Ko Vakarai bijo labiau: V.Putino pergalės ar pralaimėjimo

Žvelgiant atgal į plataus masto Rusijos invazijos pradžią Ukrainoje, akivaizdu, kad Vakarų sąjungininkių karinės paramos perdavimą Kyjivui lydėjo nesibaigiantys atidėliojimai, apribojimai, diskusijos ir sprendimų vilkinimas. Analitinio centro „Atlantic Council“ mokslinis bendradarbis pažymėjo, kad, nors taip elgtasi esą dėl konfrontacijos su Maskva išvengimo, kai kuriuos Vakarų lyderius galėjo motyvuoti Rusijos silpnumo suvokimas, o ne jėgos baimė.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas / „AFP“/„Scanpix“

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusią savaitę pareiškė, kad jam gaila, jog Vakarų reakcija į Rusijos invaziją yra neadekvati. Jo nuomone, Ukrainos partneriai „bijo, jog Rusija pralaimės karą“, nes tai sukeltų „nenuspėjamas geopolitines pasekmes“.

„Atlantic Council“ Eurazijos centro tinklaraščio „UkraineAlert“ redaktorius ir žurnalų „Business Ukraine“ bei „Lviv Today“ leidėjas, analitikas Peteris Dicksonas įvertino, kad tokiuose V.Zelenskio pasisakymuose nėra nieko nauja.

„Jau seniai buvo reiškiami įtarimai, kad Vakarų neryžtingas požiūris į pagalbą Ukrainai atspindi nerimą, kad Rusijos pralaimėjimas gali lemti Vladimiro Putino režimo žlugimą. Kai kas net spėliojo, kad pati Rusijos Federacija vargu ar išliks, o vietoj to suskils į kelias naujas valstybes, tęsdama 1991 m. prasidėjusį procesą.“

Nors Rusijos istorijoje yra buvę staigių ir dramatiškų žlugimų, šiuo metu nėra daug įrodymų, kad kurioje nors iš šalies etninių mažumų respublikų vyktų rimti nepriklausomybės judėjimai.

Pasak jo, nesunku įsivaizduoti, kodėl Vakarų politikos formuotojams gali kelti nerimą dar vieno Rusijos žlugimo perspektyva.

„Iš tiesų Vakarų reakcija į Sovietų Sąjungos subyrėjimą buvo tokia pat atsargi, o Jungtinių Valstijų prezidentas George'as H.W.Bushas 1991 m. rugpjūčio mėn. šalies nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse nuvyko į Ukrainą ir pasakė liūdnai pagarsėjusią „Kyjivo kotleto“ kalbą, kurioje perspėjo šalį dėl „savižudiško nacionalizmo“, – dėstė P.Dicksonas.

Prezidentas G.H.W.Bushas, pasak analitiko, toli gražu nebuvo vienintelis, teikęs pirmenybę geopolitiniam stabilumui, o ne Ukrainos ir kitų pavergtų tautų valstybingumo siekiams.

„Picture-alliance“/„Consolidated News Photos“/„Scanpix“/Buvę JAV prezidentai Billas Clintonas ir George'as H.W. Bushas
„Picture-alliance“/„Consolidated News Photos“/„Scanpix“/Buvę JAV prezidentai Billas Clintonas ir George'as H.W. Bushas

Metais anksčiau Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher lankėsi Ukrainoje ir panašiai skeptiškai vertino šalies nepriklausomybės kovą.

„G.H.W.Bushui ir M.Thatcher pirmiausia rūpėjo milžiniškos Sovietų Sąjungos karo mašinos ir didžiulio branduolinio arsenalo likimas. Leisti jį perskirstyti tarp naujų nepriklausomų valstybių atrodė neapgalvotumo viršūnė. Todėl, užuot paskubinę Sovietų imperijos žlugimą, jie stengėsi užkirsti kelią šiam procesui arba bent jau jį valdyti“, – įvertino Eurazijos regiono politikos ekspertas.

Panašūs nuogąstavimai ir šiuo metu Vakarų sąjungininkėms trukdo ryžtingai paremti Ukrainą, jau trečius metus kovojančią prieš V.Putino įgeidį pakeisti 1991 m. Ukrainos priimtą sprendimą.

Ar Rusija gali žlugti?

Tačiau P.Dicksonas svarsto, ar tikrai šiandienos Rusijai gresia žlugimas.

Jo nuomone, praėjusių metų birželį įsiplieskęs ir užgesintas privačios karinės grupuotės „Wagner“ maištas atskleidė, kad maištaujantys kariai sugebėjo perimti vieno didžiausių Rusijos miestų kontrolę nesulaukę pasipriešinimo.

Ne mažiau svarbu, pažymėjo analitikas, kad samdinių vadas Jevgenijus Prigožinas nesitaikė į prezidento postą, o ir „aplink sostą neskubėjo susiburti įtakingi asmenys“.

XIX a. viduryje pralaimėjusi Krymo karą, Rusija atsisakė vergovės. Pralaimėjimas Japonijai 1905 m. lėmė trumpą flirtą su parlamentine demokratija

„Tai nereiškia, kad Rusijos subyrėjimas yra neįmanomas. Invazija į Ukrainą pabrėžė Rusijos, kaip paskutinės iš didžiųjų Europos imperijų, statusą ir paskatino seniai pribrendusias diskusijas apie dekolonizacijos poreikį. Tačiau kalbos apie artėjantį žlugimą gali būti tik troškimas. Nors Rusijos istorijoje yra buvę staigių ir dramatiškų žlugimų, šiuo metu nėra daug įrodymų, kad kurioje nors iš šalies etninių mažumų respublikų vyktų rimti nepriklausomybės judėjimai.“

Pasak P.Dicksono, Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje greičiausiai paskatintų V.Putino režimo žlugimą ir pradėtų nacionalinių apmąstymų ir reformų laikotarpį: „Taip jau yra buvę po daugelio kitų reikšmingų Rusijos karinių pralaimėjimų. XIX a. viduryje pralaimėjusi Krymo karą, Rusija atsisakė vergovės. Pralaimėjimas Japonijai 1905 m. lėmė trumpą flirtą su parlamentine demokratija“.

Jis taip pat įžvelgė teigiamų pokyčių, kurie įvyko po nesėkmingos sovietų kariuomenės invazijos į Afganistaną aštuntajame dešimtmetyje. Tai paskatino visuomenę reikalauti vykdyti reformas, kurios padėjo užbaigti Šaltąjį karą, pastebėjo analitikas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas

„Jei dabartinė invazija taip pat baigsis pralaimėjimu, yra pagrindo manyti, kad Rusija išliks nepaliesta. Galų gale, nors atsitraukimas iš Ukrainos labai sužeistų Rusijos nacionalinį pasididžiavimą, jis vargu ar keltų egzistencinę grėsmę pačiai Rusijai.“

Karo Ukrainoje įvykiai atskleidžia, kad penktajai kadencijai „perrinktas“ Rusijos prezidentas V.Putinas dabar labiau nei bet kada pasitiki savimi: Kremliui pavyko sustyguoti šalies ekonomiką su karo poreikiais, Rusijos ginkluotosios pajėgos pasimokė iš savo klaidų ir susigrąžino iniciatyvą mūšio lauko teatre, be to, užtikrintai toliau žengia į priekį.

Vakarų karybos ekspertai, politologai ir Europos šalių žvalgybos pareigūnai sutinka, kad V.Putinas ruošia šalį ilgam išsekimo karui. Deja, dauguma jų spėja, kad, Ukrainai nesulaukus pakankamos karinės paramos, jam gali pasisekti.

„Jei V.Putinas pasieks pergalę Ukrainoje, jis beveik neabejotinai žengs toliau. Kremliaus diktatorius jau giriasi savo Ukrainos „užkariavimais“ ir lygina save su viską užkariavusiu XVIII a. Rusijos caru Petru Didžiuoju. Karo pradžioje V. Putinas stengėsi invaziją įteigti kaip gynybinę priemonę, kaltindamas dėl jos NATO plėtrą ir įsivaizduojamus „Ukrainos nacius“. Pagerėjus jo sėkmei mūšio lauke, jis ėmė atvirai kalbėti apie „istorinių Rusijos žemių“ susigrąžinimą“, – vertino P.Dicksonas.

Analitikas atkreipė dėmesį, kad, deja, už Ukrainos ribų yra „bent tuzinas kitų šalių“, atitinkančių V.Putino „istorinių Rusijos žemių“ apibrėžimą.

Pastarųjų dviejų metų neryžtingumas nepadėjo nuraminti V.Putino ar sumažinti atsigaunančios Rusijos keliamo iššūkio. Priešingai, Vakarai dabar susiduria su labai realia pralaimėjimo perspektyva.

„Į galimų taikinių sąrašą patenka Suomija, Lenkija, Baltijos šalys, Baltarusija, Moldova, Sakartvelas, Azerbaidžanas, Armėnija ir visa Vidurio Azija. Nė viena iš šių šalių negali jaustis saugi. Visą V.Putino valdymą lėmė jo siekis atkurti Rusijos kaip didžiosios galybės statusą ir užbaigti Vakarų dominavimo erą. Jei jis pasieks pergalę Ukrainoje, absurdiška manyti, kad jis tiesiog sustos.“

Nors, kaip pažymėjo P.Dicksonas, kai kurie yra linkę sumenkinti tolesnių invazijų riziką, nurodydami prastus Rusijos kariuomenės rezultatus Ukrainoje ir tvirtindami, kad Rusija negali įsitraukti į tolesnes karines avantiūras, jie „neatsižvelgia į Rusijos sėkmės Ukrainoje poveikį“.

„Rusijos pergalė pakeistų geopolitinį klimatą, dėl to išaugtų tarptautinė parama Kremliui ir demoralizuotų Vakarus. Viso pasaulio pietų šalys atsisakytų neutralumo ir skubėtų puoselėti glaudesnius ryšius su Maskva“, – niūrią perspektyvą brėžia ekspertas.

Šiame kontekste svarbu įvertinti, kad Rusijos pergalė Ukrainoje turėtų labai didelių materialinių pasekmių Europos saugumui: V.Putinas jau vadovauja didžiausiai Europos kariuomenei, laimėjęs karą, jis perimtų ir antros pagal dydį kariuomenės kontrolę bei ilgai apleistus, bet dabar sparčiai atgimstančius Ukrainos karinius ir pramoninius pajėgumus.

„Turėdama legendinį Ukrainos juodžemį, Rusija taptų dominuojančia jėga pasaulio žemės ūkio rinkose, o V.Putinui atsirastų puikus įrankis papirkti ir šantažuoti tarptautinę bendruomenę.“

„AFP“/„Scanpix“/Pergalės dienos paradas Maskvoje
„AFP“/„Scanpix“/Pergalės dienos paradas Maskvoje

Regiono ekspertas neabejojo, kad, net Rusijai ir nesigriebus ginklų prieš kitą valstybę, visos Europos vyriausybės būtų priverstos radikaliai padidinti išlaidas gynybai. Ir jos greičiausiai gerokai viršys dabartines Ukrainos apginklavimui skiriamas išlaidas.

„Atsižvelgiant į akivaizdų V.Putino atviro branduolinio šantažo veiksmingumą atgrasant Vakarus nuo pagalbos Ukrainai, būtų visiškai logiška, kad kitos valstybės nuspręstų, jog jos bus tikrai saugios tik turėdamos savo branduolinio atgrasymo priemones“, – teigė P.Dicksonas.

Rusijos pergalė Ukrainoje, be kita ko, taptų precedento neturinčiu Vakarų silpnumo ženklu ir atviru kvietimu kitoms autoritarinių ambicijų turinčioms šalims siekti savo tikslų.

„Visa tai nėra neišvengiama. Rusiją Ukrainoje vis dar galima nugalėti, jei Vakarai žengs ryžtingą žingsnį ir įsipareigos siekti Ukrainos pergalės. Tai reiškia, kad reikia aprūpinti Ukrainą pakankamu kiekiu ginklų, kad ji galėtų ne tik apsiginti, bet ir iš tikrųjų nugalėti Rusiją. Ypač svarbu, kad būtų panaikinti absurdiški Vakarų ginklų naudojimo apribojimai ir leista smogti teisėtiems kariniams taikiniams Rusijos teritorijoje. Tai reiškia, kad Ukrainai turi būti suteikta garantuota ilgalaikė karinė parama, kuri įtikins V.Putiną, kad jo viltys įveikti Vakarus yra bevaisės.“

Reziumuodamas analitikas tvirtino neabejojantis, kad Rusija neišvengiamai atsakys į bet kokį Vakarų ryžto sugriežtinimą:

„Pastarųjų dviejų metų neryžtingumas nepadėjo nuraminti V.Putino ar sumažinti atsigaunančios Rusijos keliamo iššūkio. Priešingai, Vakarai dabar susiduria su labai realia pralaimėjimo, kuris turėtų katastrofiškų pasekmių tarptautinio saugumo ateičiai, perspektyva.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis