„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kinijoje yra 8 milijonai aklųjų, bet tik 200 jiems padedančių šunų vedlių. Kodėl jų taip trūksta?

Būdamas 11 metų dėl labai retos akių vėžio formos Yangas Kangas apako. Tačiau jis save laiko ganėtinai laimingu žmogumi tarp milijonų Kinijos aklųjų – jis bent jau turi apmokytą šunį vedlį. Tuo Kinijoje pasidžiaugti gali labai mažai kas, rašo CNN.
Šuo vedlys
Šuo vedlys / „Scanpix“ nuotr.

Y.Kangas kartu su žmona gyvena Pekine, tačiau maždaug kartą per savaitę jis važinėja daugiau kaip 150 km į industrinį savo gimtąjį miestą Tangšaną, kur vadovauja savo fortepijono studijai.

Kad nuvyktų iki šio tikslo, jis turi važiuoti greitaeigiu traukiniu, tada du kartus pakeisti autobusą ir tris kartus persėsti važiuodamas metro, taigi ir pereiti ganėtinai sausakimšas metro stotis. Daugeliui aklųjų kinų tokia kelionė būtų kone neįmanoma, tačiau Y.Kangas džiaugiasi savo kailėtu kompanionu, kuris jį visur veda – tai Dickas, ketverių metų labradoras.

Šunys vedliai Kinijoje yra tokie reti, kad Y.Kangui jo laukti teko net penkerius metus. Pasak žiniasklaidos, nuo balandžio mėnesio tokių šunų vedlių Kinijoje tebuvo tik 200. Taigi jie retesni net už didžiąsias pandas.

Kinijos aklųjų asociacijos manymu, regos negalią turinčių šalies gyventojų skaičius viršija 17 mln.

Šunų vedlių trūkumas yra dar ryškesnis, atsižvelgiant į daugybę žmonių, kuriems gali būti naudinga jų pagalba. Kinijos aklųjų asociacijos manymu, regos negalią turinčių šalies gyventojų skaičius viršija 17 mln. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, aštuoni milijonai kinų yra visiškai akli – o tai yra maždaug tiek, kiek gyventojų yra Šveicarijoje.

Taigi maždaug 85 tūkst. iš dalies ar visiškai aklų Kinijos gyventojų tenka po vieną šunį vedlį.

Palyginimui, maždaug vienas iš penkiasdešimties aklų ar iš dalies nereginčių amerikiečių dirba su šunimis vedliais. Didžiojoje Britanijoje kasmet per tūkstantis šunų vedlių yra paruošiami 36 tūkst. šalyje registruotų aklųjų.

„Scanpix“ nuotr./Šuo vedlys
„Scanpix“ nuotr./Šuo vedlys

Pavojingos gatvės

Vaikščioti Kinijos gatvėmis vieniems akliesiems tikrai nėra lengva užduotis

2016 m. Kinijoje atlikta apklausa parodė, kad 30 proc. šalies silpnaregių labai retai palieka namus; tik kas ketvirtas reguliariai eina į lauką pats, likusieji tai daro su šeima ar draugais.

Prieš gaudamas šunį vedlį K.Yangas turėdavo pasikliauti savo balta lazdele, kad galėtų vaikščioti Pekino gatvėmis, tačiau jis tikina, kad jam būdavo sunku ir pavojinga pereiti kelių juostų greitkelius, daugybę pėsčiųjų viadukų ir tunelių, kurie ir sudaro visą Kinijos sostinę.

„Aš nuolat bijodavau. Baisiausia, kad tu net neįsivaizduoji, koks kelias tavęs laukia“, – pasakoja jis.

Nors pastaraisiais metais padaryta didelė pažanga, Kinijos miestai dar toli gražu nėra draugiški neįgaliesiems. Net Pekine daugelyje vietų trūksta prieinamumo akliesiems – pavyzdžiui, ne visose pėsčiųjų perėjose yra girdimi eismo signalai akliesiems.

Net kai priemonės ir yra pritaikytos, jos kartais neatitinka savo funkcijos. Pavyzdžiui, daugumoje Kinijos miestų yra reljefinės grindinio dangos, skirtos nukreipti akliesiems pagrindinėmis gatvėmis ar šaligatviais – to reikalauja 2001 m. priimtas įstatymas. Tačiau šie grindiniai tiesiog pavojingi. Kai kurie sudėti zigzago forma, o kiti veda tiesiai į medžius, žibintų stulpus ar gaisrinius hidrantus.

„Aklųjų keliukais praktiškai neįmanoma vaikščioti. Jie nebuvo įkurti turint omeny aklųjų ar silpnaregių patogumą“, – tikina K.Yangas, kuris šiais keliukais nesinaudoja jau kelerius metus.

CNN paklausė Kinijos būsto, miestų ir kaimo plėtros ministerijos, ar ji prižiūri, kaip statomos ir prižiūrimos akliesiems skirtos dangos gatvėms ir šaligatviams, tačiau negavo jokio atsakymo.

Prasta kelių priežiūra dažnai kelia dar vieną pavojų – eidamas pro apleistą rajoną K.Yangas kartą įkrito į neuždengtą septynių metrų gylio kanalizacijos šulinį. Laimė, jis nepatyrė rimtų sužalojimų ir sugebėjo iš jo išlipti.

Kinijoje šulinių dangčiai dažnai pavagiami ir parduodami į metalo laužą. Pasak valstybinės žiniasklaidos, nuo 2017 iki 2019 m. buvo paviešinta daugiau kaip 70 sužalojimų ar mirčių dėl pavogtų ar sulaužytų šulinių dangčių.

Šie incidentai yra tokie paplitę, kad Kinijos Aukščiausiasis Teismas balandžio mėnesį paskelbė griežtesnes bausmes, tiems, kurie pašalina ar sugadina šulinių dangčius. Dabar gali būti taikoma ir maksimali mirties bausmė, jei ši vagystė, kam nors vėliau sukelia sunkius sužeidimus ar mirtį.

Pirmoji šunų vedlių mokykla Kinijoje

K.Yangas apie šunis vedlius pirmą kartą išgirdo 2008 metais, tačiau užtruko dar trejus, kol išsiaiškino, kur būtų galima dėl tokio šuns kreiptis.

Daliane jis rado 2006 metais įsteigtą Šunų vedlių mokymo centrą, kuris visoje šalyje buvo pirmasis. Nors tokių centrų pasaulyje jau buvo šimtai. Pirmoji šunų vedlių mokykla buvo įkurta Vokietijoje, dar per Pirmąjį pasaulinį karą. Šunys buvo apmokyti padėti per karą sužalotiems kariams. JAV pirmoji tokio tipo mokykla įkurta 1929 metais, Didžiojoje Britanijoje – 1940 metais.

„Scanpix“ nuotr./Šuo vedlys
„Scanpix“ nuotr./Šuo vedlys

Daliano medicinos universiteto gyvūnų elgesio ekspertas Wangas Jingyu nusprendė pats dresuoti Kinijos šunis vedlius.

Neturėdamas jokių išankstinių žinių ar patirties Wangas pats mokėsi internete, kaip dresuoti šunis vedlius, ir kreipėsi pagalbos į tarptautinius ekspertus.

Kai 2006 metais centras atvėrė duris, iš visos Kinijos buvo sulaukta per 50 tūkst. užklausų dėl šuns vedlio.

„Mūsų biuro telefonas ištisai netilo“, – sakė Wangas valstybinei Kinijos naujienų agentūrai „Xinhua“.

Šunų vedlių mokymo centras bėgant metams po truputį plėtėsi – dabar čia ruošiami apie 100 šunų, kasmet apmokymus baigia apie 20 augintinių.

Šuneliai – daugiausia auksaspalviai retriveriai arba labradorai, pasirenkami dėl jų draugiškos prigimties – visų pirma metams yra siunčiami pas globėjus, kad išmoktų gyventi su žmonėmis, tada jie grįžta į centrą ir dar metus mokosi, kad taptų šunimis vedliais.

Tai ilgas ir griežtas procesas – apie 60% šunų būna diskvalifikuojami ir atiduodami kaip naminiai šunys. Diskvalifikacijos priežastys gali būti įvairios: agresijos demonstravimas, energijos perteklius, didelis jautrumas, dėmesingumo trūkumas ir pan.

Išlaikęs visus įvertinimus, kvalifikuotas šuo vedlys būna supažindinamas su savininku ir po 40 dienų bendrų apmokymų, jis jau gali parvesti savo naująjį šeimininką namo.

Trūksta paramos

Per pastaruosius metus Kinijoje atidaryti ir keli mažesni šunų vedlių mokymo centrai, tačiau Daliano centras išlieka didžiausias, jis taip pat yra vienas iš dviejų vienintelių pripažintų Tarptautinės šunų vedlių federacijos (IGDF). Kinijoje gana sunku gauti lėšų pradėti ar tęsti centro veiklą. IGDF kvalifikacijai gauti centras turi išlaikyti griežtą vertinimo procesą, o tai gali būti sunku tiems, kurie neturi pakankamo finansavimo.

„Scanpix“ nuotr./Šuo vedlys
„Scanpix“ nuotr./Šuo vedlys

Finansavimo trūkumas iš valstybės yra pagrindinė Kinijos šunų vedlių mokymo centrų trūkumo priežastis. Pirmaisiais metais Daliano centro steigėjas Wangas Jingyu naudojo savo santaupas, kad centras išsilaikytų. 2010 metais Daliano vyriausybė pradėjo subsidijuoti centrą 60 000 juanių (9 106 JAV dolerių) už kiekvieną jo treniruojamą šunį. Centras taip pat gauna aukas iš visuomenės, tačiau jų dažnai nepakanka, kad padengtų išlaidas. Pasak Wango, šiuo metu jo biudžeto deficitas yra 30 proc.

Šiuo metu centre dirba apie 30 dresuotojų. Daugelis jų yra jauni universiteto absolventai, kurie aistringai žiūri į šunis ir padeda kitiems, taip pat yra pasiryžę dirbti už 60% mažesnę už vidutines pajamas algą.

Priimti visuomenės

Yangas Kangas ir kiti aklieji, turintys šunis vedlius, pastaraisiais metais jaučia kur kas didesnį visuomenės tolerantiškumą. Paskutiniu metu jau kur kas rečiau jiems su šunimis yra uždraudžiama įeiti į metro stotis, įlipti į autobusus ar traukinius, ypač didžiuosiuose Kinijos miestuose.

Tačiau mažesniuose Kinijos miestuose situacija visiškai kitokia. Balandžio mėnesį, bandydamas patikrinti visuomenės tolerantiškumą, eismo pareigūnas Taijuano mieste, Šansi provincijoje, apsimetė aklu ir bandė lipti į autobusą su šunimi vedliu. Vairuotojas iš autobuso jį išprašė, o kai kurie keleiviai dar apibarė, kad jis sugaišo jų laiką. Kinijos socialinėje žiniasklaidoje vėliau išplito šio įvykio vaizdo įrašas, raginantis daugiau visuomenės informuoti apie sunkumus, su kuriais susiduria šalies aklieji.

Nors kai kuriuose Kinijos miestuose aklieji su šunimis vedliais jau gali keliauti kiek laisviau, tačiau jiems iškyla kliūčių kitose srityse – daugelis viešbučių vis dar nepriima šunų vedlių, o lėktuvo bilieto pirkimas kartais gali virsti biurokratiniu košmaru. Net jei šuo vedlys ir turi galiojantį darbo leidimą ir tinkamą vakcinos sertifikatą, daugeliui oro linijų bendrovių reikalingas atskiras sveikatos pažymėjimas – toks, koks reikalingas augintiniams ir ūkiniams gyvūnams vežti, kurį gauti gali būti keblu.

Yangas Kangas pasakoja ne kartą buvęs išvarytas iš autobusų, viešbučių ar restoranų, tačiau dėl to jis nenusiminė. Jis kaskart tai vertino kaip dar vieną galimybę papasakoti žmonėms apie šunis vedlius, kurie Kinijoje yra tokie reti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs