Per Antrąjį pasaulinį karą žuvo daugiau nei 400 tūkst. amerikiečių karių, o JAV, kovodamos su Vokietija, Japonija ir Italija, išleido – atsižvelgus į infliaciją – 4 trln. dolerių. Dar buvo nuostolių Korėjoje, Vietname, Afganistane, Irake, surogatiniuose konfliktuose su Sovietų Sąjunga ir Kinija.
Šiandien Italija, Japonija ir Vokietija yra JAV sąjungininkės – verda intensyvi prekyba, galioja gynybos susitarimai. Kitaip tariant, netrukus po Antrojo pasaulinio karo, kad ir kiek daug jis kainavo, stojusi taika reiškė naują startą.
Bet Irano ir JAV santykių atžvilgiu nebuvo nei karo, nei paliaubų. Tuo pačiu – nei pabaigos, nei naujos pradžios.
Yra tik sudėtinga istorija, nemažai klaidingų įsivaizdavimų ir karti realybė – kad konfliktas gali būti neišvengiamas. Ypač – po Q.Soleimani, kuris yra viena svarbiausių šios dėlionės dalių pastarąjį dešimtmetį, eliminavimo penktadienį paryčiais.
Lemtinga įkaitų drama
Per Antrąjį pasaulinį karą į Iraną iš šiaurės buvo įsiveržę sovietų, o iš pietų – britų kariai. Jau po karo Sovietų Sąjunga nenorėjo išvesti pajėgų iš šalies, bet JAV ir Jungtinei Karalystei pavyko prispausti Maskvą – taigi Irano santykiai su amerikiečiais prasidėjo visai gražiai.
Tačiau tada, 1953-aisiais, britai kartu su JAV centrine žvalgybos valdyba (CŽV) suorganizavo perversmą, kurio metu buvo nušalintas demokratiškai išrinktas ir Irano naftą nacionalizavęs šalies premjeras Mohammadas Mossadeghas.
Į valdžią buvo sugrąžintas šachas Mohammadas Reza Pahlavi, o britai ir amerikiečiai atgavo Irano naftos pramonės kontrolę.
JAV kitus 25 metus rėmė vis represyvesnį šacho režimą Irane, bet pačioje šalyje nepasitenkinimas tokia valdžia vis augo, kol galiausiai M.Reza Pahlavi 1979 metų sausį pabėgo iš Teherano, kur netrukus kilo revoliucija.
Religingi Irano studentai tų pačių metų lapkritį į JAV atsisakymą išduoti Amerikoje prisiglaudusį M.Rezą Pahlavi reagavo įsiverždami į JAV ambasadą ir paimdami 52 amerikiečius įkaitais. Jie nelaisvėje praleido net 444 dienas.
Tuo pačiu manoma, kad tie studentai norėjo užkirsti kelią dar vienam CŽV sukurstytam perversmui – kaip 1953 metais.
Ir nors įkaitų krizė galbūt galėjo būti išspręsta greičiau, reikalai komplikavosi, kai ajatola Khamenei viešai pasveikino jaunuolių veiksmus – atsakomybė už nusikaltimą iškart perėjo teokratinei vyriausybei.
Niekuo dėti įkaitai buvo kasdien žeminami ir rikiuojami prieš TV kameras. JAV kaip šalis nebuvo patyrusi tokio pažeminimo – į visuomenės sąmonę giliai įsispaudė vaizdai, kaip Irano fanatikai skanduoja šūkius „Mirtis Amerikai“.
Iliuzijas sudaužęs karas su Iraku
Tada, 1980-ųjų rugsėjį, į Iraną įsiveržė kaimyninio Irako pajėgos. Irakiečių diktatorius Saddamas Husseinas nujautė, kad JAV jam netrukdys, ir buvo teisus – dokumentai rodo, kad Vašingtonas stengėsi neleisti Jungtinėms Tautoms pasmerkti Irako veiksmų.
Išslaptinti tiek Irako, tiek CŽV dokumentai rodo, kad Vakarų šalys padėjo S.Husseino pajėgoms apsirūpinti uždraustais cheminiais ginklais, kurie per karą pražudė tūkstančius žmonių.
Karas truko aštuonerius metus, o jo metu JAV ir jų sąjungininkės – Saudo Arabija bei Jungtiniai Arabų Emyratai – Bagdadui padėjo ginklais, žvalgybiniais duomenimis, taip pat finansiškai.
Išslaptinti tiek Irako, tiek CŽV dokumentai rodo, kad Vakarų šalys padėjo S.Husseino pajėgoms apsirūpinti uždraustais cheminiais ginklais, kurie per karą pražudė tūkstančius žmonių. Iš viso Irane per karą žuvo pusė milijono žmonių.
Nemažai analitikų vėliau rašė, kad ajatolos Teherane po karo padarė kelias šiandien labai aktualias išvadas – kad tarptautinė teisė didžiosioms galioms nerūpi; kad geriausia gynyba yra puolimas; ir kad Jungtines Tautas kontroliuoja penkios nuolatinės Saugumo Tarybos narės.
Iranas nutarė stiprinti konvencinius karinius pajėgumus, pradėti vystyti branduolinę programą ir burti sąjungininkus regione.
Draugauti buvo nutarta su al Assadų valdoma Sirija, vienintele valstybe, rėmusią Iraną kare su Iraku, taip pat – su grupuote „Hezbollah“.
O dar vėliau, kai buvo nuverstas Saddamas Husseinas ir Bagdade įsigalėjo šiitų valdžia, šiitiškas Iranas pradėjo bičiuliautis ir su buvusia priešininke.
Savo ruožtu JAV šaliai ėmė taikyti masyvias finansines sankcijas – žinoma, dėl branduolinių ambicijų. Bet ne tik – kelerius pastaruosius metus Iranas intensyviai veikė prieš amerikiečių interesus Vidurinių Rytų regione, o tokiems veiksmams dirigavo būtent Q.Soleimani.
„Amerikiečiai prisimena įkaitų dramą ir Irano samdinius Irake, Sirijoje bei kitur. Iraniečiai prisimena 1953 metų perversmą, JAV paramą šachui ir S.Husseino karui, nežmoniškas sankcijas ir nebylų pritarimą Saudo Arabijos veiksmams Jemene.
Šios dvi šalys niekada nekariavo, niekada nesusitarė dėl paliaubų, niekada nesukirto rankomis. Tad įtampa neslūgsta“, – neseniai parašė žinomas iraniečių ekonomistas Hosseinas Askari.
Tarsi uodai smaigstė JAV interesus
Lyg tyčia apie saugumą rašantis portalas „The Intercept“ lapkritį paviešino gautus slaptus Irano žvalgybos dokumentus, rodančius, kaip giliai į Irako vidaus reikalus įsiskverbęs Iranas ir kokį svarbų vaidmenį Bagdade vaidino Q.Soleimani.
„Dokumentai liudija didžiulę Teherano įtaką Bagdade, pasakoja apie Irano pastangas JAV dirbančius irakiečius pervilioti į priešininkų stovyklą“, – tada rašė „The Intercept“.
Pluošte dokumentų tarsi trileryje apie šnipus pasakojama apie Bagdado oro uoste tykančius Irano informatorius, slapta fotografuojančius JAV karius ir skaičiuojančius JAV karinių lėktuvų skrydžius. Taip pat – apie vienas po kito Irano naudai pradėjusius veikti Irako politikus.
Dokumentai liudija didžiulę Teherano įtaką Bagdade, pasakoja apie Irano pastangas JAV dirbančius irakiečius pervilioti į priešininkų stovyklą.
Dokumentai buvo siunčiami 2014-2015 metais, bet jie aktualūs ir šiandien, ypač stebint tai, kas vyko būtent Irake pastarosiomis savaitėmis iki Q.Soleimani žūties po JAV bepiločio orlaivio smūgio.
Visų pirma gruodžio 27-ąją į Irako karinę bazę, kurioje buvo dislokuoti ir amerikiečiai, buvo paleista daugiau nei 30 raketų. Žuvo JAV kontraktininkas, o Vašingtonas apkaltino Irano remiamą grupuotę „Kataib Hezbollah“.
Būtent šios grupuotės pozicijos po dviejų dienų tapo jau JAV antskrydžių taikiniu. Po smūgių į „Kataib Hezbollah“ bazes Irake ir Sirijoje žuvo 24 kovotojai.
Irano remiamos grupuotės Irake turi didžiulę įtaką ir, greičiausiai, pačios vyriausybės palaiminimą veikti prieš JAV interesus. Būtent todėl „Kataib Hezbollah“ atstovai gruodžio 31-ąją mįslingai lengvai pateko į Bagdado „Žaliąją zoną“ ir užpuolė JAV ambasadą.
Donaldo Trumpo administracija Vašingtone dėl tokių veiksmų apkaltino Iraną ir netrukus įsakė smogti konvojui, kuriame važiavo Q.Soleimani. Penktadienio paryčiais šio generolo nebeliko tarp gyvųjų.
„Viduriniai Rytai penktadienį atsibudo, kad sužinotų neįtikėtiną naujieną. Atrodo, kad Soleimani į Bagdadą buvo atskridęs iš Beiruto.
Jis buvo tarsi regiono vietininkas, keliavęs po valstybes ir jose dalinęs nurodymus dėl mažų ir dėl didelių operacijų“, – parašė Carnegie tarptautinės taikos fondo specialistė Kim Ghattas.
Karo tikimybė maža, bet reali
Savo ruožtu saugumo analitikas Michaelas Horowitzas nusistebėjo: „Kad ir ką manytumėte apie sprendimą nužudyti Soleimani, JAV strategija gana padrika. Vašingtonas neatsakė į JAV drono numušimą ir į ataką prieš Saudo Arabijos naftos infrastruktūrą, bet reagavo į kontraktininko žūtį.“
Vis dėlto stebėtis galbūt ir nereikėtų, nes Irano veiksmai lašas po lašo pildė amerikiečių kantrybės taurę, o JAV aviacijos smūgiai prie Bagdado oro uosto esą kaip tik rodo, kad Vašingtonas nusiteikęs elgtis nuosaikiau nei galėtų, mano „Politico“ žurnalistė Rym Momtaz.
„JAV į išpuolį prieš ambasadą ir dar daug kitų Irano remiamų grupuočių Irake atakų atsakė Irake nužudydama visų Irano iniciatyvų autorių – Soleimani. Iš tiesų nutrūktgalviški veiksmai būtų kariniai veiksmai Irano teritorijoje.
(Trumpo, – red.) administracija nusprendė, kad Soleimani veiksmų toleravimas JAV jau kainavo daugiau nei sprendimas palikti jį gyvą“, – „Twitter“ parašė R.Momtaz.
Ilanas Goldenbergas: „Didžiausia tikimybė – kad Irake šiitų grupuotės pradės medžioti JAV karius, diplomatus ir civilius. Net neaišku, ar Irako politikai nori, kad mes, amerikiečiai, ten būtume“.
Ji pabrėžia, kad operacija turėtų išgąsdinti Irano vyriausybę, nes ji įrodė, jog JAV žvalgyba kvėpuoja svarbiausiems režimo pareigūnams į nugarą. Esą amerikiečiams susekti Q.Soleimani padėjo ir technologijos, ir agentai Irake.
R.Momtaz vis dėlto priduria nemananti, kad Irano teokratinis režimas yra savižudiškas: „Jie skaičiuoja strategiškai, todėl tiesioginio karo su JAV tikimybė maža.“
Nuomonių dėl to, kas bus toliau, esti, žinoma, įvairių – faktas, kad įtampa kartu su naftos kainomis dabar padidėjusi. Bet ir daugelis kitų analitikų tvirtina, kad realiausia eskalacijos sulaukti ten, kur buvo eliminuotas Q.Soleimani, – Irake.
„Didžiausia tikimybė – kad Irake šiitų grupuotės pradės medžioti JAV karius, diplomatus ir civilius. Net neaišku, ar Irako politikai nori, kad mes, amerikiečiai, ten būtume“, – mano Naujojo Amerikos saugumo centro analitikas Ilanas Goldenbergas.
Jis taip pat įžvelgia galimybę, kad Iranas raketomis atakuos su JAV siejamus objektus Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, taip pat naftos infrastruktūrą.
„Jei elgsimės protingai ir drausmingai, bus įmanoma deeskaluoti situaciją ir išvengti karo. Bet aš baiminuosi, kad Trumpas norės kaip tik eskaluoti padėtį, o tai galiausiai prives prie konflikto“, – pridūrė I.Goldenbergas.
-
Bagdade per JAV smūgį nukautas svarbus Irano sukarintų pajėgų vadas Q.Soleimani
-
Iranas žada atkeršyti už Q.Soleimani nužudymą Bagdade
-
Qasemas Soleimani: įtakingas Irano generolas, tapęs JAV taikiniu
-
NATO po Irano generolo nužudymo per JAV ataką „stebi padėtį“
-
B.Netanyahu: D.Trumpas nusipelno pagarbos už Q.Soleimani gyvybės pareikalavusią ataką
