Kiekviena diena iš Sirijos atneša vis naują nerimą keliančią žinią. JAV naikintuvas numuša Sirijos vyriausybinių pajėgų karinį lėktuvą – pirmą kartą nuo 1999-ųjų Amerika įsivelia į tiesioginį karinį susirėmimą ore. Rusija kaipmat pareiškia, kad taikysis į visus koalicijos orlaivius, pasirodysiančius į vakarus nuo Eufrato.
Iranas į rytinę šalies dalį paleidžia sparnuotąsias raketas. Amerikiečių pajėgos numuša Irano gamybos bepilotį orlaivį. Rusijos karinis lėktuvas per pusantro metro prisiartina prie amerikiečių pajėgų žvalgybos lėktuvo. Po dienos NATO naikintuvas prisiartina prie rusų orlaivio, skraidinančio Rusijos gynybos ministrą.
Kas vyksta?
Daugeliu požiūrių, teigia M.Bloomas, konflikto Rytų Sirijoje paaštrėjimas sietinas su „Islamo valstybės“ nesėkmėmis, užgriuvusiomis grupuotę po to, kai amerikiečių remiami kurdai ir vietos sukilėliai apsiautė Sirijos miestą Raką, o Sirijos kariuomenė palei Eufratą priartėjo iš vakarų.
Demokratinėms pajėgoms perėmus šį strategiškai svarbų miestą, kariniai veiksmai pasislinktų į pietryčių pusę, gilyn į „Islamo valstybės“ kontroliuojamą teritoriją, ir apimtų regiono sostinę Deir az Zorą bei nemažą pasienio su Iraku ruožą. Ši teritorija – labai svarbi Iranui, palaikančiam Sirijos vyriausybės ir Rusijos pusę. Jam puikiai suprantama, kad jei Basharo al Assado pajėgos išsaugos pasienio kontrolę, šiitams draugiška teritorija nusidrieks nuo Teherano iki pat Viduržemio jūros.
Apžvalgininkas Mohamadas Baizzi, analizuodamas padėtį žurnale „The Atlantic“, pažymėjo, kad pasienio kontrolės užsitikrinimas šiitams suteiktų šansą kontroliuoti visą regiono ruožą nuo Bagdado iki Damasko. „Su tokiu pranašumu, – rašo M.Baizzi, – Iranas ir jo sąjungininkai galės suformuoti šiitų pusmėnulį, besidriekiantį nuo Irano per Iraką ir Siriją iki pat Libano, kuriame „Hezbollah“ yra galingiausia politinė ir karinė jėga.“
Kadangi Amerikai toks scenarijus anaiptol nepageidaujamas, vos per keletą pastarųjų savaičių konfliktas regione gerokai įsismarkavo. Tiesą sakant, konfliktas aštrėja taip sparčiai, kad Vakarų spauda, regis, vos spėja susigaudyti, kas vyksta. Šiitų pusmėnulio susiformavimas, M.Bloomo nuomone, tikriausiai būtų vienas svarbiausių pastarųjų metų įvykių Artimuosiuose Rytuose. Tačiau dėmesį jis atkreipia ir į tai, kad dabar atsitiktinio konflikto tarp Jungtinių Valstijų ir Irano arba Rusijos tikimybė Artimuosiuose Rytuose yra didesnė nei bet kada anksčiau, o amerikiečių įtaka regione auga tokiu tempu, kad, kaip yra pažymėjęs politikos apžvalgininkas ir knygų autorius Davidas Frenchas, tai jau darosi panašu į Sirijos teritorijos okupaciją.
Tačiau, pasak M.Bloomo, šiems dalykams vietos žiniasklaidoje praktiškai nėra – kol žiniasklaidos taikinyje absoliučiai viskas, kas susiję su D.Trumpu, apie Sirijos reikalus užsimenama nebent kur nors paraštėse.
Apžvalgininko įsitikinimu, nuo tada, kai prieš šešerius metus prasidėjo Sirijos pilietinis karas, galima Amerikos intervencija svarstoma daugiausia atsižvelgiant į patirtį Irake ir Jugoslavijoje. Intervenciją palaikančiųjų stovykla tradiciškai pasisako už humanitarinės intervencijos idėją – nesvarbu, ar įsteigiant neskraidymo zonas, kaip kad Jungtinės Tautos buvo padariusios Irake ir Bosnijoje praėjusio amžiaus pabaigoje, ar rengiant tikslinius oro smūgius, panašius į tuos, kuriuos Billas Clintonas vykdė Kosove, o Barackas Obama – Libijoje.
Logiškai galvojant, bet kokie veiksmai, kurių pakaktų B.al Assadui išversti iš sosto, morališkai įpareigotų Ameriką imtis brangiai atsieisiančios ir politiškai netvirtos „šalies kūrimo“ strategijos, kuri nebūtinai patiktų Sirijos žmonėms.
Tokio pobūdžio intervencijos, M. Bloomo teigimu, gal ir neblogas variantas, nes jos padėtų išgelbėti daugybę žmonių gyvybių ir nekeltų jokių su režimo nuvertimu susijusių uždavinių, iki šiol primenančių visiems apie Irako karo nesėkmes. Jo požiūriu, neseniai šį klausimą taikliai iliustravo apžvalgininkas Shadi Hamidas.
Štai kaip jis argumentavo, kodėl nuosaikios intervencijos priemonės visgi yra reikalingos: „Yra pavojaus, – rašo Sh.Hamidas, – kad oro smūgiai būtų vertinami kaip mažos rizikos universalus sprendimas – tarsi mostelėjimas karine burtų lazdele. Vis dėlto ne kiekviena invazija turi būti tokia kaip Irake.“ Siekdamas pademonstruoti, kaip gali atrodyti amerikiečių intervencija Sirijoje, Sh.Hamidas pamini Bosnijos ir Libijos pavyzdžius.
Amerikiečių politikos Sirijos atžvilgiu kritikai linkę argumentuoti priešingai: esą siekti, kad amerikiečiai aktyviau įsitrauktų į konfliktą Sirijoje, būtų nepraktiška – iškiltų pavojus Amerikos žmonių gyvybei ir pagaliau viskas vis tiek baigtųsi taip, kaip anuomet Irake – su daugybe pralieto kraujo, didžiuliais prarastais ištekliais ir mažai naudos.
Logiškai galvojant, bet kokie veiksmai, kurių pakaktų B.al Assadui išversti iš sosto, morališkai įpareigotų Ameriką imtis brangiai atsieisiančios ir politiškai netvirtos „šalies kūrimo“ strategijos, kuri nebūtinai patiktų Sirijos žmonėms.
Baltieji rūmai prieš Pentagoną
Pastaruosius šešerius metus šiuo klausimu daug diskutuota, intensyviai ir išsamiai, tačiau nuo diskusijų gausos situacija Sirijoje mažai tepasikeitė. Maža to, dėl jos kyla vis daugiau įtampos tarp Baltųjų rūmų pareigūnų, įsitikinusių, kad Irano patikėtinius regione derėtų kaip reikiant paauklėti karinėmis priemonėmis, ir Pentagono atstovų, manančių, kad tokia intervencija būtų pernelyg rizikinga.
Šiuo atveju sprendimas imtis intervencinių priemonių reikštų siekį sustiprinti Amerikos politinę įtaką regione, o sprendimas jos nesiimti – siekį išvengti tarptautinio konflikto, rašo M.Bloomas.
Kitaip tariant, motyvai šioje situacijoje yra visiškai kitokie, negu buvo Irake ar Bosnijoje. Sėkminga konflikto atomazga pagal Baltųjų rūmų įsivaizdavimą reikštų Amerikos interesų pergalę, tačiau ne humanitarinę pergalę.
M.Bloomo įsitikinimu, įvykių dinamika Sirijoje mums atrodo tokia neįprasta ir naujoviška todėl, kad tokia ji – labai sena ir seniai užmiršta.
Aplinkybėms susiklosčius būtent taip, Iranas netektų gyvybiškai svarbaus koridoriaus, kuriuo – priešingu atveju – jis galėtų naudotis kaip svertu Artimųjų Rytų reikaluose, o B.al Assado vyriausybė nebegalėtų kontroliuoti svarbiausio pasienio ruožo – pasienio su Iraku. Kartu tai būtų pergalė ir netiesioginiame kare su Rusija, kuri ne tik bičiuliaujasi su B.al Assadu, bet ir yra per pastaruosius metus nemažai investavusi į jo kailio gelbėjimą.
O štai nevaldoma sumaištis, dėl kurios nuogąstauja Pentagonas, padidintų tarptautinių krizių riziką, įskaitant galimą sausumos konfliktą su Iranu, nulemtų galutinį JAV ir Rusijos santykių žlugimą ir prisidėtų prie dar didesnio religinio susipriešinimo regione tarp Iranui prielankių šiitų ir Saudo Arabijos pusę palaikančių sunitų.
M.Bloomo įsitikinimu, įvykių dinamika Sirijoje mums atrodo tokia neįprasta ir naujoviška todėl, kad tokia ji – labai sena ir seniai užmiršta. Mes, pasak jo, jau esame taip įpratę veltis į kažkuo ypatingus, šiuolaikiškus konfliktus, tokius kaip intervenciniai karai Bosnijoje ar Irake arba kovos su terorizmu veiksmai Afganistane ir kažkada toje pačioje Sirijoje, – kad bet koks bent kiek labiau tradicinis konfliktas mums jau atrodo sunkiai suprantamas.
Šiame ginče, rašo M.Bloomas, vieni remia agresyvius karinius veiksmus, kiti – nuosaikias diplomatines priemones, tačiau jų nesutarimai vyksta tokiame ideologiniame kontekste, kuris niekaip neatitinka Sirijos konflikto realybės. Nė viena iš stovyklų, pasak jo, nežino, kurios pozicijos reikėtų laikytis bręstančios krizės akivaizdoje – būtent todėl dabartinė Amerikos vykdoma apdairios eskalacijos politika plačiai neaptarinėjama.
Galvojant apie konflikto baigtį bet kuriuo atveju darosi liūdna, rašo M.Bloomas. Išsisėmę debatai dėl Amerikos įsitraukimo į veiksmus Rakoje gali baigtis karu – arba taika, – dėl kurio (-os) amerikiečiai gailėsis dešimtmečius. Kai tokios svarbios jėgos kaip Rusija ir Kinija pradės aktyviau reikštis pasaulinėje arenoje, taip susilpnindamos po Šaltojo karo įsitvirtinusią Amerikos hegemoniją, tokių sunkių pasirinkimų gali padažnėti, o ideologijos, susiformavusios Irako konflikto metais, gali pradėti rodytis vis labiau atgyvenusios. Autoriaus teigimu, perspektyva – bauginanti, tačiau ir jai reikia pasiruošti.
