Atėjęs į valdžią 1999 metais V.Putinas tapo modernios Rusijos sinonimu.
2024-aisiais baigsiantis ketvirtąją prezidento kadenciją (2008–2012 m. jis ėjo premjero pareigas) V.Putinas šalį bus valdęs ilgiau nei bet kuris kitas Rusijos ar Sovietų Sąjungos (SS) lyderis. Žinoma, išskyrus 30 metų vadovavusį Josifą Staliną.
V.Volodinas: „Jei yra Putinas, yra ir Rusija. Jei nėra Putino, nėra ir Rusijos.“
Dar 2014-aisiais prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Viačeslavas Volodinas pareiškė: „Jei yra Putinas, yra ir Rusija. Jei nėra Putino, nėra ir Rusijos.“
Anot A.Grigas, V.Putinas labai norėtų, kad Vakarai ir Rusijos gyventojai su tuo sutiktų. Nors Rusija itin didelė ir įvairi, šalis tapo V.Putino asmenybės ir ideologijos įkaitė. Taip ją ištiko tapatybės krizė.
Autorės teigimu, šalis siekia supergalios, o ne V.Putino feodo statuso. Todėl Rusijai reikia misijos – ideologijos, siūlančios išskirtinę pasaulėžiūrą.
Pasenusios V.Putino žinutės
A.Grigas rašo, kad V.Putinui šios raison d’être (pranc. būties prasmė) reikia ne tik nukreipti dėmesį nuo ekonominės stagnacijos, bet ir suteikti legitimumą liberalios Vakarų demokratijos modelio alternatyvai.
Ir nors daugybė pastarojo metų V.Putino veiksmų gali atrodyti impulsyvūs, jo vidinis ratas vis ryškiau braižė gimstančios nacionalinės filosofijos kontūrus.
Autorė teigia, kad nors iš pažiūros atrodo, jog autokratinis režimas, nebijantis demonstruoti karinių raumenų ir žvanginti branduoliniais kalavijais, neturėtų rūpintis ideologijos kūrimu.
Vis dėlto savo vizijos apibrėžimas – svarbi egzistencinė užduotis šalyje, kurioje modernus valstybingumas vis dar naujovė ir kuri visai neseniai atsisakė politinių tikslų, paremtų sovietiniu marksizmu bei leninizmu.
A.Grigas rašo, kad savo „prekės ženklo“ sukūrimas šaliai, siekiančiai pasauliniu mastu suvaidinti supergalios vaidmenį, tačiau nenorinčiai priimti vakarietiškų vidaus valdymo ir tarptautinės diplomatijos normų, yra itin svarbus.
Kas galėtų tapti naujos Rusijos ideologijos pagrindu?
Vos pradėjęs eiti prezidento pareigas, V.Putinas rusams žadėjo klestėjimą ir stabilumą. Vis dėlto Rusijos ekonomika netapo įvairesnė – tik dar labiau priklausoma nuo gamtos išteklių eksporto, korupcija įsišaknijo dar giliau, o 2014-aisiais naftos kainos ėmė kristi.
Vadinasi, klestėjimą žadanti žinutė ima skambėti vis beprasmiškiau.
Religijos svarba
Anot A.Grigas, pastaraisiais metais Kremlius pabrėžė kelias išskirtines temas: suverenitetą, konservatizmą, stačiatikybę ir mesianistinį supergalios statusą.
Po NATO intervencijos Kosove 1999-aisiais suverenitetas tapo Kremliaus lozungu.
Viena svarbiausių pastarojo meto V.Putino aliuzijų į suverenitetą pasirodė 2013-aisiais, kai laikraštis „The New York Times“ publikavo jo kreipimąsi. Jame Kremliaus vadovas sprendimą pasipriešinti vienašalei JAV intervencijai Sirijoje grindė tarptautine teise.
Autorės teigimu, nuo to laiko Maskva vis pabrėžia „nacionalinį suverenitetą“, suteikiantį valstybėms visą teisę kontroliuoti jų teritorijas. O JAV ir Europoje vyriausybės suverenitetas yra ribotas.
V.Putino kreipimasis „The New York Times“ ir tais pačiais metais priimtas sprendimas suteikti prieglobstį JAV išdavikui Edwardui Snowdenui buvo Maskvos bandymų pozicionuoti save kaip moralią pasaulinę veikėją, besipriešinančią JAV, pradžia.
A.Grigas rašo, kad naujoji V.Putino režimo ideologija yra apibrėžiama pagal tai, kam jis priešinasi, o ne tai, ką palaiko: režimas priešinasi JAV, Vakarams, liberalizmui, globalizacijai, kosmopolitizmui ir progresyvumui.
Daugybėje savo kalbų V.Putinas cituoja Ivaną Iljiną: rusų filosofą, kuris šeštajame dešimtmetyje rašė, kad tokie terminai kaip „demokratizacija“, „liberalizacija“ ir „laisvė“ tėra įrankiai, skirti sunaikinti vienybę ir Rusijos civilizacijos Eurazijos dvasią.
Daugybėje savo kalbų V.Putinas cituoja Ivaną Iljiną: rusų filosofą, kuris šeštajame dešimtmetyje rašė, kad tokie terminai kaip „demokratizacija“, „liberalizacija“ ir „laisvė“ tėra įrankiai, skirti sunaikinti vienybę ir Rusijos civilizacijos Eurazijos dvasią.
Anot autorės, socialinis konservatizmas, arba vadinamosios „krikščioniškos vertybės“, kurias propaguoja Rusijos stačiatikių bažnyčia, yra kertiniai naujos Rusijos ideologijos akmenys.
„Daug euroatlantinių valstybių tolsta nuo savo šaknų, įskaitant krikščioniškas vertybes, – V.Putinas sakė 2014 m. – Tai – kelias į degradaciją.“
Iš 142 mln. Rusijos gyventojų vos 15–20 proc. yra praktikuojantys Stačiatikių bažnyčios nariai, be to, šalis turi ilgą ateistinę praeitį. Vis dėlto tai nesutrukdė Stačiatikių bažnyčiai tapti vienu svarbiausių naujojo Rusijos nacionalinio identiteto formuotojų.
Tai virto įstatymais, draudžiančiais nepagarbiai kalbėti apie Dievą ir taip vadinamą gėjų propagandą, bei smurto šeimoje dekriminalizavimu.
„Rusų pasaulis“
Anot A.Grigas, Rusijos siekis įgyti supergalios statusą yra susijęs su jos mesianistine misija.
Tai – viena pagrindinių „Rusų pasaulio“ (Ruskij Mir), apibūdinančio maždaug 35 mln. rusakalbių bendruomenės, gyvenančios už federacijos ribų, pavyzdžiui, Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje, idėjų.
Anot autorės, Kremliaus vizijoje šie rusų tėvynainiai suvokia V.Putiną kaip naują „Rusijos žemių suvienytoją“, tęsiantį XV a. valdžiusio Ivano Didžiojo darbą.
Paralelės tarp dabartinės Rusijos užsienio politikos ir ankstesnės imperialistinės doktrinos – stulbinančios. „Rusų pasaulis“ – moderni alternatyva Sovietų Sąjungos ar Rusijos imperijos teritorinėms ambicijoms.
Paralelės tarp dabartinės Rusijos užsienio politikos ir ankstesnės imperialistinės doktrinos – stulbinančios. „Rusų pasaulis“ – moderni alternatyva Sovietų Sąjungos ar Rusijos imperijos teritorinėms ambicijoms.
A.Grigas rašo, kad vis dėlto svarbu suvokti, jog šios nesuderinamos konservatizmo, Vakarų neigimo ir savęs išaukštinimo gijos nesudaro nuoseklios visumos. Ideologija – kur kas svarbesnis fenomenas, kurio vienas pagrindinių elementų – ekonominė teorija.
Nors V.Putinas gali bandyti pasiūlyti alternatyvų pasaulio suvokimą, Kremlius pasirodė nesąs pajėgus pasiūlyti patrauklią alternatyvą Vakarų pasauliui.
Ateinančius šešerius metus V.Putino vyriausybė stengsis įtvirtinti ir susisteminti alternatyvią pasaulėžiūrą: požiūrį, kurį Rusija sieks pateikti ir vidaus vartojimui, ir užsienio rinkai.
Kremliui ši vizija reprezentuos legitimumą ir patriotinę misiją. Vakarams svarbu atpažinti ir įvardyti šios vizijos beprasmiškumą, o ne įkliūti į jos priėmimo ir pateisinimo spąstus.
Anot A.Grigas, Vakarai nugalėjo Šaltajame kare todėl, kad laimėjo varžybas dėl idėjų ir idealų. Laimės ir vėl, jei įveiks iššūkius, kuriuos kelia įtempti santykiai tarp politiškai susiskaldžiusių JAV ir fragmentuotos Europos.
Bendra JAV ir Europos vizija bei misija bus pozityvesnė nei bet kas, ką V.Putinas sugalvos paskutinės kadencijos metu.
