Juodoji jūra išskirtinai svarbia laikoma nuo seno – nuo tada, kai palei jos krantus dar plaukiojo senovės graikai. Bėgant amžiams, graikai, romėnai, osmanai, gruzinai, armėnai, rumunai, bulgarai ir kitos mažos ir didelės tautos kūrėsi jos pakrantėse ir varžėsi dėl įtakos jos laivybos keliuose. Dėl Juodosios jūros, ypač – Krymo pusiasalio, Rusija iki šiol tikriausiai jaučia kartėlį: XIX amžiaus viduryje Osmanų imperijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų Europos sąjungininkių pajėgos ten iškovojo pergalę prieš carinę Rusiją, myriop pasiųsdamos pusę milijono rusų.
Rusijos teritoriniai interesai
Krymas, kuris 1954 m. tapo tuometės Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos dalimi, iki šiol yra vienas svarbiausių įtampos tarp Rusijos ir Vakarų šaltinių. Rusija oficialiai jį aneksavo, o reikšmingą Pietryčių Ukrainos dalį kontroliuoja netiesiogiai. Dėl Krymo okupacijos Rusijai pradėtos taikyti griežtos sankcijos toliau trukdo vystytis šalies ekonomikai ir užkerta kelią bendradarbiavimui su Vakarais daugelyje kitų sričių, kaip antai sprendžiant Sirijos pilietinio karo problemą.
Konsolidavę Sirijos pakrantėje išsidėsčiusių karinių bazių kontrolę, rusai savo Juodosios jūros kariniu laivynu apjungtų Egėjo ir Viduržemio jūras ir taip šiame regione užsitikrintų reikšmingą įtaką.
Negana to, Rusija yra okupavusi ir kitos artimos NATO partnerės Juodosios jūros regione – Gruzijos – suverenios teritorijos dalį. Maskva kontroliuoja dvi svarbias Gruzijos teritorijas – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Jas Rusija neteisėtai užgrobė per žaibiškai įsiplieskusį karinį konfliktą 2008-aisiais.
Pagaliau tiek šiaurinėje Turkijos pakrantėje, tiek itin svarbiuose Bosforo ir Dardanelų sąsiauriuose, skiriančiuose Egėjo ir Juodąją jūras, tiek ir kitų NATO sąjungininkių pakrantėse – visur juntamas Rusijos karinių jūrų pajėgų, veikiančių daugiausia iš buvusios Ukrainos ir Rusijos karinio jūrų laivyno bazės Sevastopolyje, daromas spaudimas, rašo J.Stavridis. Sevastopolis – tobulas neužšąlantis uostas, kurio Rusija seniai geidė, o taip pat – vartai į Viduržemio jūrą.
Konsolidavę Sirijos pakrantėje išsidėsčiusių karinių bazių kontrolę, rusai savo Juodosios jūros kariniu laivynu apjungtų Egėjo ir Viduržemio jūras ir taip šiame regione užsitikrintų reikšmingą įtaką. Kaip pastebi J.Stavridis, lygiai tais pačiais metodais Rusija erzina NATO ir Baltijos jūroje.
Pasak jo, tai ne vien geopolitinis klausimas: trikdyti NATO ir jos partnerių ramybę Rusija turi ir galybę ekonominių paskatų. Ji labai norėtų įgyti galimybę ekonomiškai kontroliuoti Juodąją jūrą taikmečiu, tačiau kartu išlikti pajėgi dominuoti regione ir tuo atveju, jeigu kiltų konfliktas su Vakarais.
NATO turi visus svertus
Ko turėtų imtis NATO, kad atgrasytų Rusiją nuo ketinimų įgyvendinti planus, susijusius su šia gyvybiškai svarbia „pietine jūra“, kelia klausimą J.Stavridis. Geriausias kelias, pasak jo, būtų Juodąją jūrą vertinti kaip strateginę dėmesio zoną ir užtikrinti, kad NATO pajėgos būtų pasirengusios tiek taikmečio įtakos operacijoms, tiek galimam konfliktui – kaip kad daroma Baltijos jūros ir Arkties regionuose.
Pirma, NATO turėtų intensyviau rengti vizitų uostuose, pratybų ir mokymo misijas. Tai reikštų dažnus apsilankymus Rumunijos, Turkijos ir Bulgarijos uostuose, taip pat sustojimus Gruzijoje ir neokupuotame Ukrainos krante. Tuo užsiimti galėtų Jungtinėje Karalystėje dislokuotos NATO nuolatinės parengties jūrų pajėgos, kurioms vadovauja britų viceadmirolas ir kurias sudaro daugiau kaip 20 fregatų, korvečių ir minų tralerių.
Antra, Aljansas privalo parengti nuoseklų nenumatytų atvejų valdymo planą operacijoms Juodojoje jūroje ir skirti jam finansavimą. Nepaisant, kad kai kurie šio projekto aspektai jau yra įtraukti į įvairius NATO operacijų planus, pats laikas atlikti išsamią analizę, kad būtų galima užtikrinti tiek jūrų kontrolę, tiek galios projekciją savo vandenyse. Planavimu turėtų bendromis jėgomis užsiimti karinių NATO jūrų pajėgų vadovybė Jungtinėje Karalystėje ir Aljanso jungtinių pajėgų vadovybė Neapolyje, Italijoje. Labai svarbu tai, kad NATO turi tvirtą vadovybės struktūrą su 9 tūkst. dalinių 29-iose valstybėse. J.Stavridis įsitikinęs, kad, planuojant operacijas Juodojoje jūroje, tuo reikėtų pasinaudoti.
Trečia, JAV privalo plėsti savo pajėgumus nepriklausomai nuo NATO operacijų. Rotos uoste, Ispanijoje, NATO šiuo metu turi keturis galingus eskadrinius minininkus su priešraketinės gynybos sistemomis „Aegis“, kurie gali būti panaudoti ir pozicijoms Viduržemio jūroje įtvirtinti. Straipsnio autoriaus nuomone, mokymų ir bendrų operacijų įgyvendinimo su partneriais ir sąjungininkais tikslu šie karo laivai turėtų dažniau lankytis Juodojoje jūroje.
Ketvirta, JAV turi itin glaudžiai bendradarbiauti su Turkija, kuri kone tiesiogine to žodžio prasme savo rankose laiko raktus nuo vartų į Juodąją jūrą, kontroliuodama jai saugumą užtikrinančius sąsiaurius. Pagal 1936 m. Montro konvenciją šių sąsiaurių perėjimą reglamentuojančios taisyklės yra ypač griežtos, o pasirašyti Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją, kuri Turkijos kontroliuojamų sąsiaurių perėjimą gerokai supaprastintų, nes jiems tektų taikyti tokius pačius standartus, kokie taikomi visiems kitiems pasaulio vandens telkiniams, Turkija atsisako. JAV ir Turkijos santykiai šiuo metu įtempti, tačiau tebėra labai svarbūs imantis bet kokios strategijos, stiprinančios Vašingtono įtaką regione.
Ekonominis aspektas
Pagaliau JAV gali paraginti Vakarų verslo subjektus investuoti Bulgarijoje, Gruzijoje, Rumunijoje, Turkijoje ir Ukrainoje. Nafta ir dujos – labai svarbu, tačiau taip pat svarbu rūpintis logistika ir skaiduliniais kabeliais ar kitomis komunikacijos tobulinimo priemonėmis. Padedant šioms šalims plėtoti ryšius tiek Juodosios jūros šalių bendrijoje, tiek Europoje bei JAV, regione būtų galima užtikrinti daugiau stabilumo.
Strategiškai svarbiausioje iš visų pietinių jūrų – Juodojoje jūroje – NATO turi labai daug darbo. Rusijos ambicijų šiame regione jokios priemonės nepažabos geriau už glaudesnį NATO šalių strateginį bendradarbiavimą ir ekonominių ryšių plėtotę, įsitikinęs J.Stavridis.
