Bloginamos ir pabėgėlių iš Sirijos sąlygos. Apie griežtėjančią Europos valstybių poziciją – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Kęstučiu Girniumi ir interneto portalo LRT.lt vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Laučiumi.
– Pone Girniau, kokias esmines priemones siūlo Vokietijos valdžia dėl migrantų ir pabėgėlių? Kodėl pozicija griežtėja?
K.Girnius: Kai Angela Merkel atidarė vartus migrantams, ji neįsivaizdavo, kad suplūs milijonas žmonių. Buvo kalbama, kad pabėgėliai bus nesunkiai integruoti į visuomenę, turės darbo, jie taps Vokietijos piliečiais. Tačiau pastarosiomis savaitėmis A.Merkel jau kalba kitaip. Ji tikisi, kad migrantai po kelerių metų grįš į savo šalis ir panaudos Vokietijoje įgytą patirtį.
Tai – jau visai nauja retorika. Pabrėžiama, kad migrantai tik laikini svečiai, kad Vokietija juos priims, bet vėliau grąžins atgal. Žinoma, viena yra kalbėti apie grąžinimą ir visai kas kita realiai juos grąžinti. Kol kas sugrąžinta labai nedaug ir tas procesas bus labai sudėtingas. Žmonės slapstysi, neis ir nesakys: „Esu pabėgėlis iš Alžyro, sodinkite mane į lėktuvą ir grąžinkite atgal“. Jau dabar yra daugybė nelegalų, atvykusių be asmens dokumentų ar juos paslėpusių.
– Pone Laučiau, kodėl griežtėja ne tik Vokietijos, bet ir Švedijos, Danijos, kitų valstybių pozicija dėl pabėgėlių? Sutinkate, kad Šengeno erdvės jau beveik nebeliko?
V.Laučius: Pernai vienas JAV interneto žurnalas rašė, kad Europos Sąjunga ir jos lyderė Vokietija yra ekonominis milžinas ant molinių politinių kojų. Dabar matome, kad molinės politinės kojos sudrebėjo. Politinis darinys negali egzistuoti neužsiimdamas politika, neturėdamas aiškių sienų, tapatybės, nesirūpindamas saugumu, gynyba, geopolitiniais interesais, užsienio politika, kur, beje, ir prasideda migrantų srauto problema.
Daugelis sako, kad tai – humanitarinė problema, tačiau tai yra politinė problema. Problema, kai Europa nenori matyti politinių klausimų, užsiimti geopolitika, nenori matyti regiono, iš kurio ateina migrantų srautas ir nenori imtis iniciatyvos šiame regione. Paliekama taip, kaip yra arba paliekama tvarkytis Jungtinėms Valstijoms. Jei ir jos nesitvarko, kyla chaosas kaip Libijoje arba kaip Sirijoje, kur tvarkosi Rusija.
K.Girnius: Lengva pasakyti, tačiau labai sunku padaryti. Manau, Vokietija per vėlai suprato klydusi, kad nepalaikė gerų ryšių su Turkija. Ši šalis ilgai savo lėšomis išlaikė apie 3 milijonus pabėgėlių, o A.Merkel dar pernai kalbėjo, kad Turkijos į ES nepriims. O dabar susigriebė ir bene ketvirtą kartą nuvyko į Turkiją. Manau, turkai tikrai neskubės padėti Europai sprendžiant pabėgėlių problemą.
Manau, Vokietija per vėlai suprato klydusi, kad nepalaikė gerų ryšių su Turkija. Ši šalis ilgai savo lėšomis išlaikė apie 3 milijonus pabėgėlių, o A.Merkel dar pernai kalbėjo, kad Turkijos į ES nepriims, – sako K.Girnius.
– Pone Girniau, kokie pokyčiai vyksta Vokietijos visuomenėje? Kaip keičiasi jų požiūris į pabėgėlius?
K.Girnius: Vokiečiai ilgai didžiavosi savo „Willkommenskultur“, kai buvo sakoma, kad Vokietija visus pabėgėlius priima draugiškai. Buvo tikimasi, kad pabėgėliai padės išspręsti darbo jėgos problemą, tačiau paaiškėjo, kad migrantai nėra kvalifikuoti. Neseniai Vokietijos nacionalinė televizija pranešė, kad apie 80 procentų migrantų negalėtų dirbti sudėtingų darbų, kurių reikia Vokietijos pramonei. Be to, atsiranda vis daugiau politikų, pasisakančių prieš pabėgėlius.
Nauja partija „Alternatyva Vokietijai“, kuri tikisi rinkimuose gauti 10–12 procentų rinkėjų balsų, taip pat – krikščionys demokratai, Bavarijos vadovai priešinasi šiuo metu vykdomai politikai dėl migrantų. Kitaip tariant, pabėgėlių priėmimo klausimas, kuris anksčiau buvo politiškai naudingas, dabar tampa nebenaudingu ir tai vyksta visoje Europoje. Neseniai skaičiau Švedijos premjerės interviu. Ji sakė, kad iš 150 tūkst. Švedijoje atsidūrusių pabėgėlių net 20–25 tūkstančiai yra paaugliai, atvykę be tėvų. Ką su jais daryti? Juos reikia išlaikyti, mokyti. Tai reikalauja didžiulių išlaidų.
– Visuomenės nuomonę veikia ir plačiai nuskambėję pabėgėlių siautėjimo atvejai Kelne, Hamburge Naujųjų metų naktį?
V.Laučius: Taip. Tačiau mes turime atsižvelgti ir į Antrojo pasaulinio karo padarinius. Vokietija karo metu ir po jo buvo patyrusi traumą. Po to ji pradėjo neregėtą politinį ir socialinį eksperimentą kurdama žaislinę valstybę, kurioje atsisakoma daugelio politikos aspektų, tautiškumo, patriotizmo.
Prieš keliolika metų buvęs Vokietijos kultūros ministras Julianas Nida Rumelinas, atsakydamas į klausimą, kokia turėtų būti naujoji Europos tapatybė, sakė, kad tautinė valstybė yra atgyvena, o naujoji europiečio tapatybė bus grindžiama žmogaus teisėmis. Tačiau tai neįmanoma. Negali būti valstybės, kurios tapatumas ir žmonių patriotizmas, pilietiškumas būtų grindžiami tik žmogaus teisėmis.
K.Girnius: Vokiečiai gana ilgai gėdijosi savo praeities, tačiau kai buvo Pasaulio futbolo čempionatas 2006 metais, vokiečiai staiga pasikeitė – netgi moterys ėmė dažyti skruostus Vokietijos vėliavos spalvomis, patriotizmas padidėjo. Antra vertus, Vokietija pastaruoju metu diktuoja visos Europos darbotvarkę. Su Rusija derasi viena Vokietija, ne ES. Graikijos problemą sprendė tik Vokietija, visus pabėgėlius priimti nutarė taip pat tik Vokietija. Viskas daroma kukliai, per daug nesiafišuojant, bandoma vaidinti, kad tai Europos Sąjungos sprendimai, tačiau iš tiesų yra kitaip. Sprendimai priimami Berlyne, ne Briuselyje.
– Vyksta intensyvi ir galinga Rusijos karinė operacija Sirijoje, iš šios šalies bėga dešimtys tūkstančių žmonių. Ar vienas tikslų nėra dar didesnė pabėgėlių krizė? Ką apie tai manote?
K.Girnius: Rusams svarbiausia išlaikyti Basharą al-Assadą ir sutriuškinti jo oponentus. Tačiau jie puikiai žino, kad tai sukels problemų Europai ir Turkijai. Šis dalykas nėra paskata kariniams Rusijos veiksmams Sirijoje, bet labai mielai priimama pasekmė.
V.Laučius: Pagrindinis rusų tikslas – sunaikinti visą Sirijos opoziciją išskyrus „Islamo valstybę“, palikti čia arba B.al-Assadą, arba „Islamo valstybę“ ir primesti savo taisykles sprendžiant Sirijos problemą. Nemanau, kad tikslas yra pabėgėlių srautas, juolab kad jis nėra toks jau didelis, palyginti su srautu iš Šiaurės Afrikos.
