Saddamas Husseinas niekada nemėgo šiitų. Net tada, kai būdamas vaikas Tikrite iš suaugusiųjų girdėjo apie juos vien tik gera. Jo akyse jie buvo potencialūs išdavikai, kur kas labiau lojalūs Iranui – galingiausiai regiono šiitų valstybei – nei savo pačių šaliai.
1980-aisiais įsivėlęs į aštuonerius metus trukusį karą su Iranu, S. Husseinas buvo priverstas aiškintis santykius su savo paties šiitais, sukilusiais prieš jo vadovaujamą vyriausybę. Šis šiitų sukilimas buvo tik įžanga į 1991-ųjų pradžioje, po nesėkmingos S. Husseino invazijos į Kuveitą, kilusį maištą. Įsiplieksti jam padėjo ir Jungtinės Valstijos.
Kai siekdamas keršto S. Husseinas pasiuntė savo karius į Irako pietuose esančius šiitų gyvenamuosius miestus, JAV prezidentas George`as W. Bushas kištis nepanoro. Tūkstančiams šiitų teko palikti namus, slėptis arba žūti. Per visą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį praktiškai niekas nepasikeitė. Galų gale, kai 2003-iaisiais į Iraką įsiveržė Amerikos pajėgos, šiitams sužibo viltis.
Šiitų padėtis gerokai pasikeitė, kai 2006 m. Irako ministru pirmininku tapo jų atstovas Nouris al-Malikis. Vos gavęs vadžias į savo rankas, jis ėmėsi politinio smurto prieš sunitus. Sunitams teliko vienintelis kelias – pagalbos kreiptis į tokias ekstremistines grupuotes kaip „Al Qaeda“, o vėliau – ir į IS. Pastarosios grupuotės okupacinė kariuomenė netrukus tapo tokia galinga, kad 2014 m. užimti Mosulo miestą jai pavyko akimirksniu, ir tai sukėlė didžiulį šoką visoje šalyje, rašo K. Knippas.
Niūri ateitis
Atsakydami į tai, šiitai įsteigė vadinamuosius „Liaudies mobilizacijos dalinius“. Šiuo metu mobilizacijos daliniai kartu su Irako armija Mosulo prieigose telkia pajėgas ir ketina atsiimti miestą. Vis dėlto, „Liaudies mobilizacijos daliniai“ siekia ne tik padėti Irako vyriausybei, bet ir – veikiau tai ir yra pagrindinis jų tikslas – išplėsti savo įtaką vietovėse, kuriose kažkada dominavo šiitai.
K. Knippo įsitikinimu, ši daugel metų trunkanti smurto istorija leidžia numanyti, kokia ateitis laukia Irako. Nepanašu, kad ta ateitis bus šviesi. Tiksliau, ji greičiausiai bus labai tamsi. Didžiulės pajėgos, kurias šiitai siunčia į mūšį dėl Mosulo, neatrodo nė per plauką mažiau grėsmingos negu IS kovotojai, o tai, kaip šiitų kariai elgiasi su sunitų civiliais, žiaurumu praktiškai nenusileidžia IS budelių išmonei.
Arba draugai, arba priešai
Abi grupuotės – tiek sunitų džihadistai, tiek šiitų „Liaudies mobilizacijos daliniai“ – šiuo metu iš visų jėgų stengiasi suformuluoti savo ateities vizijos pamatą. Irako pavyzdys aiškiai iliustruoja, kaip dėl ilgalaikio smurto gali pašlyti paprastas žmoniškumas. Šimtus tūkstančių gyvybių nusinešęs kruvinas S. Husseino režimas, įskaitant ir 2003-iųjų JAV invaziją, lėmė didelių Irako visuomenės segmentų subrutalėjimą ir palaipsniui išugdė suvokimą, kad egzistuoja tik draugai arba priešai.
Pasak analitiko, sunku patikėti, kad ši fundamentalistų mirtininkų grupuočių šiuo metu dominuojama valstybė vos prieš pusę amžiaus buvo klestintis, platų ir atvirą politinį spektrą aprėpiantis kraštas, kuriame itin gajos buvo net šiitų propaguojamo komunizmo idėjos. Šie laikai seniai užmaršty.
Subrutalėjusi visuomenė yra labai priklausoma nuo konkrečios ideologijos. Irake tai – fundamentalusis monoteizmas, persmelktas fantazijų apie visa ko naikinimo prasmę.
Subrutalėjusi visuomenė yra labai priklausoma nuo konkrečios ideologijos. Irake tai – fundamentalusis monoteizmas, persmelktas fantazijų apie visa ko naikinimo prasmę. Vadovaudamosi tokio pobūdžio ideologijomis, atitinkamos grupuotės yra pasirengusios kovoti iki paskutinio kraujo lašo ir nė už ką nesileis į derybas dėl bet kokio kompromiso. Visa tai dėl religijos. „Mes arba jie“ – tokiu požiūriu vadovaujasi visi, kurie, matydami kruviną savo šalies praeitį ir dabartį, priėjo prie vienintelės išvados: politikoje viskas prie ribos, o kompromiso siekimas – silpnumo ženklas.
Kovos, kurių priežastis dabar yra Mosulo miestas, veikiausiai tęsis tol, kol kovotojai pagaliau drįs imtis gerokai sunkesnio uždavinio negu bet koks mūšis, – savo politinės kultūros pertvarkos. Jei tai įvyktų, tai būtų didžiausias istorinis irakiečių triumfas, kurio padariniai būtų juntami net labai toli už Irako sienų.
