A.Lukašenka nedalyvavo keturiuose ankstesniuose Rytų partnerystės viršūnių susitikimuose, vykusiuose 2009–2015 metais. Kitų penkių iniciatyvos narių – Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano – atstovai tuose susitikimuose dalyvavo.
A.Šraibmanas rašo, kad artėjant susitikimams organizatoriai arba atsargiai paprašydavo A.Lukašenkos neatvykti, arba aiškiai pareikšdavo, kad „paskutiniu Europos diktatoriumi“ vadinamas politikas nėra kviečiamas. Be to, 2010-aisiais Varšuvoje vykusiame susitikime dalyvavo Baltarusijos ambasadorius, o ne užsienio reikalų ministras
Atlėgus įtampai Minsko ir Briuselio santykiuose, A.Lukašenka pagaliau buvo pakviestas į praeitą mėnesį vykusį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Priešingai nei tikėtasi, jis vietoj savęs atsiuntė užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makejų.
Klaidingi mitai
Analitikai, bandydami suvokti tokį Baltarusijos lyderio žingsnį, siūlė dvi versijas. Vieni teigė, kad jis išsigando konfrontacijos su Europos politikais, žurnalistais ir žmogaus teisių aktyvistais. Kiti tvirtino, kad A.Lukašenka nenorėjo supykdyti kaimynės Rusijos.
Anot A.Šraibmano, pirmoji teorija – kad A.Lukašenka neatvyko iš baimės – būtų buvusi aktuali prieš dešimtmetį, kai europiečiai dar nebuvo pratę prie Minsko autoritarizmo, tuomet natūraliai kėlusio pyktį. Tais laikais ir Maskva nebūtų suvokusi, kaip ištikimiausia jos sąjungininkė gali flirtuoti su jos priešėmis.
Vis dėlto šiandien Vakarai ir Rusija paprasčiausiai ignoruoja Baltarusiją tol, kol Minskas tarptautinėje arenoje ar namuose nepadaro ko nors labai skandalingo.
A.Šraibmanas: „Vis dėlto šiandien Vakarai ir Rusija paprasčiausiai ignoruoja Baltarusiją tol, kol Minskas tarptautinėje arenoje ar namuose nepadaro ko nors labai skandalingo.“
Apžvalgininkas tikina, kad europiečiai, nors ne itin mėgdami A.Lukašenką, priima jį kaip derybų partnerį. Briuselis jam skirtas sankcijas panaikino prieš dvejus metus, o ES šalių užsienio reikalų ministrai lankosi Minske. Neseniai Baltarusijos sostinėje lankęsis Vokietijos diplomatijos vadovas Sigmaras Gabrielis išsakė viltį, kad A.Lukašenka apsilankys Briuselyje.
Tokiame kontekste būtų buvę keista, jei A.Lukašenkos pašnekovai būtų iškėlę žmogaus teisių klausimą. Be to, renginio formatas niekada nereikalavo, kad prezidento svečiai kalbėtų su žiniasklaida ar lankytųsi vietose, kuriose galėtų susidurti su protestuotojais.
A.Šraibmanas rašo, kad šį rudenį A.Lukašenka dėl Rusijos padarė užtektinai. Rugsėjį jis patvirtino partnerystę su Maskva leisdamas Baltarusijos teritorijoje surengti bendras karines pratybas, sulaukusias kaimynių kritikos. Lapkritį Minskas parėmė Rusiją Jungtinių Tautų (JT) balsavime dėl Krymo ir tokiu būdu pakenkė santykiams su kaimyne Ukraina.
Be to, Baltarusija kartu su Armėnija Rytų partnerystės iniciatyvoje pasisako už švelnesnį elgesį su Rusija. Praeitą mėnesį Maskvoje lankęsis V.Makejus vėl pažadėjo iš viršūnių susitikimo rezoliucijos išbraukti antirusiškas pastraipas.
Keistas paradoksas
Anot A.Šraibmano, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, A.Lukašenka greičiausiai nusprendė, jog Briuselyje jam paprasčiausiai nėra ką veikti, net jei jis čia buvo pakviestas pirmą kartą per dvidešimt metų.
Baltarusijos užsienio reikalų ministras paaiškino, kad prezidento vizitas būtų neproporcingas besiformuojantiems Minsko ir Briuselio santykiams. A.Šraibmanas mano, kad tokiuose žodžiuose yra tiesos. Užsienio reikalų ministras davė aiškią užuominą, kad Minskas yra nusivylęs normalizacijos tempu ir įšaldytais dabartinės darbotvarkės klausimais.
Šalims nepavyko susitarti dėl reikalavimų vizoms supaprastinimo. Jau ketverius metus svarstomas klausimas paskendo Europos biurokratijoje.
A.Šraibmanas: „ES pareigūnai nusprendė susitarimu pasinaudoti kaip derybų svertu. Vis dėlto Briuselis tokius susitarimus nesipriešindamas pasirašė su autoritariniais Kazachstano ir Azerbaidžano režimais“
Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, kokį Briuselis yra sudaręs su visomis Baltarusijos kaimynėmis, įskaitant Rusiją ir daugumą Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių, su Minsku kol kas net nesvarstomas. Baltarusija jau keletą metų reikalavo derybų, tačiau Briuselis atsisako bendradarbiauti tol, kol šalyje nepagerės žmogaus teisių situacija.
A.Šraibmanas mano, kad ES pareigūnai nusprendė susitarimu pasinaudoti kaip derybų svertu. Vis dėlto Briuselis tokius susitarimus nesipriešindamas pasirašė su autoritariniais Kazachstano ir Azerbaidžano režimais.
Nesugebėta susitarti net dėl ES ir Baltarusijos partnerystės prioritetų 2018–2020 metams. Tai – menkavertis dokumentas, kurį būtų buvę logiška pasirašyti viršūnių susitikimo metu. Sklando gandai, kad dokumente žadama padidinti techninę finansinę paramą Minskui. Ketinama skirti 36 mln. eurų per trejus metus – tokia suma yra lašas jūroje, palyginti su reguliariomis Rusijos paskolomis Baltarusijai.
Apžvalgininkas teigia, kad tai – dar vienas Baltarusijos pareigūnų nusivylimo dialogu su ES aspektas: jie jaučiasi negavę pakankamos finansinės paramos tam, kad nusileistų ir atitoltų nuo Maskvos.
Savo ruožtu ES pareigūnai mano, kad jie Minskui pakankamai nusileido atšaukdami sankcijas ir leisdami keletui Europos bankų vykdyti verslą Baltarusijoje. Dabar atėjo eilė veikti Minskui.
Antirusiškas projektas?
Dar viena A.Lukašenkos atsisakymo vykti į Briuselį priežastis yra susijusi su pačia Rytų partneryste. Iš pradžių iniciatyva atrodė įspūdingai, tačiau šešioms buvusioms Sovietų Sąjungos valstybėms ir Briuseliui liko labai mažai bendrų interesų. Kiekviena narė su Briuseliu turi savų reikalų, kurie yra visiškai nesusiję su pačia iniciatyva.
Anot A.Šraibmano, Kijevas, Tbilisis ir Kišiniovas pasirinko Europos integraciją, todėl jiems sunku būti tuose pačiuose rėmuose su euraziško mąstymo Baltarusija ir Armėnija. O kur dar Azerbaidžanas, neturintis intereso dalyvauti integracijos projektuose.
A.Šraibmanas: „Maskva vis dar laiko Rytų partnerystę priešiška iniciatyva, kuria ES neva bando iš lojalių valstybių aplink Rusiją susikurti „buferinę zoną“. Ir iš tiesų – remiantis apgultos tvirtovės logika, bet koks oponentų žingsnis atrodo tarsi bandymas pakenkti interesų sferai.“
Maskva vis dar laiko Rytų partnerystę priešiška iniciatyva, kuria ES neva bando iš lojalių valstybių aplink Rusiją susikurti „buferinę zoną“. Ir iš tiesų – remiantis apgultos tvirtovės logika, bet koks oponentų žingsnis atrodo tarsi bandymas pakenkti interesų sferai.
Apžvalgininkas rašo, kad ne visi Rytų partnerystės dalyviai laiko ją antirusišku projektu. Iš pradžių, 2008-aisiais, partnerystė leido Minskui pagerinti santykius su Briuseliu. Tuomet atsirado viltis, kad Europa projektams šalyse narėse skirs finansinę paramą.
Tačiau iniciatyva prarado vertę net jos dalyvių akyse, todėl A.Lukašenka ne tik nebeįsižeidžia nepakviestas į viršūnių susitikimus, bet ir pats atsisako dalyvauti. Ar ES pareigūnai įsižeis, kad nebuvo įvertintas jų kilnumas? „Carnegie“ centro apžvalgininkas mano, kad tai – visiškai įmanoma, kadangi A.Lukašenkos pakvietimas į Briuselį yra dar viena nuolaida, o ne logiška senos diskriminacijos (taip situaciją mato Minskas) pabaiga.
Nors panašu, kad Baltarusijos ir ES bendrų kompromisų sąrašas baigėsi, tai dar nereiškia, jog glaudesnis bendradarbiavimas nėra įmanomas. Abi pusės ima suvokti, kad greitas proveržis taip ir neįvyks, jos bandys išlaikyti dialogą mažiau pastebimu ir taip apsaugoti save nuo ateities nusivylimų ir konfliktų. Tai – šaltas realizmas, rutiniškos diplomatijos laukas, į kurį lyderiai kol kas nemato prasmės investuoti savo politinį kapitalą.
