Kai praeityje įtampa tarp NATO ir Sovietų Sąjungos pasiekė aukščiausią tašką, pasaulis ne juokais bijojo, kad iš snieguotosios Šiaurės pasipils branduolinių raketų kruša. „The Conversation“ skelbiamoje publikacijoje autorė teigia, jog šis potyris paliko gilų įspaudą kolektyvinėje vaizduotėje ir turėjo lemiamos įtakos tam, kaip šį regioną mes matome dabar.
Dėl minėtos grėsmės šeštajame dešimtmetyje buvo sukonstruotos vadinamosios ankstyvojo perspėjimo (DEW) linijos. Tai radiolokacinių stočių sistema, išsidėsčiusi JAV (Aliaskoje), Kanados ir Grenlandijos šiaurėje. Šių linijų paskirtis buvo iš anksto perspėti JAV ir jos NATO sąjungininkes, jei iš Sovietų Sąjungos jų kryptimi būtų paleistos branduolinės raketos.
Laikotarpis, kurį vadiname šaltuoju karu yra itin svarbus mūsų istorijai. Tačiau dėmesį traukiančios antraštės, kurios įspėja apie tai, kad Arkties regione kyla naujo šaltojo karo grėsmė, yra klaidinančios. Taip, po 2014 metų konflikto dėl Ukrainos ir Krymo, įtampa tarp Vakarų ir Rusijos yra išaugusi.
Akivaizdus to įrodymas – 2018 m. Arktyje surengtos karinės pratybos „Trident Juncture“ („Trišakė jungtis“), kuriose dalyvavo 50 tūkst. karių iš NATO sąjungininkių ir šalių partnerių. Tačiau ši įtampa neapsiriboja tik Arktimi, o kariškių regione atliekamos funkcijos – labai įvairios. Deja, kaip teigia autorė „The Conversation“ publikacijoje, šis niuansas dažnai nėra pastebimas.
Vykdomos karinės pratybos ir rūpinimasis įrangos įsigijimu kursto seną Šaltojo karo idėją. Tam tikro laipsnio militarizacija Arkties regione išties vyksta. Antai Rusija neseniai investavo didelius pinigus į šiaurinės karinės infrastruktūros atnaujinimą.
Panašiai elgiasi ir kitos dvi Arkties valstybės – Kanada ir Danija. Vis dėlto, pasak D.C.Burke, nereikėtų pamiršti, kad karinė veikla – kartais intensyviau, kartais ne taip intensyviai – šiaurėje vykdoma ištisus dešimtmečius. Tiesiog anksčiau niekas iš tų, kurie ten negyvena, praktiškai nekreipė į tai dėmesio.
Kas pasikeitė?
Arkties valstybės jau daugelį metų saugo savo teritoriją ir vandens kelius patruliuodamos ore, vandenyje ir ant žemės. Vargu, ar tokią veiklą būtų galima pavadinti karinės įtampos eskalavimu net ir tais atvejais, kai infrastruktūra atnaujinama arba plečiama. Nepaisant to, kalbų apie naują Šaltąjį karą girdėti vis daugiau.
Funkcijos, kurias atlieka valstybės karinės pajėgos, gali būti labai įvairios – ne tik dalyvavimas konfliktuose, kaip įprasta manyti. Pavyzdžiui, karinės pajėgos teikia skubią pagalbą ištikus nelaimėms ir atlieka daugybę saugumo užtikrinimo funkcijų. Dar jos prisideda atliekant paieškos ir gelbėjimo darbus ir padeda policijai. Tai, pasak D.C.Burke, dar nereiškia karo eskalavimo.
Štai, pavyzdžiui, Norvegijoje pakrančių apsauga yra vienas iš karinių jūrų pajėgų dalinių – kaip karinis jūrų laivynas, karinių jūrų pajėgų mokyklos ir karinės jūrų bazės. Danijoje pakrančių apsaugos veiklą Arkties regione prižiūri Danijos karališkosios jūrų pajėgos.
Tuo metu Kanadoje pakrančių apsaugos tarnyba yra pagrindinė operacijas jūroje vykdanti civilinė šalies vyriausybės įstaiga. Tačiau paieškos ir gelbėjimo srityje, įskaitant paiešką iš oro, ši įstaiga glaudžiai bendradarbiauja su Kanados nacionalinės gynybos departamentu.
JAV pakrančių apsauga yra dalis Vidaus saugumo departamento, kurio paskirtis – užtikrinti šalies oro, sausumos ir jūrų sienų apsaugą, užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams ir skatinti teisėtai prekiauti ir keliauti. Vis dėlto pagal galiojančius įstatymus, rašo autorė, taikos metu JAV pakrančių apsauga nepatenka į Gynybos departamento veiklos aprėptį, o karo metu gali būti perversta Karinio jūrų laivyno departamento žinion.
Turint galvoje minėtus ryšius ir priklausomybes, brėžti liniją tarp to, kas yra karinė, o kas – civilinė veikla, darosi ganėtinai sunku. Tačiau tai nereiškia, kad visa karinė veikla yra agresyvi arba prilygsta karo eskalavimui, rašoma „The Conversation“.
Regionas atsivėrė
Klimato kaita ir technologinė pažanga atvėrė Arkties regioną. Tai reiškia, jog atokiame ir įprastai priežiūrai sunkiai prieinamame regione reikia stiprinti apsaugos bei stebėsenos priemones.
Intensyvėjant ekonominei veiklai regione, į šalių ginkluotąsias pajėgas kartais kreipiamasi su prašymu padėti spręsti civilinius konfliktus. Kaip rašo D.C.Burke, 2017 m. į Norvegijos pakrančių apsaugą kreipėsi Trumsės miesto policija, prašydama padėti susitvarkyti su organizacijos „Greenpeace“ protestuotojais.
Siekdami užkirsti kelią gręžybai Barenco jūroje, aktyvistai jau buvo peržengę platformos „Songa Enabler“ 500 metrų apsaugos zoną. Norvegijos pakrančių apsaugos laivas į iškvietimą sureagavo. Per operaciją organizacijos „Greenpeace“ laivas „Arctic Sunrise“ buvo konfiskuotas, o visi juo plaukę 35 asmenys – sulaikyti.
Dėl nuolat augančio Arkties ekonominio potencialo, regiono šalys ima skirti vis daugiau dėmesio karinei infrastruktūrai. Rusijos elgesys aiškiai rodo, kad stiprinti karinę Arkties infrastruktūrą jai yra itin svarbu.
Arktyje esantys gamtos ištekliai yra gyvybiškai svarbūs Rusijos ekonomikos saugumo užtikrinimui. Rusijos vyriausybės teigimu, „siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą Arktyje, būtina čia sutelkti daugiau jūrų, oro ir sausumos pajėgų“. Tačiau, pasak D.C.Burke, nacionalinio saugumo klausimai yra labai įvairūs ir neapsiriboja vien pajėgumų didinimu kariaujant ar stengiantis apsisaugoti nuo konflikto grėsmės.
Apibendrindama D.C.Burke atkreipia dėmesį į svarbų dalyką: nors kariuomenė yra karo įrankis, ji kartu ir šis tas daugiau. Kariškiai teikia ir padeda įgyvendinti įvairias saugumo užtikrinimo paslaugas.
Tai, nereiškia, kad į karo reikmėms skirtų išlaidų didinimą nereikėtų žiūrėti kritiškai. Tačiau sakymas, kad esame ant naujo šaltojo karo slenksčio yra sensacijų ieškojimas. Tai atitraukia dėmesį nuo platesnio Arktyje veikiančių kariškių vaidmens ir kelią įtampą, kurią ginkluotųjų pajėgų įsitraukimas stengiasi sumažinti.
