Priešingai nei kitos buvusios sovietinės respublikos su įšaldytais konfliktais – Sakartvelas, Ukraina ir Moldova – Azerbaidžanas niekada nebuvo Rusijai priešiška valstybė. Šios šalies niekada nevaldė antirusišką retoriką pasitelkianti vyriausybė, ji nepaskelbė emancipacijos nuo Rusijos kaip pagrindinio tikslo.
Azerbaidžano antikolonijinė retorika visada nuosaiki, pripažįstanti du šimtmečius trukusio azerų gyvenimo su rusais ir kitomis tautomis vienoje valstybėje pliusus ir minusus, rašo A.Baunovas.
Vladimirui Putinui, kuris dėl savo veiksmų istorinės atminties atžvilgiu ima darytis naujuoju Leonidu Brežnevu, labai svarbu, kad Azerbaidžanas, kaip ir Baltarusija, nesiūlo alternatyvios istorijos dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios ir pabaigos, SSRS vaidmens konflikte. Be to, Azerbaidžanas pagerbia savo karo didvyrius, nepateikia jiems antisovietinės ir antirusiškos atsvaros, švenčia Pergalės dieną.
Tuo pat metu sparčiai vyko Azerbaidžano valstybės kūrimasis, suverenizacija ir emancipacija. Čia jau seniai nėra Lenino paminklų ir sovietų herojų vardais pavadintų gatvių. Tačiau paminklai dingo, kaip ir dekomunizacijos procesas vyko, tyliai, rašoma carnegie.ru.
Dar dešimtajame dešimtmetyje, beveik iškart po SSRS žlugimo, iš Azerbaidžano išvyko du trečdaliai joje gyvenusių rusų, o rusiška televizija seniai išnyko iš nacionalinio eterio – taip gyventojai nesusiduria su rusiška pasaulinių naujienų interpretacija. Tačiau Naujųjų išvakarėse vis tiek rodoma „Likimo ironija“, o visus metus – pamėgti sovietiniai bei populiarūs rusiški filmai.
„Nuo pat pradžių Azerbaidžanas kūrė įvairialypę užsienio politiką manydamas, kad ryšiai su Maskva posovietinėje erdvėje nedings, tačiau silpnės, todėl reikia suartėti su Vakarais“, – rašo A.Baunovas.
Be to, Baku Boriso Jelcino vyriausybėje įžvelgė simpatijas armėnams: egzistuoja interpretacija, kad pirmąjį Karabacho karą Azerbaidžanas pralaimėjo ne armėnams, o Rusijai.
Pasak autoriaus, Azerbaidžano režimas priėmė Maskvos nepageidaujamus svečius iš Čečėnijos, tačiau atsisakė politinio islamizmo, kaip ir kraštutinio politinio nacionalizmo, taip sėkmingai suvaldydamas visuomenės islamizaciją.
Azerbaidžanas bendradarbiavo su NATO ir į operacijas siuntė simbolinius kontingentus, tačiau niekada oficialiai nepareiškė siekio įstoti į Aljansą.
Rusija politinę Azerbaidžano emancipaciją priima kaip faktą, kuris nieko neerzina. „Azerbaidžanas posovietinėje erdvėje visada buvo pavyzdys, kaip galima vykdyti gana nepriklausomą nuo Rusijos vidaus politiką nesiginčijant su Putinu ir išsaugojant gerus santykius su Maskva“, – rašo A.Baunovas.
Autoriaus teigimu, Rusija turi už ką padėti Armėnijai, tačiau neturi už ką nubausti Azerbaidžano. Nei Rusijos valdžia, nei visuomenė neturi pakankamai pykčio ir apmaudo, kad lengvai prieš Azerbaidžaną panaudotų karinę jėgą.
Neatleistinos nuodėmės
Armėnija – svarbi Rusijos sąjungininkė, tačiau į dabartinę vyriausybę Kremlius žvelgia įtariai. Dabartinė Armėnijos vyriausybė – spalvotosios revoliucijos rezultatas, o tai, Kremliaus akimis, yra didelė vidaus politikos nuodėmė, rašoma carnegie.ru.
Pasiskelbusi demokratine Nikolo Pašiniano vyriausybė nors ir nesistengia visiškai pakeisti geopolitinės orientacijos, tačiau bando ją paįvairinti, greičiausiai ne visada atsiklausdama Maskvos nuomonės.
Ši vyriausybė niekaip neriboja žiniasklaidos laisvės, todėl atsirado daugiau Rusijos atžvilgiu kritiškų ir Vakarams palankių publikacijų. Be to, N.Pašiniano vyriausybė niekaip nekontroliuoja, priešingai – sveikina Vakarų nevyriausybinių organizacijų veiklą. Kremliaus požiūriu tokia nekontroliuojama veikla – bendros saugumo grandinės pažeidimas, rašo A.Baunovas.
Naujoji Armėnijos valdžia negalėjo susilaikyti nuo antrosios, Kremliaus akimis žiūrint, sunkios nuodėmės – buvusio prezidento Roberto Kočariano teisinio persekiojimo.
Pats N.Pašinianas pabrėžia prieštaraujantis Azerbaidžano diktatūrai. Pasaulio akyse jauna demokratija tampa diktatūros agresijos auka. Viena vertus, tai tiesa: Azerbaidžane egzistuoja autoritarinis režimas, dar ir paveldėtas.
Tačiau sunku vienu metu smerkti diktatūrą ir reikalauti V.Putino paramos. Pats Rusijos prezidentas – vienas ryškiausių pasaulyje diktatorių, o visus jo veiksmus bandoma pateikti kaip diktatoriaus išpuolį prieš demokratiją. Jaunos demokratijos kova su diktatorišku režimu, vargu, ar įkvėps sąjungininkę padėti, rašo A.Baunovas.
Užtarimas, ne kišimasis
Armėnija – Rusijos sąjungininkė, tačiau ir Azerbaidžanas nėra priešas. Tai – pagrindinė dabartinio konflikto etapo problema. Ne priešė ir Turkija, palaikanti Azerbaidžaną. Jei būtų užpultas Sakartvelas, kurį remia JAV, viskas būtų daug paprasčiau. Lengviau būtų nuspręsti ir tuo atveju, jei tokiu būdu savo teritorinį vientisumą atkurtų Ukraina ar Moldova.
Pasak autoriaus, partnerystė su Turkija, nepaisant prieštaravimų, leidžia Rusijai be didesnių nuostolių išsilaikyti Sirijoje, užsiimti savo reikalais Libijoje. O svarbiausia tai, kad ši partnerystė leidžia sudaryti situacijas, kai regioninius konfliktus galima spręsti be JAV dalyvavimo.
Išstumti JAV iš regioninių konfliktų Rusijai svarbiau nei leisti juose iškilti kitoms regioninėms galioms. Rusijai svarbi galimybė spręsti klausimus be amerikiečių. O dabartiniame Kalnų Karabacho kare JAV nėra, kaip ir karo nėra amerikiečių naujienose.
Ta pati galimybė – veikti regione be Vakarų – svarbi ir Turkijai, kuri dėl šios priežasties taikosi su Rusijos dalyvavimu jai svarbiuose konfliktuose, rašoma carnegie.ru.
Ši prieš Vakarus nukreipta platforma yra svarbesnė nei bendra krikščioniška platforma, į kurią dedama viltis Armėnijoje. Taip, V.Putinas ir panašiai mąstantys žmonės kalba apie krikščioniškas vertybes, tačiau jų konservatizmas yra socialinis, o ne religinis. Akivaizdu, kad liberalūs ar provakarietiški krikščionys jam tolimesni, nei konservatyvūs ir prieš Vakarus nusiteikę musulmonai ar agnostikai.
A.Baunovo manymu, dabartinėmis aplinkybėmis atviras Rusijos užtarimas galėtų net pakenkti Armėnijai: Vakarų akyse nukenčia įvaizdis visų, kuriuos užtaria ir tuo labiau už kuriuos kariauja V.Putinas. Tačiau kol kas jis nekariauja.
Didelė dalis Rusijos valdžios įtaria, kad reikšminga sąjungos su Armėnija dalis yra paremta būtinybe apginti Kalnų Karabachą. Dėl to ir dėl savo kaip sąjungininkės statuso prestižo Rusija neleis Armėnijai visiškai prarasti Kalnų Karabacho.
Galimos Rusijos karinės intervencijos pranašas yra kalbos, kad už Azerbaidžaną Kalnų Karabache kovoja sirų kovotojai ir kiti islamistai. Rusija neturi už ką bausti Azerbaidžano kariuomenės, tačiau kovotojai islamistai iš Vidurio Rytų – teisėtas taikinys. Siekiu juos nugalėti buvo paaiškinta intervencija į tolimąją Siriją. O čia – artimas Kaukazas.
Karas gali baigtis status quo su simboliniais nuostoliais ir laimėjimais, o gali ir naujomis lygiosiomis, į kurias Rusija Armėniją pastūmėjo jau anksčiau. Tik šįkart tai bus pasiekta ne derybose, o mūšio lauke.