Priežastis, kodėl Japonijoje nėra populistų, gvildena JAV gyvenantis olandų rašytojas, istorikas Ianas Buruma; jo straipsnis skelbiamas nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org.
Atkreipė D.Trumpo aplinkos dėmesį
Ko gero, arčiausiai prie šio reiškinio Japonija buvo priartėjusi buvusio Osakos mero Toru Hashimoto pastangomis. Iš pradžių jis tapo televizijos žvaigžde, o paskui susikompromitavo pareikšdamas, kad Antrojo pasaulinio karo metais Imperatoriškosios japonų armijos kariams sekso vergių paslaugos buvusios į naudą. Jo ultranacionalistinės pažiūros ir panieka liberaliajai žiniasklaidai smarkokai dvelkia dešiniuoju populizmu, tačiau pakilti į nacionalinės politikos aukštumas jam kol kas dar nepavyko.
T.Hashimoto dabar be atlygio patarinėja šalies premjerui Shinzo Abe klausimais, susijusiais su nacionalinio saugumo teisės aktų rengimu. Štai šioje vietoje, I. Buruma įsitikinimu, ir gali glūdėti vienas iš paaiškinimų, kodėl dešinysis populizmas Japonijoje toks pasyvus. Niekas negalėtų būti labiau tapatinamas su politiniu elitu kaip Sh.Abe – karo laikų ministrų kabineto nario, vėliau ir premjero anūkas, užsienio reikalų ministro sūnus. Ir vis dėlto jis pasižymi tam tikru dešiniesiems populistams būdingu priešiškumu liberaliosios mokslo, žurnalistų ir intelektualų bendruomenės atžvilgiu.
Pokario Japonijos demokratijos vystymuisi įtaką darė šeštojo ir septintojo dešimtmečių intelektualusis elitas, sąmoningai siekęs atriboti Japoniją nuo karo metais jai buvusio būdingo nacionalizmo. Sh.Abe su savo bendražygiais dabar mėgina šią įtaką nuslopinti. Jo pastangos perrašyti pacifistinę Japonijos konstituciją, atstatyti pasididžiavimą karo metų nuopelnais ir diskredituoti elitizmą propaguojančią tradicinę žiniasklaidą, kaip antai centro kairiajai krypčiai prielankų laikraštį „Asahi Shimbun“, pelnė jam buvusio Donaldo Trumpo stratego Stepheno Bannono pagarbą: „Trumpas iki Trumpo“, – apie Sh.Abe sakė jis.
Tam tikra prasme S.Bannonas, taip sakydamas, nesuklydo. 2016 m. lapkritį Sh.Abe sakė D.Trumpui: „Man pavyko sutramdyti „Asahi Shimbun“. Tikiuosi, kad ir jums lygiai taip pat pavyks sutramdyti „The New York Times“. Nepaisant, kad tai buvo pasakyta juokais, gražu tai nebuvo.
Taigi, gali susidaryti įspūdis, kad tam tikri dešiniojo populizmo elementai glūdi pačioje Japonijos vyriausybėje ir kad juos įkūnija ne kas kitas, o vienos iškiliausių šalies šeimų atžala. Visgi šis paradoksas, pasak I.Buruma, yra ne vienintelis paaiškinimas, kodėl Japonijoje nėra nei M.Le Pen, nei N. Modi, nei G.Wilderso.
Japonai nelinkę puikuotis
Kad demagogai galėtų sėkmingai kurstyti visuomenės priešiškumą užsieniečiams, kosmopolitams, intelektualams ir liberalams, visuomenėje turi būti didelio ir akivaizdaus finansinio, kultūrinio ir intelektualinio disbalanso. Būtent taip Japonijoje ir buvo ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai dalis kariuomenės pamėgino įvykdyti perversmą (tiesa, nesėkmingai), nukreiptą prieš bankininkus ir politikus, kurie, jų įsitikinimu, trukdė Japonijoje formuotis organizuotai politinei valdžiai.
Prie perversmo idėjos daugiausia prisidėjo tie kariai, kuriems teko augti skurdžiose kaimo vietovėse. Kai kurių iš jų seserys buvo parduotos į didmiesčių viešnamius, kad tik šeima galėtų išgyventi. Vakarietiškai nusiteikęs kosmopolitiškas miestų elitas buvo laikomas priešu, o visuomenės nuomonė paprastai telkėsi sukilėlių pusėje.
Ko gero, arčiausiai prie šio reiškinio Japonija buvo priartėjusi buvusio Osakos mero Toru Hashimoto pastangomis.
Šiuolaikinė Japonija gal ir turi trūkumų, tačiau egalitarizmas joje dabar kur kas brandesnis negu JAV, Indijoje ir daugelyje Europos šalių. Dėl itin didelių mokesčių praktiškai neapsimoka užgyventų turtų perduoti palikuonims. Be to, priešingai negu JAV, kur materialine gerove priimta nepaprastai puikuotis, Japonijoje net ir labiausiai pasiturintys asmenys linkę savo turtų pernelyg nedemonstruoti. Japonija, kaip vidurinės klasės šalis, lenkia Ameriką.
Žmogus jaučiasi turįs savo vietą
Nepasitenkinimas minta pažeminimu ir orumo praradimu. Visuomenėje, kurioje žmogaus vertė matuojama jo asmenine sėkme, išreikšta žinomumu ir pinigais, labai paprasta pasijusti pažemintu, ypač jei viso to turi mažiau negu kai kurie kiti ir esi priverstas jaustis tik vienu iš daugybės veidų minioje, rašo I.Buruma. Kraštutiniais atvejais vilties netekę individai žudo prezidentus ar roko žvaigždes – kad tik apie juos praneštų per žinias. Šių nepatenkintų ir nusivylusių žmonių minioje populistai atranda rėmėjų – tų, kurie jaučia, kad elitas juos išdavė, atimdamas galimybę didžiuotis savo padėtimi visuomenėje, savo kultūra ar rase.
Japonijoje kol kas taip nėra. Galbūt tai – kultūros dalykas. Save aukštinti labiau už kitus amerikietišku stiliumi čia nepriimta. Žinoma, Japonijoje taip pat yra įžymybių – jas kuria žiniasklaida. Tačiau žmogaus savivertę čia labiau apibrėžia ne asmeninė šlovė ar turtai, o gebėjimas įsilieti į kolektyvą ir dirbti tai, kas yra pavesta, ir taip gerai, kaip tik įmanoma.
Parduotuvėse pardavėjai nuoširdžiai džiaugiasi, galėdami pirkėjui dailiai įpakuoti pirkinį. Kai kurie japonų atliekami darbai, pasak rašinio autoriaus, mums gali atrodyti pertekliniai, visiškai nereikalingi: antai stovi tie uniformuoti vidutinio amžiaus vyrai prie įėjimų į bankus ir šypsodamiesi lankstosi kiekvienam įeinančiajam. Būtų naivu manyti, kad toks darbas jį atliekančiam žmogui teikia didžiulį pasitenkinimą, tačiau jis leidžia jam pasijusti turinčiam savo vietą, savo vaidmenį visuomenėje, kad ir koks kuklus tas vaidmuo.
Skatinamas bendruomeniškumas
Japonijos vidaus ekonomika tebėra viena labiausiai apsaugotų nuo išorės įtakos ir viena mažiausiai globalizuotų visame išsivysčiusiame pasaulyje. Yra kelios priežastys, kodėl Japonijos valdžia tebėra atspari neoliberalizmui, Vakaruose propaguojamam nuo R.Reagano ir M.Thatcher laikų: tai verslo interesai, biurokratinės privilegijos ir galimybė nekontroliuojamai naudoti valstybės lėšas. Tačiau rūpinimasis tuo, kad darbas teiktų orumo – tebūnie tai produktyvumo sąskaita, – taip pat viena iš jų. Tai neneša pelno? Na ir kas.
Tečerizmas gal ir padarė Britanijos ekonomiką našesnę. Bet, išardydama profesines sąjungas ir kitas gilias šaknis turinčias darbo kultūrą formuojančias organizacijas, valdžia iš žmonių atėmė ir tai, kas jiems, net ir dirbantiems prastus darbus, leido jaustis oriai. Produktyvumas nekuria bendruomeniškumo. Tie, kurie dabar jaučiasi likę be vietos, kaltę dėl savo tokios padėties verčia elitui – geriau išsilavinusiam ir kartais labiau talentingam, taigi ir gebančiam geriau jaustis globalioje ekonomikoje.
Ironiška, kad daugybė tokių žmonių Jungtinėse Valstijose savo prezidentu išsirinko narcisizmu spinduliuojantį milijardierių, nuolat besigiriantį savo turtais, asmeniniais laimėjimais ir neeiliniais sugebėjimais. Kažin ar Japonijoje galėtų įvykti kas nors panašaus, abejoja I.Buruma. Jo manymu, pasigilinę į priežastis, kodėl taip yra, galbūt šį bei tą suprastume.
