetijos, kurioje dabar dislokuoti Rusijos tankai, sienos, todėl didžiųjų geopolitinių žaidėjų interesai tvenkiasi į dar vieną debesį virš Kaukazo. Vos tik Amerikos prezidentas Barackas Obama spėjo susitikti su Dmitrijumi Medvedevu, šis demonstratyviai išskubėjo į Pietų Osetiją. Kiek vėliau JAV viceprezidentas Joe Bidenas Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui garantavo Vašingtono paramą. JAV pasiuntė savo eskadrinį minininką prie Gruzijos krantų, o Rusija ten surengė pratybas, pavadintas „Kaukazas 2009“.
Todėl kyla klausimas, kas ateityje kontroliuos Kaukazą. Vakarai? Rusija? Islamas? Dėl greitos savo pergalės per karą su Gruzija Rusija pelnė pagarbą šiame regione, kur jėga traktuojama kaip didžiausia vertybė. Nors Kremlius pripažino nuo Gruzijos atskilusias respublikas nepriklausomomis, jis tebeslopina separatistinius judėjimus pačios Rusijos teritorijoje. „Tik pasidairykite po Dagestaną ir po visą Kaukazą. Niekas nebegali čia ramiai miegoti – nei gyventojai, nei tie, kurie turi valdžią“, – tvirtina Adallo.
Sunki našta Kremliaus biudžetui
XIX amžiuje Kaukazo užkariavimas Maskvai atsiėjo šeštadalį carinės Rusijos biudžeto, o tai daugiau, nei britams kainavo pavergti Indiją. Šiandien Kremlius Kaukazui išlaikyti vėl leidžia milijardus. Pavyzdžiui, Maskva dengia per 80 proc. nacionalinio Dagestano biudžeto.
Kaukazas – tai Rusijos vargšų prieglauda. Vienintelis Vidurio Kaukazo miestas, kuriame dar sklando viltis, yra Juodosios jūros kurortas Sočis, 2014-ųjų olimpinių žiemos žaidynių sostinė. Šalia driekiasi nuskurdusi Abchazijos provincija, kur palei kelius vis dar riogso sudeginti namai, 10-ojo dešimtmečio pilietinio karo su Gruzija palikimas. Žlugus Sovietų Sąjungai jos kariniai daliniai užpuolė Abchaziją, kuri, remiama Maskvos, siekė nepriklausomybės. Dėl šio konflikto šiandien niekas neįsivaizduoja, kad Abchazija galėtų reintegruotis į Gruziją. „Teritorinis Gruzijos vientisumas“, kurio reikalauja JAV ir Europa, tėra tuščia frazė.
Rusijai pateikus veto Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai atšaukus savo misijas Abchazijoje bei Pietų Osetijoje, Europos Sąjunga į šį regioną siunčia tik tarptautinius stebėtojus patruliuoti palei Gruzijos ir Abchazijos sieną. Ją kirtęs išvysti šalikelėje stovintį didžiulį M.Saakašvilio portretą. Šūkis skelbia: „Mes vienijame Gruziją!“ M.Saakašvilis, atėjęs į valdžią per Rožių revoliuciją 2003 metais, atkūrė Gruzijos ekonomiką. Jis sutvarkė kelius, pažabojo policijos korupciją ir užtikrino palyginti stabilų elektros, vandens bei dujų tiekimą. Žlugus Gruzijos bandymui prisijungti Pietų Osetiją, oponentai ėmė vadinti prezidentą „Michailu Griovėju“, tačiau Vakarai jį teberemia.
Abejotinas Rusijos laimėjimas
O ką laimėjo Rusija iš 2008 metų karo? Ji įgijo tik dviejų nedidelių Pietų Kaukazo regionų kontrolę. Didžioji Pietų Kaukazo dalis, turinti gamtinių išteklių ir savo energetinius koridorius, eina pasirinktu keliu, o Šiaurės Kaukazą vis labiau apima nusikalstamumas. „Kremlius neturi nė menkiausio supratimo, ką daryti dėl Kaukazo ateityje“, – sako Maskvos politologas A.Malašenka.
Tik Armėnijoje valstiečiai sveikina rusus, vadina juos „broliais, kurie mus apgins“. Rusija saugo Armėnijos sieną ir tiekia beveik visas šaliai reikalingas dujas. Armėnijos teritorijoje jai priklauso didžiosios elektrinės, net valstybės kontroliuojami bankai ir didžiausia mobiliojo ryšio operatorė.
Vis dėlto 80 proc. Armėnijos produkcijos eksportuojama per Gruziją. Po Rusijos ir Gruzijos karo ši šalis suvokė, kokia yra izoliuota, ir atsargiai mėgina suartėti su savo senąja prieše – Turkija. Jau kalbama ir apie tai, kad reikėtų atverti Armėnijos ir Gruzijos sieną, kuri buvo uždaryta po 1993 metų karo.
Parengė Audronė MASIONYTĖ
