Pastarąjį kartą keliaujant į Chaziro patikros punktą viskas atrodė jau gerai pažįstama – ir šnekučiavimasis su kiekvienu sargybiniu, ir troškūs cigarečių dūmai koridoriuose. O majoro Fouado šauksmas nė kiek nebetrukdė kalbėtis tarpusavy.
Atvirkščiai, taip galėjome jaustis dalyvaujantys įdomiausiuose pokalbiuose, kuriuose buvo aptariamos karo su „Islamos valstybės“ džihadistais fronto naujienos, o majorui, atrodė, tai yra kasdienybė.
Tačiau laukiant paruošto leidimo keliauti Mosulo keliu majoras akivaizdžiai pratrūko.
„...Vieną įleisiu, iš paskos pasipils milijonai. Ne, drauguži, man gaila tau pranešti, bet į Arbilį tikrai nepraleisime. Tai susirink savo techniką ir keliauk, iš kur atvykęs!“ – staugė majoras ant vairuotojo, panorusio per patikros punktą pratempti sudegusį vilkiką.
Įsivaizduoju, jog toks sunkiasvoris metalo laužas turėtų atnešti visai nemažai grynųjų. Na, bent tiek, jog vertėtų bandyti majoro Fouado kantrybę. Tačiau užkietėjęs pešmerga įširdo ne be priežasties.
Kiek mums pavyko suprasti, šis vilkikas nė nepriklausė jį tempusiam vyrukui. Dėl to majorui kilo įtarimų, jog jis gali būti vogtas. Konflikto sumaištyje tai sunku nustatyti, todėl irakiečiai griežtai draudžia išvežti bet kokį metalą iš Mosulo apylinkių.
Taip apsidraudžiama nuo vagių, jog jie nepradėtų lyg maitvanagiai knisinėti po nuolaužomis palaidoto žmonių turto.
To baiminasi ir patys pabėgėliais virtę irakiečiai, kurie dar nėra gavę oficialaus leidimo grįžti namo.
Teroristai pabėgo, grėsmė liko
Saugumas. Saugumas. Saugumas. Taip stovyklose įstrigusiems pabėgėliams kariai aiškina, kodėl šie negali grįžti namo, nors jų gyvenvietė jau seniausiai išvaduota nuo džihadistų.
Didžiausią grėsmę visgi kelia ne patys teroristai, o jų paspęsti spąstai – minos ir kiti savadarbiai sprogstamieji užtaisai. Kaip teko girdėti, irakiečiams tai nė motais. Kai kurie jų neva jau grįžta namo. Pažiūrėsime, kaip yra iš tiesų.
Deja, paieškos pradžia – visai nekokia. Važiuodami Mosulo keliu ir žvalgydamiesi į šalis nepastebėjome jokių ženklų, liudijančių apie sugrįžusius vietinius. Bet savo plano neatsisakėm.
Nusprendėme, kad daugiausiai šansų sutikti pabėgėlių šeimas namuose turime Kvabarli gyvenvietėje. Ji ir didžiausia, ir ne pačiame fronto smaigalyje, o karinai veiksmai čia baigėsi beveik prieš mėnesį. Tačiau dėl to reikia išsukti iš Mosulo kelio ir važiuoti keliolika kilometrų dulkėtu vieškeliu.
Idrisas gerai atsimena, kad kurį laiką džihadistai buvo apstulbę. Jie negalėjo patikėti patekę į spąstus, nes ilgą laiką patys juos spendė kurdų kovotojams ir Irako kariuomenei.
Praleidus vos kelias minutes šitam dulkių debesy, kelkraštyje išniro žmogaus siluetas. Lėtina, nes per greit lekiame ir keliame per daug dulkių, ar stabdo mus? Pamatėme ginklą, permestą per petį, todėl sustojome išsiaiškinti.
„Kur važiuojat? Gal pevežtumėt?“ – meldžiamai pasiteiravo įspūdingo stoto pešmergas vardu Idrisas.
Kurgi atsisakysi pagelbėti. Taip mūsų ekipažas pasipildė dar vienu keleiviu. Juk ne kasdien gali beveik akis į akį pašnekėti su vienu iš džihadistams siaubą varančios kariuomenės kovotojų. Dėl to nedelsdami pradėjome kvosti Idrisą apie Mosulo mūšį šiose apylinkėse.
Pešmergas, savo ruožtu, mėgavosi atsakinėdamas. Jo teigimu, tai buvo labai sėkminga operacija.
„Gerai juos nustebinom. Mes išsirikiavome priešais penkis daješ („Islamo valstybė“ – aut. past.) kontroliuojamus miestelius ir pradėjome ruoštis puolimui. Labai akivaizdžiai“, – sakė Idrisas.
Anot kurdų kovotojo, tai ir buvo pagrindinis operacijos triukas. Juo pavyko apkvailinti „Islamo valstybės“ džihadistus.
„O kiti pešmergai tuo tarpu apsupo juos (džihadistus – aut. past.). Tada pranešėme, kad jie yra apsupti. Mes klausėmės jų racijų, tai jos šnypštė nesustodamos“, – sakė pešmergas.
Idrisas gerai atsimena, kad kurį laiką džihadistai buvo apstulbę. Jie negalėjo patikėti patekę į spąstus, nes ilgą laiką patys juos spendė kurdų kovotojams ir Irako kariuomenei. Džihadistai klausinėjo vieni kitų – kas praleido pešmergas? Kaip jie mus apėjo? Kas dabar bus?
„Tuomet liepėme jiems pasiduoti. Penki pradėjo bėgti ir žuvo nepasiekę mūsų. Taip pat pasiuntė savižudį sprogdintoją, įsitaisiusį prie automobilio vairo. Jis sprogo gerokai toliau, nei norėtų daješ”, – sakė Idrisas.
Mirtinas ginklas – savižudis prie „Humvee“ vairo
Jeigu šįkart viskas taip sėkmingai klostėsi sąjungininkams, kaip apskritai gauja džihadistų sugebėjo užimti Mosulą ir pasklisti po visą Iraką?
Pešmergui atsakymas į šį klausimą atrodė savaime suprantamas. Anot jo, Mosule perimta ginkluotė „Islamo valstybės“ žudikus padarė beveik nepažeidžiamus. Labiausiai tam pasitarnavo JAV irakiečių ginkluotosioms pajėgoms dovanoti tūkstančiai šarvuotų visureigių „Humvee“.
„Pešmergai neturėjo kaip sustabdyti savižudžių prie „Humvee“ vairo. Jie buvo nepažeidžiami. Jie rėždavosi į mūsų pozicijas ir susisprogdindavo. Taip žuvo daugybė mano brolių. Per daug. Kol negavome MILANų“, – sakė Idrisas.
Kurdų kovotojas kalbėjo apie prieštankinį raketsvaidį, kuriu pešmergai galėjo į šipulius paversti džihadistų „Humvee“, vos pastebėję įtartiną šarvuotį horizonte. Pasak pešmergo, iki tol buvę beveik nepažeidžiami džihadistai neteko pranašumo prieš kurdus ir nusilpusią Irako kariuomenę.
Kad ir kaip buvo įdomu šnekučiuotis su Idrisu, deja, mūsų pokalbį teko nutraukti. Jis išlipo viename iš postų, dar neprivažiavus Kvabarli gyvenvietės.
Tiesa, vilties neteikė ir tai, jog Idrisas taip pat nieko negirdėjo apie namo grįžtančius pabėgėlius.
Grįžo gyventi į griuvėsiais virtusį miestelį
Atsisveikinę su Idrisu netrukus pasiekėme ir Kvabarli. Prie įvažiavimo mus, kaip įprasta, pasitiko ginkluoti pešmergai. Paaiškinome, kokiu tikslu čia užklydom, ir, mūsų nuostabai, pagaliau sulaukėme gerų žinių.
„Taip, vien šiandien atvažiavo (į Kvabarli gyvenvietę – aut. past.) trys šeimos. Norit jas pamatyti?“ – paklausė sargybinis.
Išgirdęs teigiamą atsakymą, jis net pasisiūlė važiuoti kartu, jog būtų saugiau. Kadangi ne visi keliai yra išvalyti nuo sprogmenų.
Patyręs pešmergas Sirvanas mums parodė, kur turėtų būti Mohammedas, pirmąkart po ilgos petraukos lankantis savo namus. Priešais karo mašinos nepaliestą namą stovėjo tamsios spalvos senutėlė „Opel Omega“. Mums privažiavus iš jos išlipo ir pats namo šeimininkas.
Mohammedas atvirai sakė, jog buvo ne viena priežastis, kodėl jam teko bėgti iš namų ir ieškoti prieglobsčio Arbilyje, kai į Kvabarli atvyko džihadistai.
„Kai daješ („Islamo valstybė“ – aut. past.) atvyko, aš turėjau dingti. Pirmiausia, dėl to, kad esu kurdas. Antra, dėl to, kad esu šiitas. Naktį, apie 23 valandą, išvažiavom, o kitą dieną, apie 8 valandą ryto, į Kvabarli atvyko daješ“, – sakė Mohammedas.
Kad ir kaip bebūtų keista, per ilgesnį nei dvejų metų laikotarpį, kai Kvabarli viešpatavo džihadistai, vyriškio namai beveik nebuvo paliesti. Mohammedas tik neteko keliasdešimt tūkstančių JAV dolerių vertų galvijų, kuriuos nudobė džihadistai. Jis laukia, kol tarp norinčių grįžti atsiras daugiau gyventojų. Kol kas tokį norą išreiškė tik apie 70 šeimų.
„Mes trokštam sugrįžti, bet mums taip pat reikia pagalbos. Valdžia turėtų kompensuoti „Islamo valstybės“ padarytą žalą. Atnaujinti elektros tiekimą ir padaryti visa kita, kad galėtume čia gyventi“, – sakė Mohammedas.
Panašiai nusiteikęs ir pirmą kartą po ilgos petraukos į savo namus grįžęs Tarehas. Senolis nesielvartauja, jog džihadistai pasiglemžė beveik visą jo turtą.
„Paliko tik sienas. Ką galėjo – paėmė, ko negalėjo – sulaužė. Jie net paėmė moteriškus drabužius. Ką jau kalbėti apie lovas, skalbimo mašiną ir naują televizorių“, – sakė Tarehas.
Anot senolio, jo šeimos namai atsidūrė džihadistų akiratyje tik dėl to, jog jis yra šiitas. O vadinamosios „Islamo valstybės“ sadistai save laiko sunitais, kad ir kaip jų pačių elgesys yra nesuderinamas su islamu. Kaip neapykantos įrodymą Tarehas demonstravo suplėšytą šiitų šventųjų vardų sąrašą bei išniekintus kitus religinius dirbinius.
O patys džihadistai akivaizdžiai nesekė savo kalifato reikalavimų. Kiekvienam Tareho namų kampelyje mėtosi teroristų paliktos kortos. Jie lošdavo, kada panorėję ir kiek panorėję, nepaisydami jokių draudimų,
„Na, bent bombų jie (džihadistai – aut. past.) nepaliko namuose“, – juokais sakė Tarehas.
Buvo matyti, kad mus lydėjusiam Sirvanui šis sąmojis nepadarė įspūdžio. Iš tiesų, ne visiems pabėgėliams pasisekė taip kaip Tarehui. Pešmergas mus nusitempė į kitą Kvabarli pusę, pas gerokai labiau nukentėjusią šeimą.
Ši gyvenvietės dalis patyrė gerokai daugiau naikintuvų smūgių. Vienas iš jų nuolaužų krūva pavertė ir Zaido šeimos namus.
Tačiau Kvabarli gyventojai privalo suprasti, jog sąjungininkai tokių veiksmų ėmė ne be priežasties. Tiksliau, dėl vienos priežasties – pažaboti „Islamo valstybės“ džihadistus. Tai jiems kantriai aiškino Sirvanas.
„Čia buvo apsistoję aštuoni daješ („Islamo valstybės“, – aut. past) kovotojai. Jie išvažiuodavo ir veždavo sprogmenis iš čia į kitas gyvenvietes. Supraskit, mes turėjom juos sustabdyti“, – sakė pešmergas.
Galbūt Zaidas galėtų prieštarauti, kaltinti pešmergus ar vadinti juos melagiais. Taip tikriausiai net būtų paprasčiau. Bet tarp nuolaužų vyriškio šeimos nariai rado krūvą įrodymų, patvirtinančių kiekvieną Sirvano žodį.
Kartu su žmona Zaidas tarp griuvėsių rado ir liepsnoje supleškėjusias džihadistų uniformas, ir po nuolaužomis palaidotą jų automobilį. Tuo tarpu šeimininko atžalos savo namų kieme ar kas iš jo beliko rado mįslingą atmintinę.
Visa ji buvo aprašinėta ranka, o atsivertus pirmuosius puslapius vieno jų kampe puikuojasi „kalifato“ vėliava. „Išvertus iš arabų (kalbos – aut. past), tai būtų „Džihado atmintinė“. Kažkas tokio čia ir yra“, – vartydamas rankose radinį sakė Sirvanas.
Jos viduje buvo surašytos ištraukos iš Korano ir kitų musulmonų šventųjų raštų. Tiesa, visos mintys buvo be konteksto ir naudojamos tik pateisinti žmonių žudymą.
Viename puslapyje įtikinėjama, kad džihadas yra kiekvieno mūsų pareiga. Kitame – aiškinama, kad džihadisto ryšys su Alachu yra skirtingas nuo visų kitų tikinčiųjų. Kitaip tariant, savižudis sprogdintojas neva turi geresnius šansus „patekti į dangų“. O dar kitoje atmintinės vietoje nedviprasmiškai užsimenama, kas atsitiktų su „kalifato dezertyrais“.
„Jeigu kas nors nori prisijungti prie nekrikštų, pirmyn, tačiau Dievas mato, jų kraujas liesis lengviausiai, kai kalifatas valdys pasaulį“, – tvirtinama atmintinėje, kuri turėjo priklausyti arba labai stropiam, arbai labai nekokiam islamo studentui.
Kodėl?
Na, tarp atmintinės puslapių buvo įdėtas ir ranka rašytas lapelis. Jame buvo aiškinamos islamiškosios maldos pagrindai. Sirvanis mane patikino, kad tokius dalykus žino kiekvienas musulmonas, dar prieš pradėdamas eiti į mokyklą. O už tikėjimą neva mirti pasiruošę „Islamo valstybės“ džihadistai tai turėtų mokėti mintinai. Panašu, kad taip nebuvo.
„Nebent jie buvo užsieniečiai. Gal iš vakarų“, – ranka naršydamas tarp nuolaužų svarstė kurdų kovotojas.
Katiušų tvarkaraštis
Po keleto minučių Zaidas pešmergui atnešė dar vieną krūva popierių. Juos kažkas bandė sunaikinti, tačiau didžioji dalis išliko nesugadinta. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai padrikas žodžių ir skaičių kratinys – galbūt koks kodas.
Taip pasirodytų nežinant, ko ieškoti, bet mums pasisekė, kad buvome kartu su Sirvanu.
„Čia yra katiušų (raketų tipo – aut. past.) tvarkaraštis. Aš jums paaiškinsiu vėliau, kam jis reikalingas“, – susimąstęs sakė pešmergas.
Tuo tarpu Zaido žmona keliskart šūktelėjo į mūsų pusę, kol galiausiai atkreipė Sirvano dėmesį. Priėję arčiau jos pamatėm, kad tarp namo nuolaužų – vis dar apstu sprogmenų.
„Sakiau, kad dar negrįžtumėt. Čia juk nesaugu. Nieko nejudinkit“, – sakė pešmergas, o po to iškart griebėsi telefono.
Džihadilendas
Po trumpo pokalbio jis atsisuko į mus. „Ar galėtumėt mane pavežėti? Pakeliui užsuktume į džihadilendą“, – tarė Sirvanas.
Neverta tikriausiai nė minėti, jog sutikome apsilankyti Badanoje. Tai liūdnai pagarsėjęs kaimelis, kuris buvo tikra džihadistų irštva, iki ją išlaisvinant kurdų kovotojams.
Iš to tarp vietinių ir kilo jo pavadinimas – džihadilendas. Panašiai kaip disneilendas. Tik šalia Mosulo atrakcionus atstoja „Islamo valstybės“ sprogmenų dirbtuvės ir kiti jų pėdsakai.
Prie įvažiavimo į Badaną mus pasitinka Sirvano vadas – leitenantas Šaho. Nieko nesakęs jis mus nusivedė iki griovio, kuriame buvo džihadisto lavonas.
„Tai – siauraakis, bandęs priartėti prie mūsų ir susisprogdinti. Tik nežinom, iš kurios valstybės. Paprastai jie turi dokumentus kišenėse. Šitas – ne“, – sakė Šaho.
Leitenantas paaiškino, kad vietiniams užsieniečiai, kovojantys už „Islamo valstybę“, skamba kaip mitas. Anot pešmergo, tai jiems turėtų būti įrodymas.
Tuo tarpu patys pešmergai tiria, ar yra koks nors vietinių ryšys su šiuo lavonu. „Tai visada verta mūsų laiko ir dėmesio. Jei yra ryšių su pabėgėliais, seksime tai ir išaiškinsime visą tinklą. Bet kokia informacija mums vertinga, o čia jos – dar daug neatrasta“, – sakė leitenantas Šaho.
Kalbėdamas apie naudingą informaciją, jis man priminė apie Sirvano rastą „katiušų tvarkaraštį“. Pasidomėjau, kas tai iš tiesų?
Leitenantas iškart pasisuko į Sirvaną, persimetė keliais žodžiais, o tada – atsisuko šypsodamasis.
„Tai ne paprastas tvarkaraštis, ant jo buvo surašyti ir vardai ar slapyvardžiai. Taip pat kaimeliai, į kuriuos turėjo būti išvežiotos šios „katiušos“, – sakė kurdų karininkas.
Anot jo, daugybė naudingos informacijos pešmergai rado užėmę džihadilendą. Tuomet kurdų rankose atsidūrė „Islamo valstybės“ kompiuteriai, dokumentai ir stebėjimo kamerų vaizdo įrašai.
Pešmergai tiki, kad ši informacija bus labai naudinga ateityje. Vienąkart tai jau pasitvirtino. „Nuo 2014 metų mūsų specialistai rinko informaciją apie kiekvieną rastą džihadistų sprogmenį Irake. Dabar jie nebeturi, kuo mus nustebinti“, – sakė leitenantas Šaho.
Tiesą pasakius, tiek Sirvanas, tiek jo viršininkas yra įsitikinę, kad naudojantis šia informacija galima galutinai pribaigti „Islamo valstybę“ Irake ir Sirijoje, kur kovoja jų „broliai kurdai“.
„Kaip žinot, dvejus metus ir šešis mėnesius „Islamo valstybė“ stengėsi mus pražudyti. Per tą laiką jie netinginiavo, o kovojo, plėtė savo tinklą ir tobulėjo. Mes atsakysime tuo pačiu“, – sakė leitenantas Šaho.
KETVIRTOSIOS DALIES IR REPORTAŽŲ CIKLO „KELIAS Į MOSULĄ“ PABAIGA.
PIRMA DALIS: 15min žurnalistai Irake pateko į slaptus „Islamo valstybės“ požemius
ANTRA DALIS: Išvaduoti irakiečiai papasakojo, koks iškrypęs gyvenimas verda „Islamo valstybėje“
TREČIA DALIS: Džihadistų rėmėjų Irake laukia viena lemtis
