Nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ duomenimis, Kinijoje gali būti 72–92 mln. krikščionių. Tai – antra didžiausia religinė bendruomenė po Kinijos budistų. Kai kurie ekspertai mano, kad Kinija per mažiau nei du dešimtmečius galėtų tapti daugiausia krikščionių gyventojų turinčia šalimi pasaulyje.
Pranešama, kad gruodžio 9 d. Čengdu mieste pareigūnai sulaikė daugiau nei 100 krikščionių protestantų iš „Early Rain“ bažnyčios.
Anot JAV įsikūrusios krikščionių teisių gynėjų grupės „ChinaAid“, bažnyčios pastorius Wang Yi suimtas pareiškus kaltinimus „valstybės galios nuvertimo kurstymu“. Nei Kinijos nacionalinė religinių reikalų tarnyba, nei Čengdu vietos pareigūnai neatsakė į CNN prašymus pakomentuoti.
Šie areštai žymi pastaruosius metus Kinijoje vykstantį susidorojimą su religija. 2018 metais visoje šalyje buvo sugriauta dešimtys daugiausia krikščionių protestantų bažnyčių, kurios neva buvo pastatytos ar veikė nelegaliai.
Vakarinėje Sindziango provincijoje prieš musulmonų uigūrų etninę mažumą vykdomos represijos taip pat sulaukė tarptautinio pasmerkimo.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15min paaiškina: kodėl Kinija uždarė milijoną uigūrų į perauklėjimo stovyklas?
Analitikai ir piliečių teisių advokatai mano, kad Pekinas tokių priemonių imasi iš baimės – laiko religijas praktikuojančius asmenis ideologine grėsme valdžios monopoliją sugniaužusiai Komunistų partijai.
„Įžengiame į naują represijų, nukreiptų į dvi iš penkių Kinijos religijų, erą. Ji skiriasi nuo to, ką matėme pastaruosius 40 metų“, – teigė Pulitzerio premiją laimėjęs žurnalistas Ianas Johnsonas, knygos apie religijas Kinijoje autorius.
Religija su „kinišku charakteriu“
Oficialiai Kinija – ateistinė valstybė, tačiau joje leidžiama praktikuoti religijas. Tiesa, tas praktikas griežtai prižiūri vyriausybė ir žvalgyba.
Valstybė yra pripažinusi penkis tikėjimus: kinų budizmą, islamą, katalikybę, protestantizmą ir daoizmą.
Kinijoje religinę veiklą prižiūri vyriausybinės organizacijos. Be to, vyriausybė paskiria pagrindinius religinius lyderius ir sprendžia, kur galima statyti maldos namus.
Pasak šiemet vyriausybės paskelbtų rekomendacijų dėl religinės laisvės, Kinijos maldininkai „turi laikytis principo, kad religijos Kinijoje turi būti orientuotos į Kiniją“, vyriausybė turi būti vedlys, padedantis maldininkams prisitaikyti prie socialistinės visuomenės.
Pekinas tikina, kad ribojimai – reikalingi, nes tokias užsienio religijas kaip katalikybę ir protestantizmą „ilgą laiką kontroliavo ir naudojo kolonizatoriai bei imperialistai“.
Kinijos santykiai su organizuota religija – ilgi ir fragmentšiki. Pavyzdžiui, XIX a. charizmatiškas sektos lyderis Hongas Xiuquanas pasiskelbė Jėzaus Kristaus broliu ir pradėjo pilietinį karą prieš valdančiąją Mingų dinastiją.
Vienu metu jo „Dangaus karalystė“ kontroliavo didžiules Kinijos žemes. Tiesa, šią karalystę galiausiai užkariavo imperialistinės jėgos.
Brutalios represijos kurį laiką vykdytos ir prieš vietinius dvasinius bei religinius judėjimus.
1999 metais Kinijoje buvo uždraustas „Falun Gong“ judėjimas, apjungiantis tradicinius kovos menus ir Naujojo Amžiaus įsitikinimus. Vienu metu judėjimas turėjo milijonus sekėjų, todėl jo įtaka kėlė nerimą vyriausybei.
Ekspertai tikina, kad religijų ribojimai padeda valdžiai pakreipti religines institucijas jai reikalinga linkme ar net priversti religines organizacijas bendradarbiauti su vyriausybe.
Pasak I.Johnsono, vyriausybė mano, kad krikščionybė ir islamas kelia ypatingą grėsmę, kadangi turi „stiprius ryšius su užsieniu“.
„Nors abi religijos turi gilias šaknis Kinijoje ir yra labai lokalizuotos“, – pridūrė jis.
„Ypatingą nerimą kelianti šalis“
2018 metais pasaulis vis labiau piktinosi Pekino elgesiu su musulmonų etnine mažuma uigūrais. Pranešama, kad tūkstančiai jų buvo įkalinti masinio „perauklėjimo stovyklose“.
Po to, kai 2017 metais Pekinas uigūrams uždraudė auginti ilgas barzdas, viešumoje dėvėti veido apdangalus ir mokyti vaikus namuose, JAV valstybės departamentas pavadino Kiniją „ypatingą nerimą keliančia šalimi“ dėl religinės laisvės apribojimų.
„Ypač nerimauju todėl, kad Kinija ėmėsi aktyvesnio persekiojimo prieš tikinčiųjų bendruomenę. Kinija neatsitraukia nuo religinio persekiojimo, panašu, kad jį tik plečia. Tai kelia didelį nerimą“, – anksčiau šį mėnesį teigė JAV ambasadorius religinėms laisvėms Samas Brownbackas.
Savo ruožtu Kinija tikina, kad veiksmai Sindziango provincijoje reikalingi kovoti su ekstremizmu, ji neigia pranešimus apie žmogaus teisių pažeidimus.
Sh.Zakiras: „Šiandien Sindziango provincija – ne tik graži, bet ir saugi bei stabili. Nesvarbu, kuriuo dienos metu ir kur bebūtų, žmonės daugiau nebebijo išeiti į gatvę, apsipirkti, pavakarieniauti ar keliauti.“
„Šiandien Sindziango provincija – ne tik graži, bet ir saugi bei stabili. Nesvarbu, kuriuo dienos metu ir kur bebūtų, žmonės daugiau nebebijo išeiti į gatvę, apsipirkti, pavakarieniauti ar keliauti“, – lapkritį valstybinei žiniasklaidai teigė Sindziango gybernatorius uigūras Shohratas Zakiras.
Tačiau iš „perauklėjimo stovyklų“ ištrūkę asmenys pasakoja apie kankinimus ir smegenų plovimą. Pavyzdžiui, kaliniams liepiama kartoti Komunistų partijos propagandą ir garbinti prezidentą Xi Jinpingą.
Naujienų agentūrai „Reuters“ Kinijos ambasadorius JAV Cui Tiankai teigė, kad šios stovyklos skirtos daugiausia musulmonus kalinius paversti „normaliais žmonėmis“.
Kinija nesutiko į Sindziangą įsileisti tarptautinių stebėtojų grupių ir diplomatų.
Pasak žurnalisto I.Johnsono, nors kiti komunistiniai režimai taip pat buvo priešiški religijai, Kinijoje represijos prieš islamą ir krikščionybę išpažįstančius asmenis vykdomos ne dėl jų praktikų ar įsitikinimų – tiesiog siekiama kontroliuoti tikinčiuosius.
„Vadovaujant prezidentui Xi Jinpingui, vyriausybė sugriežtino krikščionybės kontrolę ir dar labiau stengiasi jai suteikti „kinišką charakterį“. Kitaip tariant, užtikrinti, kad religinės grupės remia vyriausybę ir Komunistų partiją“, – teigiama žmogaus teises ginančios grupės „Human Rights Watch“ raginime paleisti Čengdu pastorių ir kitus suimtus tikinčiuosius.
Susitarimas – išdavystė?
Nors kai kurie krikščionys Kinijoje legaliai meldžiasi vyriausybės patvirtintose bažnyčiose, daugybė kitų lankosi neregistruotuose, „pogrindžio“ maldos namuose.
Valstybinėms katalikų bažnyčioms vadovauja Pekino, o ne Vatikano paskirti vyskupai. Šios bažnyčios nepripažįsta popiežiaus kaip aukščiausio katalikų vadovo, o Vatikanas nepripažįsta Kinijos paskirtų vyskupų.
Po kelis dešimtmečius besitęsusių įtemptų santykių, šį rugsėjį pasiektas susitarimas, pagal kurį abi pusės kartu paskirs Kinijos vyskupus. Šis susitarimas laikomas galimybe atkurti diplomatinius santykius tarp Pekino ir Šventojo Sosto.
Tačiau susitarimas patiko ne visiems. Buvęs Honkongo vyskupas, kardinolas Josephas Zenas pavadino jį „neįtikėtina katalikų tikėjimo išdavyste“.
Aršus Kinijos kritikas, JAV senatorius Marco Rubio tuomet klausė, kaip Vatikanas gali pateisinti religinio autoriteto nuolaidžiavimą pasaulietinei vyriausybei.
„Jie suteikia ateistinei vyriausybei įtaką paskirti vyskupus, kurie, kaip sako Bažnyčia, laikomi apaštalų žinios skleidėjais. Kaip pasaulietinis (ir ateistinis) kišimasis į šį sprendimą neperžengia šios ribos?“, – M.Rubio rašė tviteryje.
Lieka neaišku, kaip Vatikano susitarimas paveiks tokias protestantų bažnyčias kaip „Early Rain“. Tačiau kritikai mano, kad pastarųjų metų Pekino veiksmai yra bandymas kontroliuoti tikinčiuosius.
„Tai – didesnių vyriausybės pastangų sunaikinti visa, ką galima laikyti pilietine visuomene, dalis. Kitaip tariant, vyriausybė negali kontroliuoti tokių grupių kaip religinės ar nevyriausybės organizacijos“, – CNN sakė I.Johnsonas.