Jau tapo įprasta kiekvieną gruodį girdėti, kad ateinantys metai Europos Sąjungai bus lemtingi. Modelis nesikeičia: 12 mėnesių iš eilės Europa gyvena nuolatinėje įtampoje. Ją sukelia įvykiai, kuriems Europa, kaip paaiškėja, nėra pasirengusi. Tuomet bandoma kažkaip reaguoti ir galiausiai susitelkiama ties gilesnėmis struktūrinėmis bėdomis. Atėjus naujiems metams, Europą vėl ima krėsti įvairios problemos ir ji vėl įsisuka į nesibaigiantį krizių ir galvojimo, kaip iš jų išbristi, ratą. Gal 2018-aisiais siužetas pagaliau pasikeis?
Gal ir taip. Po beveik dešimtmetį trukusios dramos – finansinio nuosmukio, paskui – Rusijos invazijos į Ukrainą ir Krymo aneksijos, migracijos krizės, referendumo dėl „Brexit“ ir naujai išrinkto JAV prezidento išprovokuotų abejonių transatlantinių santykių tvirtumu – 2018-uosius Europa sutinka būdama pakankamai stabili.
Reikia spėti iki 2019-ųjų
2018-uosius Europa sutinka būdama pakankamai stabili
Teigiamai nuteikia ne tik tai, kad Europai šiuo metu negresia jokios krizės. Ekonomikos augimas buvo santykinai anemiškas, tačiau ekonomikos perspektyvos, panašu, stabilios. Dar svarbiau tai, kad 2017-aisiais trijose didžiausiose Europos ekonomikose vykę rinkimai nesukėlė didesnės populizmo bangos. Prancūzija išsirinko proeuropietišką prezidentą Emmanuelį Macroną, Vokietijoje formuojasi nauja proeuropietiška koalicija, o britų lyderiai, nors ir smarkiai susiskaidę, pagaliau susitarė su ES partneriais dėl skyrybų sandorio, kurio pagrindu bus vykdomos tolesnės derybos. Italija yra vienintelė ES valstybė narė, kurioje 2018-aisiais numatyta surengti rinkimus.
A.Palacio įsitikinimu, Europa dabar turi auksinę galimybę politikos formavimo procesą iškelti aukščiau politikos ir siekti reformų, padėsiančių įtvirtinti pagrindą klestinčiai, saugiai ir dinamiškai ateičiai. Tačiau veikti reikia nedelsiant: jau dabar aišku, kad 2019-ieji Europai nebus paprasti – vyks Europos Parlamento rinkimai, bus tvirtinama naujos sudėties Europos Komisija, be to, sueis galutinis terminas susitarimui dėl „Brexit“ sudaryti.
Taigi pažangai daugelyje sričių – bendros gynybos, prekybos, energetikos sąjungos, Šengeno reformos ir bankų sąjungos – padaryti Europa turi 12 mėnesių. Vis dėlto labiausiai bendrų Europos pastangų kitąmet prireiks trijose srityse: viena iš jų – vidaus, kita – regionų, trečia – pasaulinio lygmens.
Bendroji skaitmeninė rinka
Pirmoji sritis, kurioje būtina siekti kuo greičiau žengti pirmyn, yra bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimas. 2015 m. ES pradėjo įgyvendinti vadinamąją bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją, kurios tikslas – maksimaliai išplėtoti Europos skaitmeninio sektoriaus potencialą. Negalima teigti, kad pažangos nuo tada nepadaryta jokios: žengtas politiškai populiarus žingsnis – panaikinti tarptinklinio ryšio mokesčiai.
Tačiau norint Europos bendrovėms sukurti aplinką, kurioje jos galėtų tarpti ir, nepaisant rinkoje dominuojančių pramonės milžinų, būti konkurencingos tarptautiniu mastu, reikia dar gerokai padirbėti. Turint galvoje, kad 2019-aisiais baigsis Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude`o Junckerio kadencija, ateinantys metai yra pats laikas tai padaryti.
Nauji santykiai su Afrika
Antroji sritis – Europos ir Afrikos santykiai. Migracijos krizė kuo aiškiausiai parodė, kaip glaudžiai susijusi yra šiųdviejų žemynų ateitis. Ji taip pat atskleidė, kokia neveiksminga iki šiol yra Europos Sąjungos politika Afrikos atžvilgiu. Europa jau ne sykį žadėjo, kad situacija keisis, tačiau kol kas šie pažadai toli gražu neįgyvendinti.
Vis dėlto, pasak A.Palacio, yra pagrindo tikėti, kad tokios permainos, o kartu ir viltis, jog pavyks su šiuo žemynu užmegzti veiksmingus ir gerų rezultatų duosiančius santykius, vis dėlto neišvengiamos. Juk galų gale – dabar Europa šioje srityje jau nemažai patyrusi: jei ji nepasistengs atverti Afrikai galimybių ir stabilizuoti jos valdymo proceso, migracijos problema niekur nedings ir ims spausti dar labiau. Kaip jau ne kartą paaiškėjo, asmeniniai interesai yra kur kas stipresnis akstinas už altruizmą.
Kad sektųsi, teks atsisakyti įsisenėjusio paternalizmo ir siekti lygiaverčio bendradarbiavimo. Norėdamos tenkintis ne tik trumpalaikiais problemų sprendimais, kurių pagrindinis tikslas bus pažaboti migracijos srautus, Afrika ir Europa turės dirbti išvien, kaip lygiavertės partnerės, ir orientuotis visų pirma į giluminių problemų, iš kurių didžiausia – ydingas valdymas, šalinimą.
Per paskutinį ES ir Afrikos viršūnių susitikimą buvo galima įžvelgti tam tikras teigiamų permainų užuomazgas: buvo pristatytas privačių investicijų skatinimo – ne pagalbos – planas. Klausimas – ar Europa pagaliau yra pasirengusi laikytis duotų pažadų ir skirti pakankamai savo laiko, pastangų ir politinio kapitalo tam, kad megztųsi glaudesnis bendradarbiavimas ir būtų iš tiesų įgyvendinta valdymo reforma?
Kova su klimato kaita
Trečioji ypatingos svarbos sritis, kurioje ateinančiais metais Europa turi padaryti pažangą, yra klimato politika. Šioje srityje Europa privalo vėl imtis pasaulinės lyderės vaidmens. Ką tik pasibaigęs E.Macrono inicijuotas klimato sąskrydis pasiuntė teigiamą žinią, tačiau kartu jis atkreipė dėmesį į raginimą, ypač iš verslo bendruomenės pusės, Europai imtis pasaulinės lyderės vaidmens kovos su klimato kaita srityje.
Amerikai atsitraukus nuo tarptautinio bendradarbiavimo arenos ir nusigręžus nuo aplinkos reikalų, jos vietą turėtų užimti Europa. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Paryžiaus klimato susitarimas dabar išgyvena lemtingą vaidmenų pasiskirstymo etapą, Europa turi veikti nedelsdama, idant galėtų užtikrinti, kad bendradarbiaujama būtų išmintingai ir atsakingai. Konkrečiai, prisimindama klaidas, dėl kurių 2009-aisiais Kopenhagoje vykęs aukščiausiojo lygio susitikimas klimato kaitos klausimais virto visiška katastrofa, ES turėtų dėti visas pastangas, kad koalicijos būtų kuo įvairesnės.
Ateinantieji mums atneš ir naujų netikėtumų, ir naujų nesklandumų, apibendrindama rašo A. Palacio. Tačiau, pasak jos, 2018-ieji Europai vis tiek bus palyginti ramūs. Naujais metais Europa turės retą galimybę siekti svarbios pažangos sprendžiant gilesnius, reikšmingesnius uždavinius. Nevalia jos prarasti.
