V.Kara-Murza šiuo metu atlieka 25 metų laisvės atėmimo bausmę Omsko ypatingojo režimo pataisos darbų kolonijoje Nr. 7.
„Mano kalėjimo kameroje radijas įjungtas visą dieną, nuo žadintuvo 5 val. ryto iki šviesų išjungimo 21 val. vakaro. Kuo labiau artėja kovo 15 d., savaitgalis, tuo daugiau eteryje girdžiu pranešimų apie vadinamuosius prezidento rinkimus. Turiu omenyje, žinoma, ne rinkimų kampanijos skelbimus, kurių galima tikėtis demokratinėse šalyse. Ne, visuose pranešimuose klausytojai tiesiog informuojami apie įvairius būdus, kaip jie gali balsuoti asmeniškai ir internetu“, – pasakoja kalintis Rusijos opozicionierius V.Kara-Murza.
„Daugelis žmonių stebisi, kodėl diktatūros apskritai stengiasi rengti „rinkimus“, jei visi žino, kad jie tėra surežisuoti, beprasmiai ritualai. Tačiau XXI amžiuje vienintelis visuotinai pripažįstamas bet kurios valdžios teisėtumo šaltinis yra rinkimų urna – ir net režimai, kurie neturi tikro teisėtumo, jaučia poreikį sukurti jo regimybę“, – pastebi jis.
Pasak opozicionieriaus, kartais jie nueina per toli savo pačių labui. „2020 m. Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka leido opozicijos kandidatei Sviatlanai Cichanouskajai dalyvauti rinkimuose, kad jo kadencijos pratęsimas atrodytų patikimesnis. Rezultatas, daugumos nepriklausomų ekspertų vertinimu, buvo triuškinanti S.Cichanouskajos pergalė, kurią teko panaikinti sukčiaujant. Tai savo ruožtu sukėlė didžiausius gatvės protestus per visą A.Lukašenkos valdymo laikotarpį“, – prisimena V.Kara-Murza.
Anot jo, Vladimiras Putinas išmoko kaimyno pamoką. Stipriausi jo oponentai buvo pašalinti – ne perkeltine, o tiesiogine prasme: Borisas Nemcovas buvo nužudytas 2015 m. vasarį, Aleksejus Navalnas – 2024 m. vasarį.
Tačiau net ir atsargų pasipriešinimą Kremlius įvertino kaip pernelyg rizikingą. Kai Borisas Nadeždinas, teisininkas ir buvęs parlamento narys, kritikavęs karą Ukrainoje, nusprendė kandidatuoti į prezidentus, jo kampanija akimirksniu įsibėgėjo: Rusijos miestuose ir miesteliuose nusidriekė ilgos eilės (daugiausia jaunų) žmonių, kurie pasirašinėjo peticijas už jo kandidatūrą; jo kampanija gavo dešimtis milijonų rublių individualių aukų; jo palaikymas apklausose išaugo iki dviženklio skaičiaus. „Nenuostabu, kad Centrinė rinkimų komisija, remdamasi įprastomis techninėmis dingstimis, neleido B.Nadeždinui dalyvauti rinkimuose“, – tvirtina V.Kara-Murza.
Anot jo, vieninteliai „konkurentai“, su kuriais V.Putinas susidurs artėjančiuose rinkimuose, bus simboliniai kandidatai iš oficialiai leidžiamų „opozicinių“ partijų, kurios visos deda visas pastangas, kad išvengtų bet kokios jo kritikos ir paremtų jo karą Ukrainoje. Pasak opozicionieriaus, tą patį galima pasakyti ir apie visas likusias pagrindines Rusijos žiniasklaidos priemones.
„Tuo tarpu tie rusai, kurie viešai pasisako prieš V.Putiną ir jo karą, baudžiami kalėjimu. Konservatyviausiais vertinimais, šiuo metu politinių kalinių skaičius skaičiuojamas šimtais, o bendras nuo 2018 m. už laisvą žodį nubaustų baudžiamąja ar administracine nuobauda rusų skaičius, remiantis neseniai žiniasklaidoje atliktu tyrimu, siekia stulbinantį skaičių – 116 000 žmonių. Vien per paskutinę V.Putino prezidentavimo kadenciją politinių procesų buvo daugiau nei valdant sovietų lyderiams Nikitai Chruščiovui ir Leonidui Brežnevui kartu sudėjus“, – liūdną statistiką pateikia politikas.
Tačiau ne tik opozicijos kandidatų nebuvimas, žiniasklaidos cenzūra ir plataus masto represijos daro artėjančius rinkimus Rusijoje neteisėtus.
„Dar viena priežastis yra ta, kad V.Putinas apskritai neturi teisės dalyvauti rinkimuose. Pagal 1993 m. Rusijos konstituciją prezidentas gali būti renkamas tik dviem ketverių metų kadencijoms iš eilės. Nuo 2000 m. valdžioje esantis V.Putinas rado būdą, kaip apeiti šį apribojimą. Nuo 2008 iki 2012 m., pasibaigus pirmosioms dviem iš eilės kadencijoms, jis valdė Rusiją kaip ministras pirmininkas per marionetinį de jure prezidentą (Dmitrijų Medvedevą, jei kas nors prisimena jo pavardę). Antroji V.Putino kadencija (pailgėjusi nuo ketverių iki šešerių metų) baigiasi gegužės 7 d. Šį kartą jis pasirinko kitokį būdą pasilikti Kremliuje: 2020 m. jis prastūmė daugiau kaip 200 konstitucijos pataisų, įskaitant vieną, suteikiančią jam asmeninę išimtį dėl kadencijos termino“, – sako V.Kara-Murza.
„V.Putinas nėra teisėtai išrinktas prezidentas. Jis yra diktatorius ir uzurpatorius“
„Jei D.Medvedevo gudrybė, nors ir akivaizdžiai nedemokratiška, formaliai buvo teisėta, tai išimtis dėl kadencijos termino – ne. Skubota pataisų priėmimo procedūra keliais aspektais pažeidė Rusijos įstatymus – šią išvadą savo išsamioje teisinėje nuomonėje patvirtino ir aukščiausioji Europos konstitucinės teisės komisija. Europos Parlamentas V.Putino konstitucines pataisas pavadino „neteisėtai priimtomis“.
Vienintelis logiškas ir sąžiningas pasaulio demokratinių valstybių politinis atsakas būtų nepripažinti Vladimiro Putino teisėtu Rusijos vadovu po gegužės 7 d. – lygiai taip pat, kaip jos atsisakė pripažinti, pavyzdžiui, Nicolás Maduro Venesueloje arba A.Lukašenkos Baltarusijoje teisėtumą“, – sako opozicionierius.
Pirmąjį žingsnį oficialaus V.Putino nepripažinimo link žengė Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, praėjusį spalį didele balsų dauguma priėmusi rekomendaciją Europos vyriausybėms. Tą pačią rekomendaciją praėjusį mėnesį Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų susitikime pateikė Rusijos opozicijos lyderio našlė Julija Navalnaja. Panaši iniciatyva buvo svarstoma ir JAV Kongrese.
„Vakarų šalių vadovai dažnai kalba apie savo pasiryžimą pasipriešinti Kremliui. Kartais pati galingiausia priemonė yra tiesiog pasakyti tiesą. V.Putinas nėra teisėtai išrinktas prezidentas. Jis yra diktatorius ir uzurpatorius. Atėjo laikas laisvajam pasauliui pagaliau tai pasakyti“, – apibendrino V.Kara-Murza.
