Visus reportažus iš Irako rasite čia.
Trečiadienį iš pat ryto pasiėmę neperšaunamas liemenes ir šalmus išsiruošėme į Bašiką. Anksčiau kalbintas pešmergų majoras Younesas prasitarė, kad šiame mieste vyko viena atkakliausių kovų tarp džihadistų ir pešmergų kovotojų. Ir ilgiausių. Tai privertė mus patraukti Bašikos kryptimi.
Mūšiuose užgrūdinto pešmergų karininko žodžiais, susirėmimų metu Bašika tapo panaši į pragarą žemėje.
Žinoma, taip apibūdintą vietą pasiekti negalėjo būti paprasta. Ji įsikūrusi vadinamojoje pilkojoje zonoje. Tai teritorija tarp Irako reguliariosios kariuomenės ir kurdų pozicijų. Pravažiuoti pro pastaruosius – jokių problemų. Tačiau įtikinti irakiečius pasielgti taip pat gali būti tikras iššūkis.
Kodėl taip elgiasi kovos su džihadistais smaigalyje atsidūrę irakiečiai, galima tik spėlioti.
Galbūt – dėl mūsų pačių saugumo. Bašiką ir „Islamo valstybės“ pakraščius teskiria keliolika kilometrų. Įspūdingu požeminių tunelių tinklu besipuikuojantiems džihadistams įveikti tokį atstumą nepastebėtiems nėra neįmanoma. Tačiau nėra ir lengva.
Bet nuoširdžiu susirūpinimu mūsų saugumu norisi tikėti labiau nei gandais, jog Irako kariuomenė Mosule su džihadistais tvarkosi nepaisydama nei įstatymų, nei moralės normų. Kitaip tariant, kai kurie jų veiksmai gali prieštarauti Ženevos konvencijai. Dėl to jie galbūt vengia papildomų akių, o tuo labiau kamerų, kurios apie tokius dalykus galėtų pranešti visam pasauliui.
Bet kuriuo atveju tai tik sustiprino mūsų užsispyrimą patekti į ką tik džihadistų prarastą miestą. Dėl to jau trečiąkart leidomės Mosulo keliu.
Tiesa, šįkart kelionė truko trumpiau, nei tikėjomės. Kadangi tik atvažiavę į jau iki skausmo pažįstamą Chaziro patikros punktą iš atlapaširdžių pešmergų išgirdome gerų žinių. Labai gerų.
Pasirodo, mums nė nereikės susidurti su įtariais irakiečiais. „Pešmerga“ atidarė naują kelią, kuris tęsiasi lygiagrečiai Mosulo mūšio fronto linijos. „Jums gali būti sunku. Prisipažinsiu, aš pats dar nespėjau išbandyti šio maršruto, bet jums pasiseks“, – sakė Chaziro patikros punkte šeimininkaujantis majoras Fouadas.
Iškėlus koją iš kelio tai gali būti paskutinis kartas, kai padarysime panašią kvailystę. Kadangi išminuotojai dar nespėjo išminuoti visų minų. Ką jau kalbėti krūvą nerastų.
Na, neturėjome kito pasirinkimo.
Vos išsukę iš Mosulo kelio supratome, kad naujasis kelias iš tiesų yra naujasis žvyrkelis. Važiuojant juo šiek tiek greičiau nei derėtų susiformuoja toks dulkių debesis, kad pro jį ką nors įžiūrėti tampa beveik neįmanoma. O tai gali būti problema, nes eismas čia yra labai greitas. Tik vietoje tankų, šarvuočių ir „Humvees“ čia zuja buldozeriai.
Irakiečių pastangos įtvirtinti užimtas pozicijas daro įspūdį. Dar nespėję gerai atsitokėti po tokios sėkmingos mūšio pradžios, vietiniai turėjo sukasti keliasdešimties kilometrų ilgio sankasą. Kito būdo užtikrinti saugų užnugarį irakiečiai neturėjo, todėl tai patikėjo pešmergoms.
Vieną jų labai laiku sutikom kryžkelėje. Kurdų kovotojo paklausėme kelio į Bašiką.
„Į Bašiką? Kažkur tiesiai. Žinokit, dar pats ten nespėjau nuvažiuot. Bet pasveikinkit pešmergas nuo manęs!“ – išsišiepęs sakė kurdas.
Pilna minų
Išties miestas buvo išlaisvintas maždaug prieš savaitę, lapkričio 10 dieną. Tikriausiai dėl to kelyje sutikti pešmergos vis stebėjo, ar pravažiuodami iškelsime ranką ir pasveikinsime Bašikos gelbėtojus. Neslėpsiu, atiduoti duoklę pešmergoms buvo visai nesunku, nes savo ruožtu jie atsakė neregėtu svetingumu. Net prie įvažiavimo į Bašiką.
Vos sustojus patikros punkte, jie mums pasiūlė išlipti čia ir dabar. Draugiškai, o ne kokiam patikrinimui. Pasirodo, Bašikoje iki džihadistų pasirodymo gyveno daugybė krikščionių. Apie kelis tūkstančius šeimų. Pamatę, kad esame iš Europos, pešmergos pamanė, kad mus galėtų sudominti „Islamo valstybės“ sprendimu sunaikintas vienuolynas Bašikoje.
Aišku, kad sudomino.
Jaunas kurdų kovotojas iškart perspėjo, jog iškėlus koją iš kelio tai gali būti paskutinis kartas, kai padarysime panašią kvailystę. Kadangi išminuotojai dar nespėjo išminuoti visų minų. Ką jau kalbėti krūvą nerastų. Bet bent jau žinomi sprogmenys buvo pažymėti. Dėl to buvo kiek ramiau.
Apie tokius sprogmenis liudijo plevėsuojanti raudona vėliavėlė, pritvirtinta prie į žemę įsmeigto kuolelio. Viena jų grėsmingai arti buvo ir prie mūsų visureigio.
Eidami karo nuniokotu miestu, nė nesupratome, kad priėjome ir praėjome mūsų ieškotą Bašikos vienuolyną. Jis buvo taip suniokotas, kad nebuvo įmanoma įžiūrėti jokių krikščioniškų ženklų. Tačiau tuomet lyg atsakas į mūsų pagalbos šauksmą tolumoje pasirodė automobilis. O prie jo vairo sėdėjo jaunas krikščionių šventikas – tėvas Danielius.
Anot tėvo, prieš pešmergoms išlaisvinant Bašiką, vienuolynas buvo savo vietoje. O po kelerių metų pertraukos atvykęs į Bašiką neteko žado – iš vienuolyno buvo likusi nuolaužų krūva. „Taip, jie (džihadistai – aut. past.) sugriovė. Kito paaiškinimo nėra“, – sakė šventikas.
Vaiduoklių miestas
Pasak dvasininko, Bašikos vienuolynas taip pat buvo ir krikščioniškosios miestelio bendruomenės susirinkimo vieta. Čia vykdavo ir vestuvės, ir krikštynos. Nors pastaraisiais metais dažniausiai – džihadistų aukų laidotuvės.
„Islamo valstybės“ teroristai taip pat plėšė ir niokojo krikščioniškų bei jazidų šeimų namus. Tėvas Danielius įsitikinęs, kad to priežastis slypi džihadistų įkurto kalifato ideologijoje.
„Užrašai „musulmonas“ buvo ženklas džihadistams, kad tai ne krikščionių namai. Todėl iš jų „Islamo valstybė“ negalėjo nieko paimti, nieko pavogti. Jų „kalifate“ bent oficialiai yra uždrausta vogti iš musulmonų, bet iš kitų religijų išpažinėjų, pavyzdžiui, krikščionių – galima“, – sakė šventikas.
Laimė, Bašikoje gyvenę krikščionys bei jazidai spėjo laiku pasprukti. Kitu atveju, vargu ar jie būtų išsaugoję savo gyvybes, o dabar tikriausiai šnekėtume apie masinę kapavietę kur nors Bašikos pakraštyje.
Nepaisant to, tėvas Danielius aiškina, kad džihadistams labiau rūpi pinigai nei žudymas.
„Bašikos krikščionys žinojo, kas jų laukia, todėl išgirdę gandus apie atvykstančius džihadistus, pabėgo į Arbilą. Bet mes turim žinių apie krikščionių gyvenimą Mosule. Jie paėmė visą jų turtą ir liepė dingti. Dėkui Dievui, bent jau neskriaudė jų“, – sakė tėvas Danielius.
Tačiau šventikas nepuoselėja vilčių susigrąžinti išvykusius tikinčiuosius į savo bendruomenę. Anot jo, irakiečių čia niekas nelaukia – nei namai, kuriuos sugriovė džihadistai, nei darbas, kurį būtų galima gauti nebent kariuomenėje, o sutvarkyti miestą reikia milžiniškų lėšų. Tokių pinigų pabėgėliai, žinoma, patys neturi ir neturės.
„Manot, kad tuščiomis jie grįš į sugriautus namus? Negrįš. Jei atstatant savo namus Bašikos krikščionys nesulauks paramos iš valdžios, aš nemanau, kad kas nors iš jų grįš. Nieko nereiškia, kad miestas yra išlaisvintas“, – sakė šventikas.
Griuvėsių krūva, o ne miestas. Toks įspūdis susidarė tyliai riedant tuščiomis Bašikos gatvėmis. Vienintelės gyvos būtybės šiame užkampyje buvo tik kiekviename skersgatvyje budintys pešmergos.
Tiesa, tai pasirodė keista. Galbūt tai standartinė procedūra, vos išvadavus miestą. Bet taip pat tikėtina, kad pastatuose dar slepiasi pavieniai džihadistai.
Vietomis ant pastatų stogų buvo galima įžiūrėti ir pešmergos snaiperius, todėl dėl visa ko nusprendėme informuoti Bašikoje šeimininkaujantį generolą Barhamą. Kai išlipome prie jų improvizuotos vadavietės, pešmergos sėdėjo visureigiuose, pro duris ištiesę kojas.
Nė negalėtum priekaištauti, juk nusipelnė išlaisvindami ištisą miestą.
Mus pamatę, nė kiek nesureagavo. Tikriausiai nesiruošė nutraukti poilsio. Kai pastebėjo mūsų žvilgsnius, pirštu parodė prieiti arčiau.
„Generolas išvažiavęs. Bet turėtų grįžti. Kaip galim padėti?“ – klausė pešmerga, nenorėjęs atskleisti savo vardo. Ant jo uniformos taip pat nebuvo jokių užuominų apie jo tapatybę. Tai – specialiųjų pešmergų pajėgų narys.
Kartu su juo, dar nešini karštos arbatos puodeliais, per griuvėsius patraukėm iki džihadistų apleistų pozicijų.
„Jie padegė krūvas padangų, kad lėktuvai nematytų, kur jie slepiasi. O jie dar suvarė vietinius įkaitus į vieną pastatą. Apsaugok Dieve, jie visi žuvo po nuolaužom“, – sakė kovotojas.
Bašikoje apkasus džihadistams atstojo vargani požeminiai tuneliai, per kuriuos iš vieno namo jie išnešiodavo pagamintus sprogmenis. Tarp jų – ir su cheminiu užtaisu.
„Jeigu šitos sprogdavo netoli mūsų pozicijų, pešmergos nudegdavo odą“, – rodydamas į vieną iš bombų aiškino visko matęs kurdų kovotojas.
Į mūsų klausimą, ar yra šansų, jog iš tamsaus kampo griuvėsiuose gali iššokti užsilikęs „Islamo valstybės“ smogikas, pešmerga neatsakė.
Slaptas prezidento vizitas
Pasak jo, trečiadienį yra kita priežastis, kodėl jiems buvo įsakyta pasirūpinti papildomu saugumu.
„Neturėčiau to sakyti, bet už valandos į Bašiką atvažiuoja prezidentas Barzanis. Tik paskubėkit su leidimais“, – draugiškai patarė pešmerga.
Negalėjom patikėti. Juk negirdėjom nieko panašaus nei per radiją, nei per televiziją. Tačiau pešmerga užtikrino, kad taip ir turėtų būti. Pasak pešmergos, prezidento vizitų tvarkaraštis fronto pakraščiams visuomet yra įslaptintas.
Vis dėlto pešmerga buvo teisus. Dėl to, jog reikėjo skubėti ir dėl vizito slaptumo. Be karių ir vietinių žurnalistų, nebuvo nė vieno vakariečio, tačiau gauti leidimą nebuvo taip paprasta.
Prezidento Masoudo Barzanio saugumo tarnybos specialistai prieš jį išduodami išnarstė po detalę mūsų techniką. Permetė akimis mūsų parašytus straipsnius. Ir galiausiai suteikė progą pamatyti prezidentą Barzanį Bašikoje.
Kurdistano prezidento vizitas man buvo lyg tėvo Danieliaus skundų aidas.
Turint omenyje, kad, be krikščionių, Bašikoje gyveno ir jazidai, ir turkmėnai, ir arabai. Iš tiesų, tai – turbūt daugiausiai lygiaverčių religinių bendruomenių turėjęs miestas. Ir kurį laiką užtikrinęs jų tarpusavio supratimą. Bent iki įsiveržiant džihadistams.
Niekam ne paslaptis, jog sėkmingi žingsniai Mosulo mūšyje vis labiau ir labiau gerina kurdų šansus įkurti nepriklausomą Kurdistaną. Bet tam yra reikalinga visų bendruomenių vienybė. Panašu, kad su tokia užduotimi į išlaisvintą Bašiką ir atvyko septyniasdešimtmetis kurdų regiono prezidentas.
Po šiltų sveikinimų pliūpsnio pešmergoms prezidentas Barzanis iškart kreipėsi į Bašikos bendruomenes. Tiesa, per jų atstovus – jazidų, krikščionių dvasininkus, kurdų genčių bei turkmėnų lyderius.
„Daugybė žmonių klausia – kodėl man rūpi Mosulas? Ką mes ten veikiame? Mosulas mums labai svarbus. Tiems žmonėms norėčiau pasakyti, kad mūsų regiono saugumas tiesiogiai priklauso nuo Mosulo saugumo. Jei Mosulas nebus išvaduotas, pavojus grės Kurdistanui“, – sakė M.Barzanis.
Kurdų lyderis taip pat priminė susirinkusiems, kad Mosule džihadistų įkaitais tapo daugiau nei 300 tūkst. jų tautiečių. Nežinia, kiek iš jų tapo išsigimusio kalifato sadistų aukomis.
Sunku pagalvoti, kad kurdai galėjo prisijungti ar bent remti vadinamąją „Islamo valstybę“. Bet prezidentas Barzanis neatmeta ir tokios versijos, kad tik džihadistų siautėjimas Irake baigtųsi visam laikui.
Tie žmonės, kurie sveikino atvykusius džihadistus ir rėmė „Islamo valstybę“, tegul nemano, kad liks nenubausti. Mes jų nelaikysim pabėgėliais. Mes jiems neleisim grįžti.
„Tie žmonės, kurie sveikino atvykusius džihadistus ir rėmė „Islamo valstybę“, tegul nemano, kad liks nenubausti. Mes jų nelaikysim pabėgėliais. Mes jiems neleisim grįžti. Jie sulauks pelnytos bausmės“, – sakė M.Barzanis
Anot jo, jei Bašikos ar kitų išlaisvintų miestų gyventojams teko palikti namus dėl „Islamo valstybės“ kaltės – jie sulauks pagalbos.
„Bet tie, kurie padėjo džihadistams, sulauks tokios pat bausmės kaip ir „Islamo valstybės“ kovotojai, kaip ir mūsų priešai“, – sakė kurdų lyderis.
O pripažintiems džihadistams paprastai gresia vienintelė bausmė – mirtis.
Numatydamas keletą žingsnių į priekį, prezidentas Barzanis iškart įspėjo, jog nevyriausybinės organizacijos tegu nė nebando į tai kištis, įžiūrėdamos žmogaus teisių pažeidimus. Kad sustiprintų perspėjimą, kurdų lyderis paminėjo sąjungininkų palaikymą.
Tai priminė vakarykštį pokalbį stovykloje, kurioje glaudėsi tūkstančiai iš džihadistų išlaisvintų irakiečių. Žinoma, neoficialų.
Kalbėti į kamerą apie dvigubus standartus iškrypusiame džihadistų kalifate pabėgėliai kol kas nedrįso. Kodėl? Na, jie sako, jog negali būti tikri, kad tarp jų nėra viską stebinčių džihadistų pakalikų.
Pasak jų, „Islamo valstybei“ padėję irakiečiai nėra ekstremistai, tačiau siekdami žūtbūt išsaugoti savo sveiką kailį, jie aklai vykdė džihadistų paliepimus ir siekė užsitarnauti jų pasitikėjimą.
Į tokius pasisakymus žiūrėjau skeptiškai. Dėl to paklausiau stovyklą prižiūrėjusio pešmergos.
„Aišku, jų čia yra daugybė, bet visų įtartinų kol kas negalim atskirti ir priremti prie sienos. Dar per anksti“, – antradienį vakare prasitarė kurdų kovotojas.
REPORTAŽŲ CIKLO KELIAS Į MOSULĄ TREČIOSIOS DALIES PABAIGA.
Pirma dalis: 15min žurnalistai Irake pateko į slaptus „Islamo valstybės“ požemius
Antra dalis: išvaduoti irakiečiai papasakojo, koks iškrypęs gyvenimas verda „Islamo valstybėje“
