Naujausias žinias iš karo Izraelyje skaitykite čia.
Kovos Kfar Aza kibuce tęsėsi iki antradienio ryto. Todėl žuvusių gyventojų kūnai surinkti tik dabar. Kibucas yra viena iš Izraelio bendruomenių prie sienos su Gazos Ruožu.
Kareiviai, kurie didžiąją dienos dalį praleido traukdami iš po griuvėsių žuvusių civilių kūnus, sako, kad čia vyko žudynės. Dauguma žudynių greičiausiai įvyko pirmosiomis valandomis po to, kai „Hamas“ teroristai šeštadienį prasiveržė į Izraelį.
Deividas Ben Tzionas, puolimui vadovavusios desantininkų grupės „Detachment 71“ vado pavaduotojas, sakė, kad netikėtai teroristų užklupti Izraelio kariškiai kibucą pasiekė tik po 12 valandų.
„Ačiū Dievui, išgelbėjome daugybę gyvybių, daugybę tėvų ir vaikų, – sakė jis. – Deja, kai kurie buvo sudeginti Molotovo kokteiliais. Jie [„Hamas“ kovotojai] žiaurūs kaip gyvuliai“.
D.Ben Tzionas pridūrė, kad „Hamas“ kovotojai, kurie žudė ištisas šeimas, įskaitant net kūdikius, buvo „tiesiog džihado mašina, žudanti visus, [žmones], kurie neturėjo jokių ginklų ar apskritai nieko, paprasčiausius piliečius, kurie tiesiog ėjo pusryčiauti“.
Jis taip pat sakė, kad kai kurioms aukoms buvo nukirstos galvos: „Jie juos nužudė ir nupjovė jiems galvas, tai siaubingas vaizdas... ir mes turime prisiminti, kas yra priešas ir kokia yra mūsų misija, ir [kad teisingumas nugalėtų] visas pasaulis turi susivienyti už mus.“
Kitas karininkas parodė į kruviną violetinės spalvos miegmaišį. Iš po jo matėsi patinęs kojos pirštas. Pasak kariškio, po maišu gulėjusi moteris buvo nužudyta savo sodelyje, o paskui jai buvo nukirsta galva.
Kitas karininkas parodė į kruviną violetinės spalvos miegmaišį. Iš po jo matėsi patinęs kojos pirštas. Pasak kariškio, po maišu gulėjusi moteris buvo nužudyta savo sodelyje, o paskui jai buvo nukirsta galva. Neprašiau, kad jis pakeltų miegmaišį ir parodytų kūną. Už kelių metrų gulėjo pajuodęs, išpampęs „Hamas“ teroristo lavonas.
Tai, kas nutiko kibuce Kfar Aza, papildo ilgą karo nusikaltimų, kuriuos įvykdė „Hamas“ kovotojai, įrodymų sąrašą. Išpuolis pribloškė jo gyventojus ir jų kaimynus iš gretimų gyvenviečių.
Pirmoji gynybos linija buvo paties kibuco apsauga: karinės patirties turintys vyrai, kurie patruliavo prie jo tvoros. Jie žuvo bandydami sustabdyti užpuolikus.
Jų ir kitų žuvusiųjų kūnai gulėjo kibuco centre. Antradienio rytą jie buvo išnešti neštuvais, juoduose plastikiniuose maišuose, ir kartu su kitais žuvusiaisiais paguldyti automobilių stovėjimo aikštelėje, laukiant transportavimo.
Nuo 2007 m., kai „Hamas“ perėmė Gazos Ruožo kontrolę, Izraelio pasienio bendruomenių gyventojai prisitaikė prie periodinių raketų atakų. Jie priėmė pavojų kaip kainą, kurią reikia mokėti už galimybę gyventi susivienijusioje bendruomenėje, vis dar išsaugojusioje pirmųjų sionistinių gyvenviečių pionierišką dvasią.
Gyvenimas Kfar Aza ir kituose kibucuose palei Gazos Ruožą buvo visai neblogas. O betoninės slėptuvės nuo raketų atakų buvo lengvai pasiekiamos, nesvarbu, ar gyventojai buvo savo namuose, pievelėse ar atvirose gyvenvietės erdvėse.
Be to, kiekviename name buvo įrengtos įtvirtintos saugios patalpos. Buvo ir atviros terasos, kepsninės, sūpynės vaikams, grynas oras.
Žuvusių „Hamas“ kovotojų, atsakingų už daugelio kibuco gyventojų žūtį, kūnai palikti pūti saulėje.
Tačiau niekas, nei čia, Kfar Aza, nei kur nors kitur Izraelyje, negalėjo įsivaizduoti, kad „Hamas“ sugebės pralaužti Izraelio gynybą ir nužudyti tiek daug žmonių.
Izraeliečių siaubas ir pyktis maišosi su nepasitikėjimu: kaip taip atsitiko, kad valstybė ir kariuomenė neįvykdė savo pagrindinės pareigos – apsaugoti savo piliečius?
Žuvusių „Hamas“ kovotojų, atsakingų už daugelio kibuco gyventojų žūtį, kūnai palikti pūti saulėje. Jie guli neuždengti ten, kur buvo nužudyti: krūmuose, grioviuose ir plačiose vejose.
Šalia jų guli motociklai, kuriais jie įvažiavo į kibucą pralaužę pasienio tvorą. Gėlių lysvėje taip pat guli virš Izraelio gynybinių sienų skridusio parasparnio nuolaužos.
Izraelio kariuomenei teko įnirtingai kovoti, kad atgautų Kfar Azą. Kaip ir dėl kitų pasienio gyvenviečių.
Šį rytą, artėdami prie įvažiavimo į kibucą, pamatėme šimtus Izraelio kariuomenės kareivių. Girdėjome jų pokalbius radijo ryšiu.
Vadas davė įsakymą atidengti ugnį į Gazos Ruožo pusę. Beveik iš karto pasigirdo kulkosvaidžių serijos.
Visą laiką, kol buvome Kfar Aza, girdėjome prislopintą oro antskrydžių Gazos Ruožo kryptimi triukšmą.
Visas Izraelis gedi dėl daugybės savo piliečių žūties.
Tačiau Gazos Ruože taip pat žūsta šimtai civilių gyventojų. Tarptautinė humanitarinė teisė aiškiai reikalauja, kad visos karinės pajėgos saugotų civilių gyvybes.
Akivaizdu, kad šimtus civilių gyventojų nužudę „Hamas“ kovotojai šiurkščiai pažeidžia karo įstatymus. Izraeliečiai atmeta bet kokį palyginimą tarp to, kaip „Hamas“ žudo civilius gyventojus, ir to, kaip palestiniečiai žūsta per oro antskrydžius.
Generolas majoras Itai Veruvas, kuris rengėsi išeiti į atsargą prieš pat „Hamas“ ataką, tvirtino, kad Izraelis laikosi visų savo įsipareigojimų pagal karo įstatymus.
„Žinau, kad kovojame už savo vertybes ir kultūrą... būsime labai atkaklūs ir labai stiprūs, bet neprarasime savo moralinių vertybių. Mes esame izraeliečiai, mes esame žydai“, – sakė jis.
Generolas kategoriškai atmetė kaltinimus, kad Izraelis nustojo laikytis karo laikų įstatymų. Tačiau akivaizdu, kad žūstant vis daugiau civilių palestiniečių, Izraelis sulauks vis daugiau kritikos.
Tai ta tikėtina ateitis, į kurią leidžia pažvelgti Kfar Aza įvykiai. Taip sakė ir karys, su kuriuo kalbėjausi ir kuris nenorėjo nurodyti savo vardo. Tai jo pirmoji tikro karo patirtis, ir tai, ką jis pamatė ir patyrė, tik sustiprino jo ryžtą kovoti.
Jis pasakojo, kad kai jie atvyko į vietą, visur buvo „chaosas ir teroristai“.
Paklausiau, ar sunkūs buvo mūšiai?
„Jūs net neįsivaizduojate“, – atsakė jis.
– Ar jums kada nors teko daryti ką nors panašaus?
– Taip, bet ne taip.
– Kas bus toliau?
– Nežinau, darau tai, kas man liepiama. Tikiuosi, kad eisime į vidų.
– Į Gazos Ruožą? Tai bus nelengva kova.
– Taip. Ir mes tam pasiruošę.
Po karšta Viduržemio jūros rudens saule ore tvyrojo stiprus pūvančio kūno kvapas. Kūnus išnešantys kariai atsargiai vaikščiojo aplink namų griuvėsius, saugodamiesi nesprogusios amunicijos.
Dauguma karių buvo iš atsargos dalinių. Karinė tarnyba visada buvo laikoma svarbia valstybės kūrimo dalimi, vienijančia labai nevienalytę šalį.
Karininkas D.Ben Tzionas, vadovavęs pirmajai karių bangai mūšyje dėl kibuco ir matęs „Hamas“ vykdytas skerdynes, pripažino, kad tarp izraeliečių esama gilių politinių nesutarimų, tačiau neabejojo, kad dabar, pavojaus akivaizdoje, jie yra vieningi.
Po karšta Viduržemio jūros rudens saule ore tvyrojo stiprus pūvančio kūno kvapas. Kūnus išnešantys kariai atsargiai vaikščiojo aplink namų griuvėsius, saugodamiesi nesprogusios amunicijos. Be to, namai taip pat galėjo būti užminuoti. Ant sodo keliuko gulėjo granata.
Kartkartėmis jie nustodavo ieškoti lavonų ir pasislėpdavo, kai išgirsdavo sirenas, įspėjančias apie dar vieną „Hamas“ raketų ataką.
Mums išvykstant iš Kfar Aza, pavojaus signalai skambėjo vis dažniau.
