Žinoma, tai svarbūs klausimai, tačiau yra ir kitų. Nemažiau svarbu suprasti, kaip Šiaurės Korėjai pavyko pasiekti pažangą įgyvendinant savo branduolinę ir raketinę programas, nepaisant ilgamečių tarptautinių pastangų tam užkirsti kelią. Sustabdyti Šiaurės Korėjos programas galbūt jau per vėlu, tačiau ne per vėlu pasimokyti iš šios patirties. Štai dešimt dalykų, kuriuos tarptautinė bendruomenė turėtų pripažinti.
Pirma, vyriausybė, kuri turi elementarių mokslinių žinių, praktinės patirties, šiuolaikinių gamybos pajėgumų ir yra pasiryžusi sukurti kad ir nesudėtingų branduolinių ginklų, greičiausiai anksčiau ar vėliau tai padarys. Didelė dalis reikalingos informacijos yra plačiai prieinama.
Antra, pagalbą iš šalies galima riboti, tačiau jos visiškai sustabdyti neįmanoma. Juodoji rinka egzistuoja visada, kai galima gauti pelno. Be to, kai kurios valstybės padeda tokioms rinkoms egzistuoti, nors ir yra įsipareigojusios to nedaryti.
Trečia, tikėtinas ekonominių sankcijų poveikis yra ribotas. Dėl sankcijų branduolinio ginklo gamyba gali pabrangti, tačiau, remiantis istoriniais precedentais, valstybės yra pasirengusios mokėti didelę kainą, jei joms pakankamai svarbu tokių ginklų turėti. Be to, kaip rodo patirtis, kai kurių ar net visų sankcijų anksčiau ar vėliau atsisakoma, nes kitos valstybės galiausiai susitaiko su tokios šalies branduoliniu statusu ir nusprendžia dėmesį sutelkti į kitus tikslus. Būtent taip nutiko Indijos atveju.
Ketvirta, kai kurios valstybės ne visada yra pasirengusios pasaulio interesus (šiuo atveju – kovą su branduolinio ginklo platinimu) iškelti aukščiau už tai, ką jos vertina kaip savo pačių strateginius interesus. Kinija pasisako prieš branduolinio ginklo platinimą, tačiau jai dar svarbiau, kad Korėjos pusiasalis liktų padalytas ir kad Šiaurės Korėja nuolat liktų buferine valstybe. Dėl to ekonominis spaudimas, kurį Kinija yra pasirengusi taikyti Šiaurės Korėjai dėl jos branduolinių ambicijų, bus ribotas. Analogiškai JAV buvo prieš Pakistano pastangas tapti branduoline valstybe, tačiau neskubėjo imtis jokių veiksmų, nes XX a. 9-ajame dešimtmetyje Jungtinėms Valstijoms buvo svarbu užsitikrinti Pakistano paramą kovoje su Sovietų Sąjungos agresija Afganistane.
Penkta, praėjus trims ketvirčiams amžiaus po to, kai branduoliniai ginklai buvo panaudoti pirmą ir kol kas vienintelį kartą, ir ketvirčiui amžiaus nuo Šaltojo karo pabaigos, vyrauja nuostata, kad turėti branduolinių ginklų yra naudinga. Tokia nuostata labiau remiasi saugumo, o ne prestižo motyvais.
Prieš keletą dešimtmečių Izraelis priėmė tokį sprendimą atsižvelgdamas į arabų valstybių grasinimus sunaikinti žydų valstybę. Antra vertus, Ukraina, Libija ir Irakas savanoriškai atsisakė arba buvo priverstos atsisakyti savo branduolinio ginklo programų. Po to į Iraką įsiveržė JAV, į Libiją – JAV su savo Europos sąjungininkais, o į Ukrainą – Rusija. Saddamas Husseinas Irake ir Muammaras Gaddafi Libijoje buvo pašalinti iš valdžios.
Šiaurės Korėjos lyderiai išvengė tokio likimo – čia Kim dinastijos atstovas valdo geležiniu kumščiu. Tikėtina, kad Kim Jong-unas padarė atitinkamas išvadas.
Šešta, 1970 m. pasirašyta Sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo, kuria grindžiamos pasaulio pastangos kovoti su branduolinio ginklo plitimu, neatitinka šiandienos reikalavimų. Tai savanoriškas susitarimas. Šalys neprivalo jo pasirašyti ir gali iš jo pasitraukti kada panorėjusios ir nesibaimindamos jokių sankcijų. Inspekcijos, kuriomis siekiama patvirtinti, kad šalys laikosi savo įsipareigojimų, yra vykdomos remiantis tokių šalių valdžios pateikiama informacija, kuri neretai būna neišsami.
Septinta, naujos diplomatinės pastangos, tokios kaip Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos iniciatyva neseniai priimtas sprendimas uždrausti visus branduolinius ginklus, neturės jokio apčiuopiamo poveikio.
Aštunta, tarptautinė bendruomenė yra įtvirtinusi nuostatą dėl branduolinio ginklo neplatinimo, tačiau nėra sutarimo ar sutarties dėl to, ko reikia imtis, jei šalis pasigamina ar įsigyja branduolinių ginklų. Tokios problemos sprendimas karinėmis priemonėmis būtų teisiškai ir diplomatiškai kontraversiškas, todėl jį lengviau pasiūlyti, nei įgyvendinti.
Devinta, bėgant laikui spręsti branduolinio ginklo platinimo problemą tampa vis sunkiau. XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje JAV svarstė galimybę imtis karinių veiksmų, kad užkirstų kelią Šiaurės Korėjos programai jau pradiniame etape, tačiau atsisakė tokios minties dėl baimės, kad tai sukels antrąjį Korėjos karą. Tas pats pasakytina ir dabar, tik dabar prireiktų daug daugiau pastangų, o veiksmų efektyvumą sunku prognozuoti.
Pagaliau ne kiekvieną problemą galima išspręsti. Kai kurias galima tik mėginti valdyti. Pavyzdžiui, dar gerokai per anksti daryti išvadą, kad Iranas kada nors nepasigamins branduolinių ginklų. 2015 m. susitarimas padėjo atitolinti tokį pavojų, tačiau jokiu būdu ne jį pašalinti. Neaišku, ko būtų galima imtis Šiaurės Korėjos atžvilgiu. Valdyti tokius iššūkius gali būti negana, tačiau dažnai sunku tikėtis, kad pavyks pasiekti ką nors daugiau.
