Centrinės Europos praeitis tragiška ir audringa, o dabar regionas kaip niekada turtingas ir turi daugiau nei anksčiau įtakos.
Tad kodėl čia pastebima vis ryškesnė antipatija ES? J.Wisniewskio teigimu, yra trys priežastys.
Patogi erdvė pažadų dalytojams
Visų pirma, regionas itin pažeidžiamas populizmo bangos akivaizdoje, o Bendriją pastaraisiais metais koneveikia visi be išimties Europos populistai.
Buvęs JAV prezidentas Johnas F.Kennedy kartą sakė, kad „potvynio banga iškelia visus laivus“. Omenyje jis turėjo tai, kad ekonomikos augimas naudingas ir turtingiesiems, ir tiems, kurie skursta.
J.Wisniewskis: „Nepamirškime, kad demokratija ir laisvosios rinkos principai regioną pasiekė tik maždaug prieš 25 metus.“
Tačiau 1963 metais nušauto politiko žodžius galima apversti aukštyn kojomis ir jais apibūdinti dabartines tendencijas Vakaruose – kad atoslūgis visus laivus nustumia žemyn.
Atoslūgis po pastarosios pasaulinės ekonominės krizės Vakaruose nulėmė populizmo, nacionalizmo ir izoliacionizmo atgimimą. Tiesa, Vakarų šalys daug amžių kaupė ir turtą, ir institucinę atmintį, tad išbalansuoti jų politines ir socialines sistemas nelengva.
Kad populizmas pasiekė Vidurio Europą, stebinti neturėtų. Jei jam neatsispiria Prancūzija ir Vokietija, kuo geresnės Slovakija ar Čekija?
„Nepamirškime, kad demokratija ir laisvosios rinkos principai regioną pasiekė tik maždaug prieš 25 metus“, – rašo J.Wisniewskis.
Vidurio Europos šalių politinėje kultūroje konstitucijos nevaidina tokio didelio vaidmens kaip, pavyzdžiui, JAV ar Prancūzijoje.
Apsaugos nuo ciniškų politikų, kurie nuodija rinkėjus tuščiais, neatsakingais pažadais ir nesibodi kėsintis į spaudos laisvę bei nepriklausomus teismus, čia mažiau.
Vidurinioji klasė regione paprastai gana nedidelė ir nuosaiki, todėl nėra tokia matoma viešajame gyvenime.
Ir nors pinigų yra, jų ne tiek daug, kad būtų galima suteikti daugiau progų prasimušti skurstantiesiems ar taikyti proporcinių mokesčių sistemą.
Sukilo ir pavydas, ir pyktis
Antra, perėjimas iš komunizmo į demokratiją ir kapitalizmą buvo skausmingesnis, nei prognozuota. Sunku buvo daugelyje sričių – ekonominėje, socialinėje, politinėje ir net kultūrinėje.
Didmiesčiai greitai virto vakarietiškais, tačiau į provinciją nereta sostinė numojo ranka – svarbiau atrodė dereguliuoti ekonomiką ir oficialiai prisitaikyti prie ES standartų.
O narystė Šengeno sutartyje leidžia žmonėms laisvai keliauti ir pamatyti, kad ES šalys Vakarų Europoje gyvena kur kas geriau. Sukilo ne tik pavydas, bet ir pyktis – pagrindiniu taikiniu tapo tradicinės partijos.
Ir nenuostabu: objektyvi ekonominė realybė yra niūresnė, nei norėtų pripažinti Centrinės Europos valstybių politikai. Norėdami pasiekti vokišką klestėjimo lygį, lenkai ar vengrai turės sunkiai dirbti dar 30–40 metų.
Piliečiai daug kantrybės neturi ir prieš rinkimus ieško kandidatų, kurie siūlo trumpesnį kelią – greitesnį būdą „susigrąžinti orumą“. Pastarąjį žmonės supranta kaip laisvę nebūtinai sekti Vakarų pavyzdžiu.
Vakarų Europos visuomenėms rūpi aplinkosauga, egalitarizmas, jos pacifistinės – ištisus dešimtmečius stebėtas ramus, sklandus, harmoningas augimas. O gyvenimas komunistinėje santvarkoje buvo kardinaliai kitoks.
Be to, Vidurio ir Rytų Europos šalių gyventojams psichologiškai sunku nuolat būti vakariečių mokiniais – ypač jei valstybės požiūris į, tarkime, mirties bausmę susiformavo ne per dešimtmečius demokratinėje aplinkoje, o buvo primestas kaip narystės ES sąlyga.
Dvigubi standartai
Trečia, tikrai yra rimtų problemų dėl dvigubų standartų. Bendrovės iš tiesų parduoda prastesnės kokybės maisto produktus valstybėms rytiniame ES sparne.
Be to, skaitmeninės paslaugos iš tikrųjų pasiekiamesnės ne, pavyzdžiui, Slovakijoje, o Austrijoje.
Bendrijos senbuvėse vis dar gyvi nesąžiningi stereotipai apie rytiečius, o kai kurie sprendimai Briuselyje atspindi popramoninių, postmodernių, išsivysčiusių Vakarų visuomenių, o ne Vidurio ir Rytų Europos poreikius.
Regiono balsai tarptautinėje diplomatijoje beveik negirdimi, nes jo šalių atstovų neproporcingai mažai Europos išorės veiksmų tarnyboje, kuriai vadovauja Federica Mogherini. Daugelis ES institucijų būstinių irgi įsikūrusios Vakarų Europoje.
Ką visa tai reiškia Europos vienybei? Ar vėl ryškėja primiršta siena tarp Rytų ir Vakarų?
Užaugo nauja, vakarietiška karta
Trumpuoju laikotarpiu audrų nesumažės – tikėtini nauji susikirtimai, ypač dėl būsimų derybų dėl ES biudžeto ar dėl Lenkijos vyriausybės kovos su įstatymų viršenybe.
J.Wisniewskis: „Įsivaizduokite, kad įsikraustote į namą, kur viskas išdailinta ir išbaigta. Jums skiriami mažiausi kambarėliai, o šeimininkai pasiūlo jums maisto likučių – jie juos vadina struktūriniais fondais – ir tikisi, kad būsite be galo dėkingi.“
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje visi anksčiau minimi faktoriai galiausiai tik prisidės prie europinio susitaikymo ir harmoningesnio bendradarbiavimo – populistai dažnai paprasčiausiai praranda piliečių pasitikėjimą.
Sisteminių pokyčių pasekmės, ilgai jaustos po komunizmo griūties, išretės, nes naujos kartos jau primena tas, kurios auga Vakarų Europoje.
Negana to, jau yra daug politikų ir piliečių, suvokiančių, kad sąžiningumas ir solidarumas apsimoka.
„Įsivaizduokite, kad įsikraustote į namą, kur viskas išdailinta ir išbaigta.
Jums skiriami mažiausi kambarėliai, o šeimininkai pasiūlo jums maisto likučių – jie juos vadina struktūriniais fondais – ir tikisi, kad būsite be galo dėkingi.
Tikriausiai būtų galima jums atleisti už mintis, kad galbūt geriau pasistatyti palapinę lauke – net jei lyja. Aš neginu populistų. Tiesiog bandau įsivaizduoti, ką Centrinės Europos visuomenės galvoja ir jaučia“, – rašo J.Wisniewskis.
