Atrodo, kad šiandien kai kurios kažkada galingos partijos Vakaruose ir besivystančiose šalyse taip pat žengia į nebūtį. Tačiau SSKP nuopolis atrodė logiškas – B. Jelcinas dekretą pasirašė likus vos keliems mėnesiams iki Sovietų Sąjungos žlugimo; sunkiau paaiškinti didžiųjų politinių partijų nuosmukį tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Indija.
Vos prieš metus įkurtas Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono judėjimas ką tik užsitikrino didelę daugumą Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje ir, kaip manoma, Prancūzijos socialistų partiją, – su kuria pats E. Macronas buvo susijęs, nes socialistų prezidento ministrų kabinete ėjo ekonomikos ministro pareigas, – pasmerkė istorinei nebūčiai. Neatrodo, kad ir kitai didžiajai Prancūzijos sisteminei partijai – Charles`o de Gaulle`io politiniu palikimu besiremiančiai centro dešinės Respublikonų partijai – sekasi daug geriau, rašo JAV politikos mokslų profesorė.
Dar visai neseniai atrodė, kad Jungtinės Karalystės Leiboristų partija, vadovaujama kraštutinių kairiųjų pažiūrų Jeremy Corbyno, atsidūrė ant prarajos krašto. Tačiau konservatorių ministrės pirmininkės Theresos May itin nevykusi rinkiminė kampanija prieš neseniai surengtus parlamento rinkimus leiboristams suteikė tam tikrą atokvėpį. Tačiau toli gražu neaišku, ar J. Corbynui iš tiesų pavyks suvienyti ir atnaujinti savo partiją.
Kalbant apie besivystantį pasaulį, Indijoje akivaizdžiai praranda pozicijas Indijos nacionalinis kongresas – partija, kurią įsteigė šalies pirmasis ministras pirmininkas Jawaharlalas Nehru, atvedęs šalį į nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės. Atrodo, kad partija, vadovaujama Gandhi politinės dinastijos atstovės Sonios Gandhi (ji yra našlė nužudytojo ministro pirmininko Rajivo Gandhi, kuris buvo J. Nehru proanūkis ir ministrės pirmininkės Indiros Gandhi sūnus) ir jos sūnaus Rahulo, nebesugeba išsaugoti vietų net savo istoriniuose bastionuose, tokiuose kaip Utar Pradešas. Vis labiau tikėtina, kad 2019 m. parlamento rinkimus laimės jos pagrindinė oponentė – valdančioji partija „Bharatiya Janata“.
Panaši padėtis susiklostė ir Pietų Afrikoje, kur dėl išlikimo kovoja dar viena iškili nacionalinio išsivadavimo partija – Afrikos nacionalinis kongresas (ANK), labai prisidėjęs prie apartheido sistemos žlugimo. Vos 18 metų po to, kai Nelsonas Mandela pasitraukė iš prezidento posto, ANK atsidūrė ant žlugimo ribos dėl pragaištingos korupcijos, įsigalėjusios prezidento Jacobo Zumos vadovavimo laikotarpiu. Labai tikėtina, kad įnirtingai konkuruojančios ANK frakcijos oficialiai paskelbs apie partijos skilimą per artėjančius naujo ANK vadovo rinkimus.
Žinoma, didžiosios partijos žlugdavo ir anksčiau, rašo N. Chruščiova. Devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuje Jungtinėje Karalystėje pagrindinis konservatorių priešininkas buvo ne leiboristai, o liberalų partija, kuri klestėjo vadovaujama tokių politikų kaip Williamas Gladstone`as ir Davidas Lloydas George`as. Tačiau liberalai nuo arenos nuėjo praėjus vos keleriems metams po Pirmojo pasaulinio karo.
Šiandienos rinkėjai vis labiau yra linkę dėmesį sutelkti į vieną ar kelias svarbiausias politikos sritis, o ne į visą partijos programą.
Italijoje pokario politinės partijos – krikščionys demokratai, komunistai ir socialistai – kone išnyko iš politinio žemėlapio po 1992 m. šalį sukrėtusio korupcijos skandalo. 1993 m. Kanados konservatorių partija praktiškai buvo nušluota per parlamento rinkimus – iš 151 turėtos vietos Kanados parlamente ji išsaugojo vos dvi.
Be to, šiandienos rinkėjai vis labiau yra linkę dėmesį sutelkti į vieną ar kelias svarbiausias politikos sritis, o ne į visą partijos programą. Būtent toks mąstymas padėjo suklestėti į vieno klausimą sprendimą sutelktoms partijoms, tokioms kaip antiimigracinė Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija.
Atrodo, kad referendumų populiarumas išsivysčiusios demokratijos šalyse yra tiesiogiai susijęs su politika, orientuota į vartotojus. Problema ta, kad referendumai pakerta atskaitomybę, nes jie suteikia galimybę priimti neapgalvotus sprendimus, pagrįstus pernelyg supaprastintais klausimais, kaip įvyko Jungtinėje Karalystėje, kai politikai neatsakingai nusprendė surengti referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje, teigia JAV politikos mokslų profesorė.
Indijos nacionalinio kongreso arogancija iš esmės yra paveldėta. Gandhi šeima vadovavimą Indijos nacionaliniam kongresui vertina kaip prigimtinę ir neatimamą teisę, nepaisant konkretaus žmogaus faktinių įgūdžių ar kvalifikacijos.
Afrikos nacionalinio kongreso arogancija labiau primena tai, kas buvo būdinga SSKP – ANK vadovaujasi nuostata, kad valstybė „priklauso“ partijai, todėl korupcija yra vertinama kaip tam tikra per rinkimus įgyta teisė. Tokia arogancija atkerta partiją nuo jos rėmėjų, kuriems po to lengviau ieškoti ir rasti tinkamą alternatyvą.
Tačiau politikoje mirtis nėra amžina. Pavyzdžiui, Meksikos institucinė revoliucinė partija valdė šalį 71 metus, kol pagaliau pralaimėjo rinkimuose 2000 m. Tuo metu buvo manoma, kad partija niekada negrįš į valdžią. Tačiau 2012 m. šalies prezidentu tapo partijos atstovas Enrique Pena Nieto.
Galbūt dėl to Gandhi šeima ir J. Zuma taip ramiai žvelgia į prastėjančią savo partijų padėtį. Tačiau abejotina, ar tai, kas prisikelia iš mirties, vėl gali būti tuo, kuo kažkada buvo.
