K.Girnius teigia, kad per 80 procentų katalonų pasisako už referendumą ir yra „mobilizavę savo pilietinę tautą“. Šiuo metu santykiai tarp katalonų ir Ispanijos valdžios labai pablogėję.
„Ne tik mes turim nevykusį Konstitucinį teismą“, – pasakė filosofas, kalbėdamas apie 2010 m. Ispanijos Konstitucinio Teismo priimtą nutarimą, jog Ispanija yra vieninga valstybė ir nei vienas regionas išskirtinių teisių gauti negali. Nuo to laiko prastėjantys santykiai įgavo ne tik istorinės priespaudos atspalvį, bet ir rimtą ekonominį argumentą siekti nepriklausomybės.
Aš katalonų nelaikau separatistais. Čia yra tauta siekianti savo nepriklausomybės, – sakė K.Girnius.
„Katalonija kasmet nuo 4 iki 8 procentų savo bendro vidaus produkto perleidžia į Ispanijos valdžios kasą ir tie 4-8 procentai yra bent 3 ar 4 kartus daugiau negu bet koks kitas Europos regionas moka savo valdžiai“, – pasakoja K.Girnius. Galbūt šis argumentas rengti referendumą ir nebūtų toks svarus, jei tie pinigai grįžtų į Katalonijos regioną ir katalonams nereiktų skųstis dėl prastėjančio gyvenimo lygio: mažiau vystoma greitųjų traukinių infrastruktūra, matomas pablogėjimas tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos srityje.
„Aš katalonų nelaikau separatistais. Čia yra tauta siekianti savo nepriklausomybės“, – dėstė minstis filosofas, paklaustas ar šį siekį galima būtų vadinti separatizmu ar reikėtų įvardinti kaip savarankiškos valstybės siekimą. Jis pabrėžė, kad būtina sąlyga turėti teisę atsiskirti yra tautinės ar religinės bendruomenės egzistavimas.
„Tarkim kokia sala – Švedijos Gotlandas. Sakykim, kad ten atsikeltų visi turtuoliai ir nuspręstų atsiskirti, nes nenori mokėti Švedijos valdžiai 30 procentų, o gyvendami Gotlande mokėtų 10 procentų ir gerai gyventų. Čia ne ta grupė žmonių, kuri turi teisę atsisakyti valdžios prievolės ir sakyti – netinka. Ta grupė, kuri nori atsiskirti, turi turėti ką nors bendresnio, turėti kažkokius reikšmingesnius saitus nei noras geriau gyventi“, – svarstė K.Girnius.
Laidos įrašą galite rasti čia.
