Prieš dešimt metų Xi Jinpingui atėjus į valdžią, kai kurie Vakarų šalių apžvalgininkai prognozavo, kad jis nuvesiąs Kiniją ekonominių ir politinių permainų keliu. Tačiau, kaip jau ne kartą rašyta, Xi Jinpingo laikotarpiu autoritarizmas tik stiprėja, atsikratyta tūkstančių politinių oponentų, aukojant ir taip ankštą pilietinės visuomenės laisvę kuriama šiuolaikinė XXI a. visuotinio sekimo valstybė. Paskutinė naujiena tik patvirtina šalies vadovo troškimą tvirtai suimti Kiniją į kumštį.
Atgal į diktatūros glėbį
„Tai kol kas aiškiausias ženklas, kad Xi Jinpingas ketina išlikti valdžioje ir galbūt sugrąžinti į Kiniją vienvaldystę“, – pastebėjo „The Washington Post“ žurnalistė Emily Rauhala.
Dviejų kadencijų apribojimas Kinijoje buvo įvestas praūžus niokojančiai Kultūrinei revoliucijai, kai šalis bandė atsistoti ant kojų po ilgo ir kruvino Mao Zedongo despotizmo bei asmeninių užgaidų. Ši konstitucijos pataisa „atspindėjo visuotinį troškimą užkirsti kelią vienvaldei diktatūrai. Jos panaikinimas rodo, kad galima tikėtis dar vieno ilgo represinio laikotarpio“, savo tinklaraštyje rašė garsus Niujorko universiteto Kinijos teisės ekspertas Jerome`as Cohenas.
Stiprėjančios Xi Jinpingo diktatūros ženklai matyti jau kurį laiką. Žmogaus teisių aktyvistai laiką leidžia kalėjimuose, slopinamos vidinės partijos diskusijos, griežtėja cenzūra, įskaitant socialinėje žiniasklaidoje platinamus memus, pašiepiančius besimezgančią imperinę Xi Jinpingo valdžią. Be to, pastaruosius kelerius metus Pekinas aktyviai bando suvaldyti specialųjį administracinį Honkongo regioną. Šiai buvusiai britų kolonijai, kadaise laikytai liberalių vertybių inkubatoriumi, galinčiu paskleisti demokratiją ir liberalizmą visoje Kinijoje, dabar vis labiau gresia netekti taip branginamų laisvių.
Svarbus klausimas – kodėl?
Kitas „The Washington Post“ žurnalistas Simonas Denyeris kelia prielaidą, kad Xi Jinpingas nori išlikti valdžioje tam tikrais praktiniais sumetimais: „Pasinaudodamas savo įtaka Xi Jinpingas ne tik diegia paklusnumą ir kovoja su varžovais, bet ir veiksmingai kovoja su korupcija. Jis ne mažiau nusiteikęs patobulinti partijos valdymą Kinijoje, panaikinti skurdą ir net apvalyti užterštą šalies aplinką.“ Bet akivaizdu, kad esama ir grėsmių: „Josifo Stalino ir Mao Zedongo pavyzdžiai rodo, kaip pavojinga pernelyg sutelkti valdžią vienose rankose, nes vienišą aukščiausias pareigas užimantį žmogų visai nesunkiai gali apimti paranoja.“
Kalbant apie vidinius iššūkius artimiausiu laikotarpiu Xi Jinpingui tikriausiai nėra ko baimintis. Bet Kinijos ekonomika auga vis lėčiau ir kai kurie kritikai bado pirštais į gresiančias struktūrines krizes, kurios gali dar labiau sukrėsti sistemą ir galbūt atverti progų galimiems varžovams iš Kinijos aukščiausioje vadovybėje susiformavusių grupuočių bei valdžios centrų.
„Xi Jinpingo gebėjimas artimiausiu metu prastumti šį sprendimą neabejotinai parodys, kiek daug įtakos jis turi visiems valdžios svertams, – rašė ilgalaikis Kinijos stebėtojas Richardas McGregoras. – Bet vien tai, kad jis jaučia tam poreikį, gali reikšti visai ką kita: kad dar daugiau valdžios jam reikia norint atsiginti priešų.“
Iššūkis demokratinių šalių lyderystei
Xi Jinpingo sprendimą derėtų vertinti ir platesniame pasauliniame kontekste. Daug metų kinų pareigūnai ir valstybinė žiniasklaida vartė akis klausydamiesi Vakarų šalių pamokslų apie Kinijos nedemokratišką politinę sistemą. Lygindavo neveikiančios demokratinės santvarkos pavyzdžius su ekonominiais ir diplomatiniais vienpartinės sistemos pasiekimais, o šiandien tvirtina, kad dabartiniu geopolitinio nestabilumo laikotarpiu Xi Jinpingo rankose telkiama valdžia yra geriausias sprendimas.
„Šiame globalizacijos ir interneto amžiuje net pasiekusi aukštumų ekonomikos srityje Kinija dar netapo ideologine ir informacine lydere, – redaktoriaus skiltyje rašė dažnai provokuojantis anglų kalba leidžiamas Kinijos ruporas „Global Times“. – Šiandien visame pasaulyje įtakingiausia yra JAV ir Europos nustatyta Vakarų vertybių sistema. Ji daro stiprią įtaką daugelio kinų mąstysenai. Bet tam tikros esminės Vakarų vertybių sistemos dalys griūna. Šimtmečiais Vakarų valstybių bandyta ir taikyta demokratija byra į šipulius.“
Mainais siūloma vertybių sistema būdinga ne tik Kinijai. Xi Jinpingas puoselėja karingą kinų nacionalizmo atmainą, padailintą šviesiais prisiminimais apie imperinę šalies praeitį ir svajomis apie pergalingą ateitį. Panašiai elgiasi ir kiti neliberalūs autokratai. Kalbėdamas su „The Washington Post“ Pekino biuro vadovu Simonu Denyeriu Honkongo kinų universiteto profesorius Willy Lamas prisiminė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kuris taip pat meta iššūkį Vakarų lyderystei prisiėmęs nepakeičiamo tautos tėvo vaidmenį.
„Xi Jinpingas labai žavisi V. Putinu, – pareiškė W. Lamas. – Patikimiausias Kinijos komunistų partijos pamatas yra nacionalizmas. Jis labai svarbus partijos ir paties Xi Jinpingo teisėtumui palaikyti.“
Xi Jinpingui metant naują iššūkį reakcijų dar teks palūkėti. Kadangi Vakarų valdžios atstovai neskuba išreikšti nuomonės apie Kinijos prezidento ketinimus stiprinti valdžią, susidaro įspūdis, kad daugelis vyriausybių jau priėmė pasvertą poziciją: branduolinės grėsmės ir besimezgančių prekybos karų amžiuje stabili Kinijos lyderystė yra geriau nei Pekino trapumas ir nežinia – net jei šalies gyventojams tai kainuotų visai nemažai.
