Lietuvoje žmogaus įtakos klimato kaitai procesas vis dar apipintas įvairių mitų, o visos planetos situaciją mes linkę suvokti pažvelgdami pro langą ir įvertindami sniego kiekį už tvarto.
Mokslininkai, kurie pašvenčia savo gyvenimą klimato kaitos proceso tyrinėjimui, dažnai laikomi piktojo sąmokslo kūrėjais. Jų išvados lengva ranka nušluojamos nuomonės lyderių tekstuose, kuriuose šie piktinasi, jog klimato kaita nėra smagi ir nori atimti jų iškastiniu kuru varomus žaislus.
Norėdamas sugriauti kai kuriuos įsigalėjusius mitus ir rasti atsakymus į svarbius klausimus, pakalbinau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorių, tikrą klimatologijos ekspertą Arūną Bukantį.
– Kada mokslininkai pastebėjo žmogaus veiklos įtaką klimato kaitai?
– Pirmoji hipotezė apie tai, kad atmosferos cheminė sudėtis gali turėti įtakos klimatui, buvo iškelta jau XIX amžiaus antroje pusėje. Tačiau tai buvo tik hipotezė. XX amžiaus maždaug šeštajame dešimtmetyje, kai daugelis stočių ėmė matuoti atmosferos sudėties cheminius pokyčius, pasirodė duomenų, leidžiančių teigti, kad yra rimtų pasikeitimų.
Ypač lyginant su priešindustrine epocha, tai yra XVIII amžiaus viduriu. Tada atlikti fizikiniai skaičiavimai, kurie parodė, kad šitie atmosferos šiltnamių dujų koncentracijos pokyčiai gali tiesiogiai lemti ir atšilimą. Dabar, kai jau parašyta Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos penktoji ataskaita, pasirodžiusi 2014 metais, padaryta labai aiški išvada, kad pagrindinė klimato kaitos priežastis – žmogaus veikla. Tai būtent šiltnamio efekto stiprėjimas.
– Kokie esminiai klimato kaitos požymiai?
– Kadangi atmosferos sudėtis pasikeitė drastiškai, pavyzdžiui, vien anglies dvideginio padaugėjo 43 procentais, metano netgi du su puse karto, lyginant su priešindustrine epocha, tai požymiai pasidarė labai akivaizdūs. Lyginant su XIX amžiaus pabaiga vidutinė temperatūra pakilo 0,9 laipsnio, tačiau jos augimas tik įsibėgėja. Taršos mastai auga, dujų emisija į atmosferą vis didėja, tad ir kilimas bus tik spartesnis.
– Kaip visgi yra su tomis sąmokslo teorijomis, kurios aiškina, kad nėra vieningo mokslininkų sutarimo dėl žmogaus įtakos globalinio atšilimo procesui? Ar iš tiesų egzistuoja kažkokia mokslininkų grupė, kuri kritikuoja šią teoriją?
– Čia jau prasideda subtilesni klausimai… Kas yra mokslininkas? Kas yra teorija, o kas yra šiaip nuomonė? Ir pagaliau, kas tą nuomonę inspiruoja? Žmogaus įtakos klimato kaitai teorija nėra paranki tam tikroms verslo grupėms, kurios yra atsakingos už tas dujų emisijas. Turiu galvoje visą energetikos sektorių, iškastinio kuro eksploataciją, visą kuro balansą, kuris yra nusistovėjęs dabar pasaulyje. Jis paremtas iškastinio kuro naudojimu elektros energijos gavybai ir šildymui.
Be abejo, atsiranda tokių ne mokslu pagrįstų intencijų neigti tą žmogaus veiklos įtaką. Netgi yra atlikti skaičiavimai, kiek mokslininkų pripažįsta žmogaus veiklos įtaką klimatui ir kiek ne. Tai tų neigiančių yra mažiau nei dešimtadalis. Deja, jų nuomonė nėra pagrįsta kažkokiu modeliavimu ar fizikiniais dėsniais. Tai tiesiog nuomonė, kuri prasideda: aš manau, dėl to, kad aš manau…
Deja, jų nuomonė nėra pagrįsta kažkokiu modeliavimu ar fizikiniais dėsniais. Tai tiesiog nuomonė, kuri prasideda: aš manau, dėl to, kad aš manau…
Aš jau minėjau, kad yra Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaita, kurioje yra apibendrinti visi moksliniai darbai klimato srityje ir jų pagrindu yra padaryta išvada – žmogaus veikla, šiuo atveju, yra lemiama. Tiesa, galiu priminti dar vieną tyrimą.
Amerikiečiai išanalizavo mokslo populiarinimo leidinius, straipsnius apie mokslo pasiekimus žiniasklaidoje, tai paaiškėjo, kad didesnės dalies straipsnių, kurie nežinia kaip yra generuojami, autoriai sugeba iš vienos mokslinės studijos padaryti priešingas išvadas. Atsiduriame keistoje situacijoje, kai žiniasklaida skelbia apie tai, ko nesako jokie moksliniai tyrimai. Taip formuojama nuomonė, kad ta mistinė „kitų priežasčių“ teorija ji egzistuoja. Jei ji egzistuotų, tai sulauktų dėmesio ne tik mokslinėje bendruomenėje, bet ir tarp politikų atsirastų tokių, kurie jomis remtųsi. Tačiau jų nėra, tai tik aklo neigimo principas.
– O kaip atsakytumėte į kaltinimus, kad patiems mokslininkams naudinga kelti paniką dėl klimato kaitos, kad tokiu būdu jie užsitikrina didesnį finansavimą ir karjeros galimybes?
– Mokslas niekada nebuvo ir nebus save finansuojantis procesas. Pasauliniai klimato centrai ir institutai, kurie analizuoja viso pasaulio duomenis, gaunamus iš kosminių palydovų, iš antžeminių stočių, jie yra remiami bendromis pasaulio valstybių lėšomis.
Yra tokia Pasaulinė meteorologijos organizacija, kuri ir koordinuoja visą šitą duomenų analizę ir apdorojimą, prognozavimą. Čia yra tas, vadinamasis, didysis mokslas, kurio nei nupirkti, nei pastumti, nei iškreipti neįmanoma. Galima tam tikrą grupelę, vieną kitą oratorių paveikti, bet visa tai galiausiai ištirpsta visos mokslo bendruomenės masėje, kuri savo tyrimuose neišvengiamai remiasi moksliniais dėsniais.
– Gal jums pačiam teko susidurti ar žinote istorijų, kai minėtos iškastinio kuro išgavimu ar jo apdirbimu užsiimančios įmonės bandė daryti įtaką mokslininkų išvadoms? Ar egzistuoja spaudimas neigti klimato kaitą?
– Atmesti tokios spaudimo galimybės tikrai negalime. Tokia teorija yra nepalanki ne tik įmonėms, bet ir kai kurioms valstybėms, kurios disponuoja dideliais ir pigiais akmens anglies ištekliais. Tai Kinija, Indija, netgi kai kurios Europos Sąjungos valstybės – Lenkija, Estija, kuri degina degiuosius skalūnus. Visada išlieka įtarimas, kad verslo ir politinės grupuotės gali bent jau bandyti daryti įtaką mokslinėms išvadoms.
– Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje išsakytas pažadas mažinti globalinio atšilimo augimą iki dviejų laipsnių Celsijaus. Jūsų manymu, ar šis procesas turės realios įtakos, ar tokios industrinės valstybės kaip Kinija ar JAV sugebės rasti sutarimą?
– Pastaraisiais metais didžiausios teršėjos, kaip jūs ir minėjote, tai Kinija ir JAV, jau pakeitė toną. Jos pripažįsta, kad ši problema yra reali, moksliškai pagrįsta. To nebuvo galima pasakyti per kitų konferencijų metu vykusias diskusijas. Kai kurios šalys netgi atvirai neigė tą įtaką ir įrodinėjo, kad tai yra nereikšmingas poveikis, o bandymai jį stabdyti tik padarys neigiamą įtaką ekonomikos plėtrai, bendro vidaus produkto augimui.
Tai akivaizdu, jei paskaičiuosime, kiek pagaminama elektros energijos, pramonės produkcijos, žemės ūkio produkcijos vienam gyventojui Pietryčių Azijoje, Pietų Amerikoje ar Afrikoje, tai pamatytume, kad skaičiai ten dešimteriopai mažesni nei JAV ar Europos Sąjungoje. O tos šalys taip pat nori gyventi geriau, vytis ekonomikos lyderes. Problema, kaip suderinti gyventojų aprūpinimą produkcija, augantį vartojimą, jei bus apribojimai gaminti pigią elektrą akmens anglimi kūrenamose elektrinėse.
– Daugelis Lietuvos gyventojų turbūt pasakytų, kad mums nerūpi tas atšilimas dviem laipsniais, mums nuo to tik geriau…
– Iš kur atsirado ta dviejų laipsnių riba? Susitarime kalbama apie tai, kad atšilimas dviem laipsniais neviršytų tos startinės XX amžiaus pozicijos, temperatūros vidurkio, tai yra apie 15 laipsnių. Paskaičiuota, kad būtent toks pakilimas dar leistų žmonijai nepatirti didelių nuostolių, užsiimti ūkine veikla. O nuostoliai jau dabar yra milžiniški.
Jeigu mes laikysimės įprastinės praktikos, nedidinsim energijos vartojimo efektyvumo, tai temperatūra iki amžiaus pabaigos gali pakilti ir keturiais laipsniais.
Jeigu mes laikysimės įprastinės praktikos, nedidinsim energijos vartojimo efektyvumo, tai temperatūra iki amžiaus pabaigos gali pakilti ir keturiais laipsniais. Tada jau prasidėtų kardinalūs klimato pokyčiai, kurie pasireikštų didelėmis klimatinėmis anomalijomis ir milžiniškais ekonominiais nuostoliais.
– Bet komentatoriai jums vis tiek atrėš, kad žiemą pas mus vis dar būna šalta ir pilna sniego, o ir šiek tiek šiltesnis klimatas vasarą niekam čia netrukdys.
– Ko gero, nereikėtų vien tik tokia intuicija vadovautis. Juk jei mes norime diagnozuoti žmogaus kūno temperatūros pokyčius, tai temperatūrą mes matuojame, o ne sprendžiame iš akių spalvos.
Šiuo klausimu mes dažnai turime tokį sprendimo būdą – man atrodo, aš nepajutau… Yra globali klimato kaitos stebėsenos sistema, yra konkretūs duomenys ir mes remiamės instrumentiniais matavimais. Pagaliau, mes remiamės ir pavojingų reiškinių statistika, stebime, kiek nutinka potvynių, sausrų, audrų.
– Tai koks būtų pokytis Lietuvoje?
– Lietuva yra vidutinėse platumose ir čia mes, deja, galim drąsiai teigti, kad mūsų platumose šie temperatūros pokyčiai yra ryškesni. Tie du laipsniai yra skaičiuojami nuo vidutinės globalios temperatūros. Jei mes tą siekį įvykdytume, tai vis tiek Arkties regione temperatūra pakils mažiausiai trim-keturiais laipsniais, mūsų platumose – dviem-trim laipsniais.
Ir šis pokytis turėtų būti suvokiamas ne tik analizuojant kažkokios mažos šalies klimato kaitą, bet turint omeny, kad mūsų visa ekonomika yra globali.
Mūsų verslas yra priklausomas nuo įvykių visuose pasaulio regionuose. Nebūtina, kad sausra ar audra niokotų Lietuvą, mat importas ir eksportas yra išsisklaidęs po visur. Investicijų sėkmė labai dažnai priklauso nuo to, kokia situacija yra, tarkime, Sibire ar Pietryčių Azijoje, Pietų Europoje.
– Kurios pasaulio vietos šiuo metu labiausiai kenčia nuo įsibėgėjančio globalinio atšilimo proceso?
– Dėl šylančio klimato kyla vandenyno lygis. Nuo praėjusio šimtmečio pradžios jis jau pakilo 17 centimetrų. Šalys, kurių paviršius yra pakilęs virš jūros lygio vos metrą ar du, kaip Okeanijos salynai, arba tos šalies pakrantė yra lėkšta, kaip Bangladešo, arba JAV rytinė pakrantė, joms vandens kilimo tempai yra reali grėsmė – niokojama infrastruktūra, gyventojams tenka išsikelti ir ieškoti naujų gyvenimo vietų žemyno gilumoje.
Nepamirškime, kad yra ir sausrų apimti regionai, kurie yra tankiai gyvenami. Tai Šiaurės Afrikos valstybės aplink Sacharos dykumą, kur daugybė žmonių dėl kritulių stygiaus priversti palikti savo gyvenvietes, traukti į miestus, o tai sukelia ir rimtas demografines problemas.
Nevaldomas miestų augimas, socialinės ir sanitarinės problemos. Tada poveikis atsiranda ir geopolitinei situacijai, naujos įtampos – atsiranda pabėgėlių problema, geriamo vandens stygius. Susijungę į vieną šie reiškiniai tampa rimta pasauline problema. Būtent todėl Paryžiuje ir bandoma bent kiek pristabdyti šį procesą. Jei ir neįgyvendinsime maksimalaus tikslo, tai bent jau sutarsime dėl priemonių, kurios padėtų smarkiai neviršyti nustatytų ribų.
– Ar įmanoma globalinio atšilimo procesui užkirsti kelią visiškai? Ar šis procesas negrįžtamas ir dabar mes turėsime ištisus šimtmečius dorotis su jo pasekmėmis tiek klimatui, tiek ekonomikai, tiek kitiems aspektams?
– Šitos šiltnamio dujos, kurios yra išmestos į atmosferą, jos turi labai ilgą gyvavimo ciklą ir atmosfera taip greit neišsivalys. Jei mes net ir sumažinsime šiltnamio dujų emisijas, tai pavyks gal tik XXI amžiaus vidury stabilizuoti dujų koncentracijos didėjimą. Pasiektume situaciją, kai tas didėjimo tempas nebus toks didelis kaip dabar. Tada jau bus galima tikėtis palaipsnio atmosferos išsivalymo, bet jis gali prasidėti jau tik XXII amžiuje.
Jei mes net ir sumažinsime šiltnamio dujų emisijas, tai pavyks gal tik XXI amžiaus vidury stabilizuoti dujų koncentracijos didėjimą.
– Ir kiek jis truktų?
– Šį klausimą jau reikėtų peradresuoti demografams, kurie galėtų pabandyti atsakyti, kiek, tarkime, po aštuoniasdešimties metų žmonių gyvens Žemėje. Prognozės labai įvairios. Nuo 15 iki 17 milijardų, kai kurie kalba ir apie 20 milijardų. Tuos gyventojus reikės aprūpinti energija, produktais, išaugs taršos mastai.
Nesiimsiu vertinti, ar geriau, kad gyventojų skaičius augtų ar ne, tačiau visos šalys siekia gerinti sveikatos apsaugą, mažinti kūdikių mirtingumą, tad gyventojų skaičiaus augimas vargiai sustos. Tuomet turime klausimą: o koks bus kuro balansas? Kaip mes gaminsime elektros energiją? Didžioji dalis vis dar gaminama naudojant iškastinį kurą, bet sparčiai auga ir saulės bei vėjo energijos panaudojimas. Deja, ne visose šalyse.
Be to, yra dar labai daug pigiai išgaunamų naftos ir anglies telkinių, tai veikia labai gundančiai, nes pelnas yra lengvai pasiekiamas. Modernizuoti įmones, statyti brangius filtrus, kurie mažintų teršalų išmetimą, kainuoja. Žymiai lengviau pastatyti kaminą.
– Be pasaulinės politikos ir strategijos ūkio modernizavimas bei perėjimas prie žaliųjų technologijų neįmanomas?
– Kai kurios valstybės gali leisti sau pažangą ir inovacijas, o kitoms reikia finansinės, technologinės paramos. Tai ir sprendžiama konferencijoje Paryžiuje. Siekiama įkurti žaliąjį fondą į kurį išsivysčiusios šalys įneštų tam tikra pinigų suma, o toliau finansinė parama būtų paskirstoma trečiojo pasaulio šalims. Tiesa, tada bus svarbu užtikrinti, kad parama bus panaudojama efektyviai, o ne išgrobstoma. Sudėtinga politinė ir socialinė situacija Afrikoje, Pietų Amerikoje nesuteikia garantijų.
Tiesa, tada bus svarbu užtikrinti, kad parama bus panaudojama efektyviai, o ne išgrobstoma. Sudėtinga politinė ir socialinė situacija Afrikoje, Pietų Amerikoje nesuteikia garantijų.
– Jei Paryžiaus konferencijos metu visgi nebus susitarta ir žmogaus įtaka klimato kaitai išlaikys tokį patį tempą, kiek laiko praeis, kai mes galėsime kalbėti apie realią grėsmę žmonijos egzistencijai?
– Grėsmė yra jau dabar. Visų pirma tai matyti kaip grėsmė ekonominei raidai. Kai kurių valstybių ūkis jau dabar ritasi žemyn, nes jį po kiekvienos didelės nelaimės reikia atstatyti beveik nuo nulio. Štai Filipinai yra nublokšti atgal, ten kasmet vyksta po du ar tris niokojančius ciklonus. Nebėra galimybės kalbėti apie gyvenimo kokybę, reikia kalbėti jau tik apie patį išgyvenimą.
O jei kalbėsime apie gamtą… Jei nebus susitarimo, tai per XXI amžių vandenynų lygis pakils nuo 30 iki 70 centimetrų. Turėsime perbraižyti žemėlapius. Kai kurios šalys išnyks iš viso, kai kurios praras dalį teritorijos. Ar šios prognozės tikslios? Prieš trisdešimt metų buvo sudarytos prognozės iki 2010 metų ir jos išsipildė, išsipildė netgi pesimistinės versijos. Matomi vandenyno cirkuliacijos pokyčiai, atmosferos cirkuliacijos pokyčiai.
Jei nesiimsime priemonių, tai nuostoliai gali siekti 20 procentų pasaulinio bendro vidaus produkto. Prarasime penktadalį to, ką turime. Kai tai atstatysime, prarasime ir vėl, tik dar didesniu mastu. Dabartinės priemonės, dėl kurių tariamasi, kainuotų 0,5 procento bendro vidaus produkto. Jei sutarsime investuoti šią dalį, išvengsime milžiniškų nuostolių ateityje.
– Ar tikite, kad pasaulio lyderiams Paryžiuje pavyks susitarti dėl konkrečių priemonių ar, kaip ir 2009 metais Kopenhagos konferencijos metu, bus tik pasikalbėta?
– Manau, kad Kopenhagos scenarijus nepasikartos. Dabar yra visiškai kita intonacija ir kitokios išankstinės nuotaikos. Net nereikia stebėti nuotaikų, galime paanalizuoti, ką tos šalys daro. Jau kuriamos taršos mažinimo programos, kurios realiai įgyvendinamos, siekiama sumažinti nuostolius, kuriuos padaro sausros, investuojama į prevenciją, didinamas energijos efektyvumas.
Čia gražų pavyzdį rodo ir Lietuva. Mūsų šiltnamio dujų išmetimai auga gerokai lėčiau nei bendras vidaus produktas. Jei lygintume su 1990-aisiais, tai mūsų šiltnamio dujų emisija sumažėjo perpus, o BVP išaugo keliasdešimt procentų. Šios pastangos nuteikia optimistiškai.
