Nors dabar Vašingtonas jau užsiėmęs vadinamuoju vyriausybės uždarymu, pastaraisiais mėnesiais pastebima, kad demokratai pamėgo skleisti sąmokslo teorijas apie respublikoną prezidentą D.Trumpą. Naujausias taikinys – jo sveikata.
Nors D.Trumpo gydytojas Ronnie Jacksonas antradienį paskelbė, kad prezidentas yra sveikas ir toks liks visą kadenciją, daug JAV lyderio kritikų įsitikinę, jog gydytojas meluoja – esą egzistuoja sąmokslas nuslėpti tikrąją, neva labai prastą prezidento sveikatos būklę.
Pavyzdžiui, kai buvęs Baracko Obamos bendražygis Davidas Axelrodas pavadino R.Jacksoną „puikiu žmogumi“, apžvalgininkas Keithas Olbermannas vis tiek viešai pasvarstė, esą D.Trumpas atsisakė pasisverti ir neva nurodė gydytojui „iš akies“ užrašyti jo svorį.
Panašu, kad dalis amerikiečių nenusiteikę priimti net oficialių gydytojų išvadų. Kodėl?
D.Trumpo ilgai puoselėtas sąmokslo teorijas apie B.Obamą, Hillary Clinton, Tedo Cruzo tėvą, meksikiečius, musulmonus, pabėgėlius, balsų klastojimą per rinkimus ar žiniasklaidą keičia keistos versijos apie dabartinio prezidento sveikatą.
Anksčiau demonizavo G.W.Bushą
Majamio universiteto politikos mokslų profesoriaus Josepho Uscinski teigimu, tai lemia sąmokslo teorijų strateginė logika: jos skirtos „lūzeriams“. Partijos ar asmenys, pralaimėję rinkimus, sąmoningai ar ne siekia primesti savo šalininkams versijas apie neva baisų, klastingą priešą.
Taip ir Demokratų partija, 2016-aisiais per rinkimus pralaimėjusi visuose svarbiausiuose frontuose, rado jau daugybę priešų, kurie esą nulėmė kairiųjų nesėkmes – tiek pačioje Amerikoje, tiek svetur.
Patys demokratai B.Obamos valdymo metais nuolat peikė respublikonus, esą jie buvo patys didžiausi sąmokslo teorijų fanatikai.
Visgi tiek patys demokratai B.Obamos valdymo metais nuolat peikė respublikonus, esą jie buvo patys didžiausi sąmokslo teorijų fanatikai. Demokratai ne tiesiog gynė prezidentą, o vaizdavo respublikonus kaip patiklius naivuolius.
Daugybė kairiųjų tikino, kad konservatorių politikų mąstysena unikaliai tinka tikėjimui absurdiškomis teorijomis. Bet tai selektyvi amnezija, nes demokratai patys narpliojo krūvą kliedesius primenančių versijų 2001–2009 metais, kai prezidentu buvo George'as W.Bushas.
Amerikoje populiariausias sąmokslo teorijas paprastai skleidžia opozicijoje atsidūrusi partija ir jas taiko partijai, esančiai valdžioje.
O kadangi Baltųjų rūmų administracija yra matomiausia ir galingiausia valdžios institucija, ją kontroliuojanti partija veikia kaip žaibolaidis tokioms teorijoms. Geriausias pavyzdys – pasikeitusi retorika, kai G.W.Bushą prezidento poste pakeitė B.Obama.
Iki 2009-ųjų sąmokslininkai kaip įmanydami demonizavo G.W.Bushą, Dicką Cheney, kompanijas „Halliburton“ ir „Blackwater“.
Būtent kairieji (ir, aišku, šiaip su protu susipykę fotelio ekspertai) aiškino, kad 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolius surengė pati JAV vyriausybė ir kad į Iraką įsiveržta dėl naftos. Tačiau kai tik B.Obama laimėjo prezidento rinkimus, šios teorijos nusilpo – piktadariai neteko valdžios.
Respublikonai nusiteikę geriau
O kai B.Obama Baltuosius rūmus atlaisvino D.Trumpui, Respublikonų partija ne tik perėmė vykdomosios, leidžiamosios ir teisminės valdžios kontrolę, bet ir vėl tapo sąmokslo teorijų mėgėjų taikiniu.
„Neturėdami įtakos nė vienoje svarbioje institucijoje, demokratai yra bejėgiai. Dar svarbiau tai, kad emocine prasme jie jaučiasi bejėgiai. Tokie jausmai turi pasekmes“, – rašo J.Uscinski.
Kai prezidento pareigas ėjo B.Obama, demokratai žinojo, kad vairą laiko vienas saviškių, ir jautėsi kontroliuojantys padėtį. Todėl ir į situaciją šalyje žvelgė teigiamai, optimistiškai. Dabar, kai valdo D.Trumpas, jau respublikonai nusiteikę geriau ir sveikina pokyčius šalyje.
O demokratai jaučiasi negalintys nieko padaryti, sutrikę ir, žinoma, linkę leistis į sąmokslo teorijas.
Kai Jungtinėse Valstijose keičiasi valdžia, keičiasi ir žmonių įsivaizdavimas, kokia ta valdžia, kokia ta galia.
Būtent apsikeitimu vietomis galima paaiškinti tokias skirtingas emocijas – juk jei išjungtume žinias, liktų faktas, kad eiliniam amerikiečiui nuo rinkimų gyvenimas beveik visiškai nepasikeitė.
Mat kai Jungtinėse Valstijose keičiasi valdžia, keičiasi ir žmonių įsivaizdavimas, kokia ta valdžia, kokia ta galia. Tuomet kyla ir daug kitų įsivaizdavimų – dėl etikos, dėl korupcijos, dėl grėsmių.
Sąmokslo teorijos yra teorijos apie galią. Jomis kaltinamos ir demonizuojamos grupės bei individai, kurie turi galią. Būtent todėl sąmokslo teorijomis galima labai tiksliai fiksuoti tikrą galią.
Šališkumo aukos
Tiesa, galią įgiję asmenys, net prezidentai, irgi retkarčiais bando naudotis sąmokslo teorijomis, nors jos ir nėra labai efektyvios, nes galingiausius valstybės ar net pasaulio politikus sunkoka paversti šešėlyje veikiančių jėgų aukomis – tie, kurie neturi galios, labiau įtikina.
Užtenka prisiminti Hillary Clinton aiškinimus, esą jos vyro Billo Clintono administracijai barjerus stato „galingas dešiniojo sparno sąmokslas“. Įdomi buvo ir B.Obamos perrinkimo kampanijos pradžia, kai teigta, esą su demokratu siekia susidoroti „slapti naftininkai milijardieriai“.
Bet D.Trumpo administracija kitokia. Jis yra politikos autsaideris, kuris į valdžią atėjo subūręs sąmokslo teorijų šalininkų koaliciją.
Net jei D.Trumpą laikytume galingiausiu pasaulio lyderiu, jis ir toliau remsis sąmokslo teorijomis siekdamas išlaikyti savo suburtą koaliciją motyvuotą ir vientisą.
Aišku, trumpiškos teorijos daug dėmesio nesulaukia, nes jos skirtos tiems amerikiečiams, kurie ir taip palaiko D.Trumpą. Demokratų sąmokslo teorijos atsiduria nacionalinių televizijų eteryje.
Kitaip tariant, nesvarbu, apie kokią partiją kalbame: šališki piliečiai visada bus savo šališkumo aukos. Šališkai vertinama ir tai, kas yra sąmokslas, o kas – faktas.
„Panašu, kad kairieji netrukus taps tuo, prieš ką pastaruosius aštuonerius metus aršiai kovojo: krūva sąmokslo teorijų gerbėjų“, – konstatuoja J.Uscinski.
