Pabūklų šešėlyje ir raginimų Vakarų šalių piliečiams išvykti iš Ukrainos fone tebesitęsia aktyvi diplomatija.
JAV žiniasklaidoje savaitgalį cituoti neįvardijami pareigūnai, kad invazija gali prasidėti jau trečiadienį, vasario 16-ąją. Pastarosiomis dienomis su Vladimiru Putinu skirtingais formatais vėl kalbėjosi Amerikos prezidentas Joe Bidenas, Prancūzijos lyderis Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas.
Be to, jau anksčiau JAV ir NATO nusiuntė Rusijai detalius raštiškus atsakymus į Kremliaus reikalavimus – iš esmės neigiamus, bet pridėjo alyvos šakelių tokiais klausimais kaip karinių pratybų skaidrumas ar nusiginklavimas.
Ko užtektų Kremliui?
Kai V.Putinas pirmadienį kruopščiai surežisuotame spektaklyje užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo paklausė, ar dar yra šansas „pasiekti susitarimą su mūsų partneriais“, pastarasis atsakė teigiamai ir pasiūlė tęsti derybas.
Antradienį Rusijos gynybos ministerija dar ir paskelbė, kad dalis prie Ukrainos sutelktų pajėgų pradeda grįžti į savo nuolatines bazes – tai dar iškalbingiau. Tai pakurstė kalbas apie deeskalaciją.
Tačiau kokia deeskalacijos kaina? Gali būti, kad po rėksmingomis antraštėmis ir niūriais žvalgų pranešimais slepiasi rimtos JAV ir Rusijos derybos, galinčios išvirsti ar jau išvirtusios į svarbų – bet būtinai slaptą – sandorį.
Tokio susitarimo ženklų jau yra. Pavyzdžiui, nepriklausomas rusų žurnalistas Leonidas Ragozinas interviu 15min sakė abejojantis, ar šiomis dienomis iš Ukrainos „laikinai“ išsiųsti JAV ir Kanados kariniai instruktoriai dar sugrįš į šią šalį.
L.Ragozinui atrodo svarbi ir buvusio Ukrainos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Vadymo Prystaikos pastaba. Jis pareiškė, esą Kijevas pasirengęs svarstyti galimybę atsisakyti siekio prisijungti prie NATO, kad būtų išvengta karo su Rusija.
