Rugsėjo 25 dieną Estijos parlamentas atmetė Reformų partijos inicijuotą įstatymo projektą. Juo remiantis pagal gimimo teisę Estijos pilietybę įgijusiems asmenims nereikėtų atsisakyti Estijos pilietybės tuo atveju, jei jie yra ir kitos Europos Sąjungos (ES) ar Europos ekonominės erdvės (EEE) narės piliečiai. EEE priklauso JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir Šveicarija.
Pasak iniciatyvos autorių, svarbiausias šio įstatymo projekto tikslas yra leisti atgauti Estijos pilietybę žmonėms, kurie, siekdami įgyti kitos šalies pilietybę, turėjo atsisakyti estiškosios – to reikalauja Estijos pilietybės aktas. Tokiu būdu įstatymo projekto rengėjai teigė siekiantys sustiprinti emigrantų ryšius su tėvyne.
1995-aisiais įsigaliojęs Estijos pilietybės aktas reikalauja, kad „Estijos pilietis, įgijęs kitos šalies pilietybę, turi atsisakyti Estijos ar kitos šalies pilietybės per trejus metus nuo to, kai jam sueina 18 metų“.
Talino universiteto valstybės valdymo ir pilietybės teorijos profesorius Leifas Kalevas 15min teigė, kad diskusijose dėl dvigubos pilietybės atsižvelgiama į patriotizmo faktorių. Nepaisant politinių jėgų deklaruojamo noro stiprinti ryšius su estų diaspora, užsienyje gyvenantys Estijos piliečiai „turi labai mažai motyvacijos prisidėti prie šalies valdymo“.
„Keliuose praeituose rinkimuose balsavo vos pora tūkstančių (užsienyje gyvenančių estų). Diaspora yra labai mažai politiškai įsitraukusi į politinį šalies gyvenimą“, – aiškino profesorius.
Skaičiuojama, kad užsienyje gyvena apie 150 tūkst. estų. Daugiausia jų – apie 50 tūkst. – gyvena kaimyninėje Suomijoje.
L.Kalevas tikino, kad skirtingos politinės jėgos dvigubą pilietybę atmeta dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, valdančioji Centro partija kėlė diskriminacijos klausimą: esą nėra jokio logiško pagrindo leisti dvigubą pilietybę turėti tik tam tikrose šalyse gyvenantiems estams.
Savo ruožtu įstatymo projektą inicijavusi Reformų partija tikino, kad ES ir EEE šalyse gyvenančias estų bendruomenes daugiausia sudaro 1944 metų kartos pabėgėlių palikuonys, beveik visi jie atitinka reikalavimus atkurti pilietybę pagal „gimimo teisę“.
Pasak Reformų partijos, šios „šalys turi tokias pat vertybes kaip Estija, jų valdymo modelis – ne totalitarinis, šios valstybės nekelia ir nekėlė jokios grėsmės Estijos suverenumui“.
Pasak Reformų partijos, šios „šalys turi tokias pat vertybes kaip Estija, jų valdymo modelis – ne totalitarinis, šios valstybės nekelia ir nekėlė jokios grėsmės Estijos suverenumui“.
„Nepiliečių“ klausimas
L.Kalevas 15min sakė, kad apskritai diskusijose dėl dvigubos pilietybės kai kurios politinės jėgos, įskaitant konservatorių partiją „Pro Potria“, kelia grėsmės nacionaliniam saugumui klausimą.
„Viešosios diskusijos buvo kur kas intensyvesnės 2013–2014 metais. Prie temos svarbos praradimo galėjo prisidėti įvykiai Ukrainoje“, – tikino profesorius, omenyje turėdamas 2014 metais Rusijos įvykdytą Ukrainos Krymo pusiasalio aneksiją.
Be to, nuo tų metų pavasario Kijevo pajėgos Rytų Ukrainoje kovoja su Rusijos remiamais separatistais.
Estijoje gyvena apie 1,3 mln. žmonių, maždaug ketvirtadalis gyventojų kalba rusiškai. Daugelis pastarųjų, kurių tėvai ir seneliai čia buvo atvežti per sovietinę okupaciją, arba turi rusiškus pasus, arba apskritai neturi jokios pilietybės. Skaičiuojama, kad tokių „nepiliečių“ šalyje yra apie 80–90 tūkst.
Kai Estija 1991 metais atkūrė nepriklausomybę, pilietybė automatiškai buvo suteikta tiems žmonėms, kurie buvo Estijos piliečiai prieš sovietinę okupaciją. Rusams, kurie į Estiją atvyko po karo, buvo liepta išsilaikyti kalbos ir istorijos egzaminus.
Ar „nepiliečiai“ ir rusakalbių bendruomenės atstovai iš tiesų yra ištikimesni Rusijai, o ne Estijai? L.Kalevas mano, kad ne.
L.Kalevas: „Šiuo metu nematome jokių ryškesnių ženklų, kad Estijos pilietybės neturintys asmenys nėra lojalūs. Tačiau į šį klausimą atsakyti sudėtinga: Kryme ir Donbase iš pradžių viskas atrodo taiku, tačiau greitai išaugo į krizę.“
„Šiuo metu nematome jokių ryškesnių ženklų, kad Estijos pilietybės neturintys asmenys nėra lojalūs. Tačiau į šį klausimą atsakyti sudėtinga: Kryme ir Donbase iš pradžių viskas atrodė taiku, tačiau greitai išaugo į krizę“, – tikino profesorius.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą teigė, kad Rusija yra pasiryžusi „ginti“ kitose šalyse gyvenančių tėvynainių interesus. Kremliaus vadovas dažnai kritikuoja Latviją ir Estiją, esą jose gyvenantys rusai, kurie neturi jokios pilietybės, yra diskriminuojami.
Naujas parlamentas pokyčių neatneš
Pasak L.Kalevo, norint suprasti, kodėl pernai rugsėjį buvo atmestas įstatymo projektas dėl dvigubos pilietybės, reikia atsižvelgti ir į tai, jog jį pateikusi Reformų partija priklauso opozicijai.
„Paprastai opozicinėms partijos nėra lengva prastumti savo pasiūlymus“, – pridūrė jis.
Profesorius prognozuoja, kad po kovo 3 dieną vyksiančių rinkimų parlamento politinis spektras išliks beveik nepakitęs, tačiau gali būti, jog estų įstatymų leidėjai daugiau kalbės apie estų diasporą užsienyje.
„Greičiausiai nacionalistinės ir konservatyvios jėgos sustiprins pozicijas. Pavyzdžiui, Estijos konservatyvioji liaudies partija ragina estus sugrįžti į Estiją. Tačiau tai – ne visai dvigubos pilietybės klausimas“, – sakė jis.
Dvigubos pilietybės draudimo istorija
Apžvalgininkas Laasas Leivatas portale eesti.ca aiškina istorines priežastis, lėmusias Estijos Konstitucijoje įtvirtintą dvigubos pilietybės draudimą.
„Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija paskelbė esanti SSRS teisių paveldėtoja, visi buvę SSRS piliečiai galėjo kreiptis dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo.
Estijos politika reikalauti pokario imigrantų natūralizacijos iš dalies buvo įkvėpta Rusijos pilietybės įstatymo ir poreikio užkirsti kelią dvigubai pilietybei. Buvo remtasi tarptautiniu supratimu ir teisiniu principu, kad individai, kurie šalyje įsikūrė valdant okupacinės galios režimui, automatiškai neįgyja teisės į pilietybę.
Tiesą sakant, Ženevos konvencija aiškiai nurodo, kad okupacinės galios (šiuo atveju – SSRS) vykdomas piliečių populiacijos perkėlimas į okupuotą teritoriją (šiuo atveju – Estiją), nesvarbu, priverstinis ar savanoriškas, yra draudžiamas“, – rašo L.Leivatas.
Anot apžvalgininko, „atkūrus Estijos valstybės nepriklausomybę, ir atsižvelgiant į tai, kad sovietinė era buvo nelegalios okupacijos laikotarpis, Estija garantavo pilietybę visiems ikisovietinės Estijos piliečiams ir jų palikuonims, o ne visiems SSRS piliečiams, gyvenantiems Estijos teritorijoje“.
„Taip taikomas teisinis principas „jun sanguinis“ (pilietybė remiantis gimimo teise, be kitų kriterijų), o ne „jus soli“ (pilietybė remiantis gimimo vieta)“, – rašo L.Leivatas.