Vis dėlto Kiniją sukrėtusios audringos ir kruvinos Kultūrinės revoliucijos pradžios 50-osios metinės minimos be jokių iškilmių ir beveik visiškai ignoruojamos Komunistų partijos kontroliuojamos žiniasklaidos, o toks požiūris atspindi išliekantį apmaudą dėl tų įvykių, vėliau pripažintų „katastrofa“.
Valdžia paprastai stengdavosi užgniaužti bet kokias diskusijas apie tą smurto bangą, kurios tiesioginių liudininkų lieka vis mažiau, o jauni kinai dabar labiau susitelkę į savus interesus visuomenėje, kuri tampa vis artimesnė kapitalizmui.
1966 metų gegužės 16 dieną Komunistų partijos Politinis biuras nutarė susidoroti su keturiais aukšto rango pareigūnais, užsitraukusiais šalies lyderio Mao Zedongo nemalonę.
Per tą posėdį taip pat buvo priimta rezoliucija, uždegusi žalią šviesą dešimtmetį trukusiai negailestingai klasių kovai, priverstiniams radikaliam egalitarizmui ir visuomenės įtraukimui į masinius politinius judėjimus.
Kultūrinės revoliucijos pradžia tuo metu nebuvo plačiai žinoma arba suprantama, bet greitai tas judėjimas įgijo nuožmų pagreitį – aukšto rango pareigūnai buvo verčiami iš postų, vyko kova tarp priešiškų frakcijų, buvo rengiamos masinės demonstracijos, o išsilavinę jaunuoliai tremiami dirbti į kaimus.
Ta smurto banga sukėlė didelė grėsmę Komunistų partijos valdžios legitimumui.
Nors pirmadienį jokių oficialių renginių šios sukakties proga Kinijoje nėra suplanuota, neomaoistai Kultūrinės revoliucijos metines mini privačiai.
Daugelis jų jaučia nostalgiją aniems laikams, kai gyvenimo logika buvo paprastesnė. Kai kurie taip pat griežia dantį dėl didėjančios turto atskirties, skatinamos vyriausybės pastangų pereiti prie rinkos ekonomikos ir atsisakyti ankstesnio planinio režimo, užtikrindavusio darbo vietas ir gerovę šalies piliečiams, nors taip pat buvo labai išplitęs skurdas, ypač kaimuose.
Pekino kontroliuojami laikraščiai beveik nieko nerašė apie šią sukaktį – buvo paskelbti tik keli maži straipsniai apie to laikmečio relikvijų paklausą.
Įaudrinti aptakių Mao Zedongo pareiškimų, studentai ir jauni darbininkai, nesiskiriantys su „Raudonąja knygele“ – savo lyderio citatų rinkiniu – nuo 1966 metų masiškai steigė raudonųjų gvardiečių (chunveibinų) frakcijas, kurios varžėsi tarpusavyje, kuri yra ideologiškai tyresnė. Toje kovoje kai kada netgi buvo naudojami sunkieji ginklai, rekvizuoti iš kariuomenės.
Tik nedaugelis drįso priešintis chunveibinams, kurie buvo palaikomi Mao Zedongo ir skelbė populiarius šūkius, tokius kaip „sukilti yra teisinga“ arba „revoliucija nėra nusikaltimas“.
Visgi didėjantis smurtas vėliau įtikino partijos lyderius pasiųsti Liaudies išvadavimo armiją susigrąžinti kontrolės, nes daugelis vyriausybės funkcijų buvo paralyžiuotos, o kai kurie ilgamečiai partijos veikėjai buvo išsiųsti dirbti į ūkius ir gamyklas arba uždaryti į koncentracijos stovyklas.
Smurtą ir chaosą taip pat buvo mėginama stabdyti nurodžius milijonams studentų išvykti į kaimus, kur jie turėjo gyventi ir dirbti su valstiečiais. Vienas iš jų buvo dabartinis prezidentas Xi Jinpingas, kuriam kelerius metus teko gyventi urve įrengtame būste Šaansi provincijoje.
Tuo metu didelėje šalies dalyje galiojo karo padėtis, o Mao Zedongo ryšiai su buvusia sąjungininke Sovietų Sąjunga susilpnėjo ir pašlijo; pasienyje netgi įsiplieksdavo susirėmimų.
Radikalieji veikėjai, palaikantys „Keturių gaują“, kurią sudarė Mao Zedongo žmona Jiang Qing ir jos bendražygiai, kovojo su partijos senąją gvardija, troškusia užbaigti chaosą ekonomikoje, mokyklose ir vyriausybės institucijose.
Kultūrinė revoliucija užgeso mirus Mao Zedongui 1976 metų rugsėjo 9 dieną. Vėliau šalies aukščiausiuoju lyderiu tapo Deng Xiaopingas, inicijavęs ekonomikos plėtrą ir laipsnišką atitolimą nuo ortodoksiško marksizmo.
Kinija šį skaudų savo istorijos puslapį galutinai užvertė 1981 metais, kai Deng Xiaopingo patvirtiname partijos dokumente tas laikotarpis buvo įvardytas kaip šalį ištikusi „katastrofa“, bet Mao Zedongas iš esmės nebuvo apkaltintas, o buvusio lyderio portretas liko kabėti virš Tiananmenio aikštės vartų ir tebėra spausdinamas ant Kinijos banknotų.
Nacionalinėje švietimo programoje moksleiviai su tais įvykiais supažindami labai glaustai, nors daugelis buvusių chunveibinų yra išleidę savo prisiminimus, o kai kurie netgi atsiprašė tų, kuriuos persekiojo.
