„Viduje atsirado noras ką nors pasakyti“, – apie savo knygą „Donbaso džiazas“ pasakoja J.Ohmanas.
2014 m. prasidėjus karui Rytų Ukrainoje, jis ėmė vežti pagalbą į Donbasą ir tęsia šį darbą iki šiol. Vyras teigia suprantantis, kad konfliktas dar greitai nesibaigs. Po kruvinų įvykių Baltarusijoje praėjusiais metais, kai miestų gatvėse buvo žiauriai vaikomi, sulaikomi ir mušami protestuotojai, J.Ohmanas dirba ir su baltarusiais.
Pasak jo, Ukraina, Baltarusija, Sakartvelas – vieno Rusijos plano dalys, o šio plano grėsmę turi suvokti ir lietuviai.
– Nors karas Ukrainoje ne svetimas nuo pirmųjų dienų, knyga pasirodė visai neseniai. Kas paskatino ją išleisti būtent dabar?
– Žmogus, kuris buvo kare, kitaip žiūri į pasaulį. Laimei, Lietuvoje tokių nėra daug. Tačiau pamatęs viską, pradedi kitaip vertinti dalykus, net jauti kitaip. Pavyzdžiui, pasikeičia santykis su mirtimi. Nepradedi į ją žiūrėti „draugiškai“, tiesiog kitaip priimi.
Matau prasmę papasakoti apie savo patirtį, nes viskas tęsiasi ir mūsų pagalbos vis dar reikia. Lietuva neturi pasirinkimo, ar dalyvauti šiame kare, privalome tai daryti, nes tai – mūsų interesas. Mums reikia, kad Ukrainoje būtų tvarka, ramybė. Tad geriau veikti jau dabar, o ne laukti, kol priešas ateis iki mūsų slenksčio. O istorija rodo, kad taip jau buvo ne kartą. Tada gali būti per vėlu.
Ši knyga – tai pasakojimai apie tai, ką mačiau ir patyriau. Apie tai, kaip karas keitė mane. Neslėpsiu, kiek baiminausi, kaip žmonės priims šią knygą. Nors jų šiek tiek jau parašyta, vis tiek noriu tikėti, kad ir mano knyga atras savo vietą. Tai yra volontiorų istorija – žmonių, kurie padeda kariaujantiems Ukrainos rytuose. Nesame kariai, tiesiog padedame.
– Nebuvo baimių, kad „žmonės pavargo nuo karo“, apie ką galima išgirsti ir pačioje Ukrainoje?
– Susikurti savo pasaulį, su draugais, džiaugsmais, tokį savotišką savo burbulą yra normalu. Suprantu tai. Tačiau pasaulis yra įvairialypis, visomis prasmėmis. Esu įsitikinęs, kad norėdamas matyti visą vaizdą privalai susipažinti su viskuo – istorija, geopolitika, kultūra, kitomis kalbomis. Deja, reikia suprasti ir tai, kad gali būti pasaulyje jėgų, kurios norės ateiti ir užgrobti tave, performuoti ar net išnaikinti.
Sakau, kad gyvenant Lietuvoje reikia mokėti valdyti ir plunksną, ir automatą. Istorija parodė, jog to gali prireikti. Todėl aš esu už visuotinę karinę tarnybą. Nekalbu vien apie tarnybą su ginklu, o veikiau apie paruošimą konfliktams, krizėms. Suprantu, kad jauni žmonės nori užsidirbti, nusipirkti gražų automobilį, bet juk atsakomybė prieš kitus irgi turi būti.
– Stebint pastarojo pusmečio ar metų įvykius, ko gero, turėtume suvokti, kad būtinybė pasiruošti krizėms yra kaip niekada aktuali?
– Manau, kad taip. Mano aplinkoje yra nemažai žmonių, kurie prisijungia prie savanorių ar kitų organizacijų. Aišku, matau ir tokių, kuriems nusispjauti. Iš dalies tai žmogiška – nenorime manyti, kad kas nors gali atsitikti, atsiribojame nuo to. Lietuvoje taip elgtis yra pavojinga. Už tai gali tekti sumokėti labai didelę kainą. Kartais pykteliu dėl to.
Juk stebint pastaruosius įvykius, matyti, kad Lietuvoje galime sulaukti ir pabėgėlių antplūdžio. Rusija visad sugalvos, ką dar „nuostabaus“ padaryti. Tai lyg ir supranta valdžia ar visuomenė.
Lietuvos valdžia iš esmės elgiasi gana adekvačiai, aktyviai. Tačiau jei kalbėsime apie europinį lygmenį, viskas vyksta lėtai. Dažniausiai tėra tik susirūpinimas, bandoma susitarti su Rusija. Susitarti su Rusija?? Tai juokinga.
– Kaip vertinate Vakarų šalių reakciją į įvykius Baltarusijoje ar padėties aštrėjimą Rytų Ukrainoje?
– Vakarų šalys ir Rusija yra labai skirtingos. Europa keičiasi, o Rusija – ne, jos tikslas ir toliau yra užimti, kontroliuoti. Ji tampa tik žiauresnė. Staiga šios dvi pusės susiduria. Europa nesupranta, kad Rusija jau kariauja – žudo žmones kitose teritorijose, bando sprogdinti sandėlius.
Tačiau Europa nenori to suprasti ir priimti. Bandoma įvesti kokias nors sankcijas, bet ką nors daugiau – ne. Kartais pagalvoju – ką rusai turėtų tokio padaryti, kad Vakarai iš tiesų reaguotų į jos veiksmus?
– Stebint įvykius, susijusius su „Nord Stream 2“, nesusidaro įspūdis, kad kartais vis dėlto pinigai tampa svarbesni už politinę poziciją?
– Pinigai ir jų apyvarta. Tik Europai pinigai – tai galimybė užsidirbti, gyventi gerai. Iš esmės – teigiamas dalykas. Rusijai gi pinigai yra kontrolės priemonė, net daugiau – karybos priemonė. Europa tiesiog demonstruoja nenorą lįsti į konfliktą. Lietuvoje tai suprantame kitaip, nes viskas vyksta mūsų pašonėje ir kelia pavojų.
– Daug metų tiesiogiai padedate kariaujantiems, bet visą tą laiką tenka stebėti europiečių „gilų susirūpinimą“, dėl to su laiku tik pikčiau, ar jau nekreipiate dėmesio?
– Kartais pikčiau, kartais jau nebe. Iš vienos pusės dėta tikrai daug pastangų tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Matau, kaip sunkiai visa tai daroma. O iš kitos pusės girdžiu būtent tą „gilų susirūpinimą“ ir jau negaliu to klausytis. Norisi pasakyti: „Nustok būti susirūpinęs, daryk ką nors“.
„Gilus susirūpinimas“ – tai nenoras veltis. Tiesiog savo politinės pozicijos pareiškimas, savotiškas atsišaudymas. Iš vienos pusės jis irgi suprantamas. Europa turėjo savo karus, puikiai tai supranta Prancūzija, Vokietija ir jos nenori veltis į konfliktą.
Todėl viena vertus, noriu būti tolerantiškas, o kita vertus – darosi pikta. Manau, kad žmogus turi būti tolerantiškas, tačiau tuo pat metu ir kovotojas.
– Kas vis dėlto verčia nesustoti girdint vien tik susirūpinimą arba dar blogiau – nuovargį, kai žmonės ima teigti, kad pavargo nuo Ukrainos ar Baltarusijos temos?
– Turbūt mano charakteris. Jei ką nors pradėjai, reikia pabaigti. Aišku, judėti į priekį padeda ir tai, kad tenka bendrauti su labai įdomiais žmonėmis. Taip pat noras kas kartą padaryti ką nors vis geriau, optimaliau.
„Gilus susirūpinimas“ – tai nenoras veltis. Tiesiog savo politinės pozicijos pareiškimas, savotiškas atsišaudymas.
Galų gale, labiausiai į priekį stumia tai, kad gyvenu čia, Lietuvoje. Suprantu, kad ir čia gali būti labai blogai. Mano idealas yra pokario pasipriešinimo dalyviai. Jie irgi ėjo į priekį, nes reikėjo, nors gal ir suprato, kad nepavyks iškovoti pergalės.
– Prasidėjus karui Ukrainoje, dėmesio jam tikrai netruko, manau, norinčių padėti irgi. Dabar tapo sunkiau sutelkti žmones?
– Vėlgi – iš kurios pusės pažiūrėsi. Lengviau tapo dėl to, kad žmonės, su kuriais mes dirbame, jau yra patikrinti, pagalbos tiekimo kanalai atidirbti. Galime drąsiai perduoti ir brangius daiktus, ir pinigus. Mūsų žmonės yra nusiteikę, kad tiesiog reikia daryti savo darbą. Be to, turime ir daugiau žinių, patirties, suvokimo tiek apie pačią Ukrainą, apie jos kariuomenę, priešą.
O sunkiau dėl to, kad žmonės pavargsta nuo karo temos. Sunkiau yra surinkti lėšų. Be to, kasmet vyksta ir paramos koncertas Ukrainai. Pastarąjį apsunkino pandemija, dar prisidėjo Baltarusijos klausimas.
Karas yra labai brangus dalykas, bet galiu pasakyti, kad jei žinai ką daryti, kur ir su kuo, net 10 tūkst. eurų yra labai daug.
– Pastaruoju metu dirbate ir su baltarusiais, kokios pagalbos reikia jiems?
– Baltarusiams šiuo metu labiausiai reikia suformuoti savo alternatyvą – nuo Lukašenkos, nuo Rusijos. Jiems reikalinga tikra opozicija. Manau, kad iki to dar laukia ilgas kelias, bent jau penkeri metai ir Lietuva čia vaidina kertinį vaidmenį.
Tačiau reikia suprasti, kad Baltarusija, Ukraina, Gruzija, Moldova yra vienas reikalas. Taip žiūri Rusija. Jai nuo Baltijos šalių iki Gruzijos yra vienas laukas ir tik klausimas, tai yra kur, kada ir ką daryti. Būtent taip ir mes turime mąstyti. Tai mūsų regiono konfliktų dalys. Tačiau mes padarome vieną veiksmą, apsisprendžiame dėl vienos sankcijos ir viskas.
Mano tikslas yra silpninti Rusiją. Kuo labiau ji įsivels į konfliktą, tuo labiau nusilps. Jei Europa visiškai izoliuos Baltarusiją ir pasakys, kad suteiks pagalbą, finansavimą, tik pasikeitus padėčiai, tai būtų rimta pozicija. O dabar žengiami tik pavieniai žingsniai.
– Tačiau ir pačioje Baltarusijoje, regis, protestų judėjimas pritilo, kai režimas ėmėsi vis žiauresnių veiksmų?
– Nesutikčiau, kad jis visiškai išblėso. Žmonės nepamiršo kalėjimų, mušimų, visos tos baisios patirties. Tačiau nuo praėjusiais metais kilusio pasipriešinimo iki pilnavertiško protesto dar labai toli. Suvokimas, kad pirmiausia jie yra atsakingi už savo ateitį, ne Europa, ar JAV, pamažu ateina. Tačiau tai ilgas procesas ir juos reikia palaikyti bei rodyti jiems pavyzdį.
– Įvykis, kurio laukia daugelis – Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimas. Nekyla minčių, kad tai bus ne tik derybos, bet greičiau dalybos – kas nors bus paaukotas dėl kažko?
– Be abejo, dalybos bus. Taip pat, manau, kad bus bandymas perkrauti dabartinius santykius. Atrodo, kad J.Bidenas yra ne toks stiprus. Nesakau, kad jis blogas, bet atrodo, kad nori susitarti.
Be abejo, matėme ir griežtesnės jo retorikos, bet akivaizdu, kad susitarti jis nori gražiuoju. Tačiau reikia suprasti, kad su Rusija nesusitarsi niekada, niekaip.
Todėl manau, kad tai bus eilinė Jalta, kažkokios derybos už kulisų. Tačiau manau, kad padėtis iš esmės nepasistūmės nei pirmyn, nei atgal. Nors Putinas yra naglas ir dėstys savo reikalavimus. Tačiau neturiu vilčių, kad kas nors pasikeistų.
