Daugiau kaip 10 tūkst. žuvusiųjų. Apie 19 mln. likimas neaiškus, jei nebus suteikta skubi humanitarinė pagalba. Maždaug 7,3 mln. iš jų – ant bado ribos. Jemene dvejus metus trunkančio pilietinio karo statistika verčia kraupti, tačiau neatspindi kasdien civilių gyventojų patiriamų kančių, britų interneto dienraštyje „The Independent“ rašo žurnalistė Bethan McKernan.
„Skaičiai neparodo žmogiškojo aspekto, – sakė Užjūrio vystymosi instituto mokslinė bendradarbė Sherine El Taraboulsi-McCarthy. – Kitaip negu Sirijoje, kurioje žinios apie niokojimą ir aukas žiniasklaidą pasiekia labai greitai, Jemeno gyventojai kenčia tyloje.“
Buvo vilties, kad problemas pavyks išspręsti taikiai
Šalies oro uostus, taip pat sausumos ir jūrų sienas kontroliuoja kaimyninė Saudo Arabija, tad nėra ko stebėtis, kad į Europą iš Jemeno neplūsta tūkstančiai pabėgėlių. Vakarams šioje šalyje vykstantis konfliktas didelio poveikio nedaro, apie žvėriškus žiaurumus nieko negirdėti, todėl daugeliui jis beveik nepastebimas.
Kaip praneša Jungtinės Tautos, norint ištraukti Jemeną iš pragaišties, reikėtų jam skirti 2,1 mlrd. JAV dolerių (apie 1,8 mlrd. eurų) paramą, tačiau iki praėjusį antradienį Ženevoje įvykstant humanitarinės pagalbos teikėjų ir diplomatų susitikimui, šalių donorių planuojami įnašai tesudarė 14 proc. reikiamos sumos. [Po susitikimo paskelbta, kad planuojami įnašai pasiekė kiek daugiau nei pusę reikiamos sumos, t.y. 1,1 mlrd. JAV dolerių, – LRT.lt.]
Kol Jungtinių Tautų Europos būstinėje užsieniečiai aptarinėja 27 mln. žmonių likimą, karo užspeisti Jemeno gyventojai iš paskutiniųjų stengiasi išsikovoti teisę į normalų gyvenimą, rašo B. McKernan. Pasak jos, dažnai skurdžiausia Artimųjų Rytų valstybe vadinamo Jemeno kultūrinė tapatybė, kurios susiformavimui įtakos turėjo unikali šalies geografinė padėtis – Artimųjų Rytų regiono ir Afrikos bei Azijos žemynų susikirtimo taškas, – yra kur kas turtingesnė ir sudėtingesnė nei būtų galima pagalvoti girdint pranešimus apie šioje šalyje vykstantį konfliktą.
1990 m. įkurta šiuolaikinė valstybė niekada nepasižymėjo turtais ir visada kariavo, tačiau jos žmonės įrodė savo atkaklumą. Kai po 2011-ųjų Arabų pavasario įkvėptų protestų prieš šalies prezidentą Ali Abdullah Salehą 2013 m. buvo surengta Nacionalinio dialogo konferencija, atrodė, kad šalis pagaliau pasuko teisinga kryptimi ir ryžtingai imsis politinių ir ekonominių reformų.
Kaip nurodo B.McKernan, tuomet būta vilties. „Būdami ant pilietinio karo slenksčio, Jemeno žmonės susitarė dėl taikių pokyčių – jie vieninteliai regione sugebėjo tai padaryti, – tada sakė tuometis Jungtinių Tautų specialusis pasiuntinys Jamalas Benomaras. – Nacionalinis dialogas reiškia naują socialinį susitarimą ir atverčia naują puslapį Jemeno istorijoje.“
Vis dėlto šiitų sukilėliai husitai, „Al Qaedos“ kovotojai ir kitos grupuotės ir toliau kėlė grėsmę trapiai Jemeno ramybei. 2014 m. husitai įsiveržė į sostinę Saną ir nuvertė šalies vyriausybę.
Dažnai pasigirsta samprotavimų, kad Jemenas – tai Teherano ir Rijado tarpusavio karo laukas, tačiau kalbos apie Irano įtaką husitams yra ganėtinai perdėtos, teigiama straipsnyje. JAV žvalgybos įsitikinimu, Teheranas patarė sukilėliams nesikėsinti į Saną; o ilgalaikiai politiniai sukilėlių tikslai apskritai nėra aiškūs.
Vis dėlto pastaruosius dvejus metus Saudo Arabija ir jos regioniniai partneriai tremtyje gyvenančio, tačiau tarptautinės bendruomenės pripažinto Jemeno prezidento Abdrabbuh Mansouro Hadi valia vykdomus bombardavimus šalyje motyvavo tuo, kad taip esą siekiama pažaboti Irano karinį kišimąsi į Jemeno reikalus.
Norinčių padėti yra, galimybių – ne
Sumaištį gerokai pakurstė Vakarų valstybių – Jungtinės Karalystės ir JAV – sprendimas parduoti šaliai ginklų. Tuomečio JAV prezidento B.Obamos administracijos pareigūnai anuomet nuogąstavo, ar toks elgesys nepadarys Amerikos karo nusikaltimų bendrininke.
Ir taip jau sunkią Jemeno gyventojų dalią dar labiau komplikavo Saudo Arabijos imtos taikyti poveikio priemonės: ekonominiai suvaržymai, Jemeno oro ir jūrų uostų blokada, dėl kurios nebėra galimybės į šalį importuoti nei maisto produktų, nei vaistų, taip pat gyvybiškai svarbių infrastruktūros objektų – kelių, tiltų, kartais net civilių reikmėms naudojamų pastatų, kaip antai ligoninių, – naikinimas.
„Skaudu kalbėti apie dalykus, kuriuos mačiau vykstant pastaraisiais mėnesiais“, – sakė neseniai iš Jemeno į Beirutą atvykęs rašytojas ir istorikas Tawfeekas Al-Ganadas. Jis papasakojo apie husitų šalininkų vykdytus pasikėsinimus į žurnalistus ir pilietinės visuomenės aktyvistus, per kuriuos nukentėjo ir keletas jo bičiulių. „Žmonės badauja, bet tai dar ne viskas, – tęsė jis. – Yra norinčiųjų padėti, bet jiems neleidžiama to padaryti.“
Į susitikimą su „The Independent“ T.Al-Ganadas iš Jemeno miesto Adeno į Libaną praėjusią savaitę keliavo tris dienas. Po patikrų daugiau kaip 20-yje skirtingų punktų husitų sukilėliai pagaliau davė rašytojui leidimą išvykti vienu iš trijų per dieną iš šalies vykdomų skrydžių, atsižvelgdami į tai, kad T. Al-Ganado paskirties šalyje, Libane, yra įsikūrusi šiitų organizacija „Hezbollah“.
Rašytojo šeima iš šalies jau išvykusi. Nepaisant noro padėti, jis ir pats nežino, ar grįš.
Pokyčiai skaldo visuomenę
„Jemeno gyventojai visada vieni kitiems padėdavo, – sakė T. Al-Ganado kolega Sanos strateginių studijų centre ir pagrindinis Jemeno centrinio banko strategas Mansouras Ragehas. – Draugai ar kaimynai neatsisakydavo paskolinti pinigų ar kitų reikalingų dalykų.“
„Tačiau nebėra iš ko skolinti, – tęsė jis. – Atlyginimai nemokami, visi skursta. Vyksta kultūriniai pokyčiai, iš pagrindų griaunantys Jemeno visuomenės pamatus ir keičiantys žmonių požiūrį į vienas kitą.“
Žinoma, tie 116 mln. eurų, kuriuos antradienį Ženevoje pasižadėjo skirti Europos Komisija, artimiausiu laiku tikrai pravers, tačiau nesuteiks Jemeno žmonėms galios patiems imtis kurti savo ateitį, įsitikinusi B. McKernan.
Keletas su „The Independent“ bendravusių konflikto stebėtojų iš Jemeno ir kitų šalių teigė esantys nusivylę tuo, kad antradienį vykusios konferencijos dėmesio centre nebuvo iš šalies vidaus sklindantys balsai ir kad politinis konflikto sprendimas nebuvo tai, į ką konferencijos dalyviai orientavosi savo kalbomis.
„Būtina užtikrinti, kad JT [Jungtinės Tautos] laikytųsi Jemeno taikos proceso darbotvarkės. Pagalba bus beprasmė, jei karas tęsis, – sakė Vašingtone (JAV) įsikūrusio Artimųjų Rytų instituto bendradarbis Farea al-Muslimis. – Jei norite mums padėti, turite užbaigti karą, o ne siųsti mums ginklus ir kas keletą metų rengti „apgailestavimo“ konferencijas.“
„Saudo Arabija pasirūpins, kad Jemenas galutinai nepalūžtų; šalis bus laikoma tokioje padėtyje, kurioje jai nuolat reikės pagalbos, – sakė Sh. El Taraboulsi-McCarthy. – Vienintelis jos su Jemenu susijęs interesas – užsitikrinti lyderės poziciją ir galią arabų pasaulyje. Į šiuos aspektus paramos teikėjų konferencijoje nebuvo atkreipta jokio dėmesio.“
„Jemeno žmonės nenori pagalbos – jie nori taikos ir sąlygų atkurti savo valstybę“, – sakė ji.
