Kaip rašo qz.com, ši statistika lyg ir įrodo, kad Donaldo Trumpo sprendimas laikinai uždrausti į JAV atvykti septynių šalių piliečiams motyvuojant, kad tai „amerikiečius apsaugos nuo teroristinių atakų, kurias JAV gali įvykdyti užsieniečiai“, remiasi neteisingomis prielaidomis. Tačiau D.Trumpas teisus bent dėl vieno – amerikiečiai labiau bijo terorizmo nei ginklų, nepaisant fakto, kad nuo pastarųjų statistiškai yra 3 210 kartų didesnė tikimybė žūti.
Mes pervertiname tikimybę, kad gali įvykti siaubinga, bet reta nelaimė, ir nepakankamai įvertiname, kokie pavojingi gali būti įprastesni įvykiai.
Čapmano universitetas jau kelerius metus atlieka Amerikiečių baimių apklausą – apklausiama 1,5 tūkst. suaugusių JAV piliečių, ko jie labiausiai bijo. Baimės sugrupuojamos į kategorijas – asmeninės baimės, sąmokslo teorijos, terorizmas, gamtos katastrofos, paranormalios baimės ir (neseniai įvesta) musulmonų baimė.
2016 m. didžiausia amerikiečių baimė buvo „valdžios pareigūnų korupcija“ – kaip ir 2015-aisiais. Teroro atakos buvo antroje vietoje. Iš penkių didžiausių baimių dvi yra susijusios su terorizmu – „teroro aktas prieš tautą“ ir „tapimas terorizmo auka“ (4 vieta). Į penketuką taip pat patenka „neturėjimas užtektinai pinigų“ (3 vieta) ir ne ginklų baimė, o baimė, kad bus įvesta griežta ginklų kontrolė. To net labiau bijoma nei artimojo mirties.
Viena iš priežasčių, kodėl žmonių baimės nesutampa su realiu pavojumi, yra ta, kad mūsų smegenis evoliucija taip pakeitė, kad mes priimtumėme greitus sprendimus, kurie ne visada yra pagrindžiami logišku paaiškinimu.
„Mūsų emocijos verčia mus priimti staigius sprendimus, kurie gal kadaise ir būtų buvę teisingi, tačiau taip nebėra“, – 2008 m. rašė psichiatrė Maia Szalavitz.
Be to, baimė sustiprina atmintį, rašė ji, tad retos katastrofos (tokios kaip lėktuvo sudužimas ar teroro aktas) įsirėžia į mūsų atmintį, tuo tarpu nelaimės, kurios yra labiau įprastos – pavyzdžiui, mirtinos avarijos kelyje, – mums nebeužsifiksuoja.
„To pasekmė – mes pervertiname tikimybę, kad gali įvykti siaubinga, bet reta nelaimė, ir nepakankamai įvertiname, kokie pavojingi gali būti įprastesni įvykiai“, – teigė ji.
Rizikos suvokimas anksčiau būdavo vertinamas pagal analitinę lygtį: įvykio tikimybę padauginant iš potencialios jo pasekmių žalos. Tačiau Oregono universiteto psichologijos profesorius Paulas Slovicas, suvokęs, kokį galingą vaidmenį sprendimų priėmime vaidina emocijos, pakeitė lygtį pažymėdamas, kad daug veiksnių daro įtaką tam, kaip mes suvokiame riziką:
- ar pasitiki žmogumi, su kuriuo turi reikalų;
- kontrolė vs. kontrolės nebuvimas (kontrolės nebuvimas išpučia rizikos suvokimą);
- ar tai katastrofiška, ar nuolat vyksta (katastrofiška išpučia rizikos suvokimą);
- ar tai sukelia baimę, ar pyktį (baimė išpučia rizikos suvokimą);
- netikrumas (žinių trūkumas taip pat išpučia rizikos suvokimą).
Mokslininkas Baruchas Fischhoffas teigia, kad terorizmo nenuspėjamumas padaro jį baisesniu nei, pavyzdžiui, automobilio avarija.
„Teroro aktai nėra tokie kaip automobilio avarijos, kur praeities veiksmai gali prognozuoti ateities įvykius, – aiškina jis. – Terorizmas gali keistis, ir nėra neracionalu žmonėms kitaip reaguoti į neaiškią riziką.“
Terorizmo nenuspėjamumas padaro jį baisesniu nei, pavyzdžiui, automobilio avarija.
Būtent taip amerikiečiai ėmė elgtis po Rugsėjo 11-osios teroro akto – pradėjo mažiau skraidyti ir daugiau važiuoti automobiliais. Rizikos specialisto iš Vokietijos Gerdo Gigerenzerio skaičiavimu, to pasekmė – avarijose per 12 mėnesių po Rugsėjo 11-osios išpuolių žuvo vidutiniškai 1 595-iais žmonėmis daugiau nei paprastai per tokį laikotarpį.
Viskonsino universiteto profesorius Michaelis Rothschildas išskaičiavo kai kurių nelaimių tikimybes:
- Viena iš 6 milijonų – tikimybė, kad mirsite užgrobus lėktuvą (darant prielaidą, kad skraidote keturis kartus per mėnesį, o užgrobėjai sudaužo po vieną lėktuvą per metus). (Tačiau nuo Rugsėjo 11-osios užgrobėjai JAV nėra sudaužę nė vieno lėktuvo).
- Viena iš 7 tūkst. – tikimybė, kad mirsite automobilio avarijoje
- Viena iš 600 – tikimybė, kad mirsite nuo vėžio
M.Rothschildas kaltina politikus perdedant terorizmo pavojų. Jo nuomone, kalta ir žiniasklaida. Turint priėjimą prie visų įvykdomų baisybių, paskatinama daugiau reikšmės suteikti tiems dalykams, kurie lengviau ateina į galvą. Rugsėjo 11-osios teroro aktų nušvietimas sėkmingai visiems laikams įspaudė terorizmo vaizdus žmonių smegenyse. Tuo tarpu nužudymai, kurie įvyksta kasdien, yra dažniausiai ignoruojami, ir neturi tokio efekto.
„Mes pernelyg jautriai sureaguojame į matomas grėsmes, – teigia sprendimų priėmimo ekspertas Maxas Bazermanas. – Kai yra kažkas, kas tave medžioja, tai labiau matoma nei tada, kai tyliai miršti ligoninės lovoje.“
Po Bostono maratono sprogdinimo 2013 m., keli autoriai tyrė, kas sukėlė daugiau streso – buvimas šalia pačių sprogimų ar jų nušvietimas žiniasklaidoje. Jie nustatė, kad pakartotiniai vaizdiniai žiniasklaidoje yra susiję su aukštesniu streso lygmeniu nei pats buvimas šalia teroro akto.
