Pro langą žiūrėdama moteris šypsosi – džiaugiasi, kad tuoj nusileis Eritrėjos sostinėje Asmaroje, apsuptoje žaliuojančių kalnų. Ji – vidutinio amžiaus eritrėjietė, kuriai buvo suteiktas politinis prieglobstis Vokietijoje. Šįkart į tėvynę ji grįžta savo noru. Tiesa, moteris nepanoro atskleisti savo tapatybės, kadangi už nelegalų išvykimą iš Eritrėjos baudžiama įkalinimu.
Aplankyti šeimos narių grįžusi moteris atvežė jiems dovanų ir pinigų. Į Vokietiją sako sugrįšianti tik po dviejų savaičių. „Daug kas taip daro“, – tikina į taksi sėsdama eritrėjietė.
Todėl kyla klausimas: kaip žmonės gali taip laisvai sugrįžti į šalį, kurios vyriausybė kaltinama diktatūra ir represijomis?
Anot Eritrėjos vyriausybės, praeitais metais šalyje apsilankė 116 tūkst. eritrėjiečių pabėgėlių. Tiesa, režimo statistika – nebūtinai patikima. Vienos Suomijos organizacijos, teikiančios pagalbą pabėgėliams, teigimu, vyriausybė sugrįžusiuosius toleruoja dėl paprastos priežasties – jie į neturtingą šalį atveža užsienio valiutos.
Be to, sugrįžę eritrėjiečiai vyriausybei moka specialų „plėtros mokestį“, kuris tarsi turėtų juos apsaugoti nuo represijų. Vis dėlto yra daugybė atvejų, kai į Eritrėją grįžę jos gyventojai dingsta be pėdsakų ar atsiduria slaptuose kalėjimuose.
JT teisės ekspertai aršiai kritikuoja karinės prievolės sistemą, kurią vadina „vergovės nusikaltimu“. Tūkstančiai paliko šalį siekdami išvengti tarnavimo šalies kariuomenėje.
Paskutiniojoje Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių tarybos ataskaitoje Asmaros režimas kaltinamas sisteminiu piliečių persekiojimu, kankinimu, prievartavimu ir egzekucijomis.
JT teisės ekspertai aršiai kritikuoja karinės prievolės sistemą, kurią vadina „vergovės nusikaltimu“. Tūkstančiai paliko šalį siekdami išvengti tarnavimo šalies kariuomenėje.
JT Pabėgėlių agentūros skaičiavimais, 2015-ųjų pabaigoje Eritrėją buvo palikę 474 296 pabėgėliai. Kitaip tariant, 10 proc. šalies populiacijos. 2016-aisiais 92 proc. eritrėjiečių prašymų suteikti prieglobstį Vokietijoje buvo patenkinti. Prieglobsčio prašymas grindžiamas šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais šalyje.
Nematomos represijos
Asmaroje apsilankę „Spiegel“ žurnalistai tikina, kad iš pirmo žvilgsnio šalyje tvyrančios baimės nematyti. Žmonės būriuojasi vietos turguose, gatvėse vaikštinėja džinsus dėvinčios moterys, vyrai šnekučiuojasi kavinėse.
Tiesa, vyriausybė labai nenoriai į Eritrėją įsileidžia žurnalistus, vadinančius šalį „Afrikos Šiaurės Korėja“. Savo ruožtu organizacija „Reporteriai be sienų“ Eritrėją įvertino kaip vieną pavojingiausių šalių žurnalistams pasaulyje. Tiesa, vizito metu „Spiegel“ žurnalistai nepastebėjo jokių akivaizdžių žiniasklaidos priemonių atstovų persekiojimo ar šnipinėjimo ženklų.
Nors informacijos ministras Yemane'as Gebremeskelas neigia žodžio laisvės apribojimus ir tikina, kad piliečiai gali laisvai naršyti internete, iki 0,1 MBit/s sumažintas jo greitis veikia kaip savotiška cenzūra.
Kalbėdamas apie prie JT Žmogaus teisių tarybos ataskaitos prisidėjusią teisininkę iš Mauricijaus Sheilą Keetharuth, Y.Gebremeskelas nutyli kai kuriuos faktus.
Y.Gebremeskelas: „Nes ES suteikia prieglobstį bet kam. Būtent tai ir vilioja. Tačiau dauguma tiesiog nori dirbti ar studijuoti užsienyje. Migracija – natūrali žmogaus prigimties dalis, ji visada egzistavo.“
„O, Sheila ir jos pasakos. Ji net niekada nebuvo mūsų šalyje“ – teigė Y.Gebremeskelas. Iš dalies jis teisus – Sh.Keetharuth nebuvo leista atvykti į Eritrėją.
Vyriausiasis šalies propagandistas turi konkrečius atsakymus į kiekvieną žurnalistų atsakymą. „Penki tūkstančiai pabėgėlių per mėnesį? Tai – išgalvotas skaičius. Ne daugiau negu keli šimtai“, – tikina jis.
Paklaustas, kodėl jie bėga, Y.Gebremeskelas įvardija savas priežastis: „Nes ES suteikia prieglobstį bet kam. Būtent tai ir vilioja. Tačiau dauguma tiesiog nori dirbti ar studijuoti užsienyje. Migracija – natūrali žmogaus prigimties dalis, ji visada egzistavo.“
„Rimti žmogaus teisių pažeidimai? Yra pažeidimų, kaip ir visur. Tačiau perdėta Sheilos ataskaita yra įžeidimas mūsų šaliai, – teigė informacijos ministras. – Priverstinis darbas ir karinė tarnyba? Kai kam tai gali būti kančia, tačiau mums reikia vystyti šias sritis ir apginti savo šalį.“
Geresnės ateities viltys
Y.Gebremeskelas aiškina, kad jo šalis turi ginkluotis tam, kad apsigintų nuo galingos kaimynės Etiopijos, kuri keletą kartų puolė Eritrėją. „Bet kuris, žinantis mūsų istoriją, supranta kariuomenės svarbą“, – tikino vyriausiasis šalies propagandistas.
Eritrėjos istoriją žymi 30 metų trukęs karas su Etiopija, siekiant išsilaisvinti iš jos sudėties. Karas pasibaigė 1991-aisiais, po dvejų metų Eritrėja tapo nepriklausoma valstybe. Tuomet buvo tikimasi taikesnės ir geresnės ateities.
Vėl įsižiebęs ir 1998–2000 m. vykęs karas nusinešė 100 tūkst. gyvybių bei sužlugdė jaunos šalies ekonomiką.
2009-aisiais JT Saugumo taryba paskelbė ginklų embargą, kaltindama Eritrėjos vyriausybę slapta remiant islamistus Somalyje. Ligi šiol tai nebuvo įrodyta.
Panašu, kad karo prievolė skirta ne tik šalies gynybai, bet ir jaunų žmonių kontrolei. Sulaukę 18 metų amžiaus, visi vyrai ir moterys privalo tarnauti kariuomenėje arba privalomai dirbti statybų, žemės ūkio ar švietimo srityse. Kai kurie eritrėjiečiai tarnauja jau daugiau nei dešimt metų. Jiems tai – tiesiog priverstinis darbas.
Užsispyręs autokratas
„Nenuostabu, kad žmonės iš čia išvyksta, – sakė 66 metų Graciano, dirbantis valiutos keitykloje. Jis, kaip ir dauguma žurnalistų sutiktų vietinių, nenorėjo atskleisti visos savo tapatybės. – Čia negali laisvai kalbėti. Jei taip darysi, greitai pradingsi.“
Žmonės nepamiršo, kas nutiko karo veteranų ir politikų grupei G-15, pasisakusiai už demokratines reformas. Šiandien Eritrėja neturi Konstitucijos, o paskutinį kartą piliečiams buvo leista balsuoti 1993-iųjų referendume dėl nepriklausomybės.
Nors kai kuriems G-15 nariams pavyko pabėgti, 11 grupės narių jau nuo 2001-ųjų sėdi kalėjime. Toks likimas ištiko dar šimtus režimo oponentų, kurių tikslus skaičius nėra žinomas.
Graciano: „Nenuostabu, kad žmonės iš čia išvyksta. Čia negali laisvai kalbėti. Jei taip darysi, greitai pradingsi.“
Po tokių valymų dauguma eritrėjiečių nusigręžė nuo vyriausybės, kaltindami ją savo pačios idealų išdavimu. Vienpartiniam režimui vadovauja 71 metų amžiaus užsispyręs autokratas Isaias Afwerki.
Panašu, kad I.Afwerki supranta tik smurto kalbą. Be to, yra nemažai požymių, kad jį kankina vadinamasis „Gorbačiovo sindromas“: lyderis baiminasi, kad jo galios struktūra sugrius, jei bus bandoma ją reformuoti.
„Taip pat vyksta kartų konfliktas. Mūsų šalį valdo seniai. Nėra ministrų, jaunesnių nei 65 metų amžiaus“, – teigė vietos verslininkas. – Juos kankina paranoja ir jie yra beviltiškai įsikibę savo nepavykusios utopijos.“
Eritrėja – viena skurdžiausių valstybių pasaulyje. Mažą žemdirbyste užsiimančią valstybę supa nedraugiškos kaimynės, ji neturi sąjungininkių. Tiesa, Eritrėja neblogai sutaria su Kinija, Kuba ir keletu arabų šalių. Be to, Kanados ir Australijos kompanijos čia išgauna tokius mineralus kaip kalio karbonatas, cinkas ir sidabras.
Pagrindiniai šalies pajamų šaltiniai – mineralų gavyba ir „plėtros mokestis“, kurį tenka susimokėti į šalį grįžtantiems eritrėjiečiams.
Tarsi Kuba?
Anot vietos verslininko, didžiausia problema yra ta, kad vyriausybė neišmano modernios ekonomikos. „Ji vis dar skatina valstybės kontroliuojamą ekonomiką ir atmeta privačias iniciatyvas“, – teigė anonimu norėjęs likti pašnekovas ir pridūrė, kad jauni žmonės turi daugybę gerų idėjų, o privalomą karinę tarnybą ne visi laiko našta.
Keletą metų Asmaroje gyvenęs diplomatas tikina, kad priespauda ne tokia baisi, kaip kalbama. „Visiška populiacijos kontrolė? Vergovė? Turbūt kažką praleidau“, – tikino jis.
„Spiegel“ analizės duomenimis, ES ambasadoriai kaltina JT Žmogaus teisių tarnybą, neva ji savo ataskaitoje atvaizdavo „nesubalansuotą situacijos paveikslą“. „Spiegel“ rašo, kad JT neturi jokių nusikaltimų įrodymų.
Ambasadoriai jokiu būdu nebando parodyti, kad sąlygos Eritrėjoje – geresnės, nei iš tiesų yra. Jie griežtai kritikuoja žmogaus teisių pažeidimus, skaidrumo ir įstatymo teisės trūkumą, saugumo pajėgų nebaudžiamumą.
Ambasadoriai jokiu būdu nebando parodyti, kad sąlygos Eritrėjoje – geresnės, nei iš tiesų yra. Jie griežtai kritikuoja žmogaus teisių pažeidimus, skaidrumo ir įstatymo teisės trūkumą, saugumo pajėgų nebaudžiamumą.
Vis dėlto jie mano, kad dauguma žmonių palieka šalį ne dėl persekiojimo, o prastų ekonominių sąlygų ir bandydami išvengti karinės prievolės. Anot ES atstovų, eritrėjiečius į Europą atvykti skatina ir jiems suteikiama apsauga.
Straipsnio autoriai siūlo, kad būtų peržiūrėtas prieglobsčio suteikimo Eritrėjos piliečiams procesas. Pavyzdžiui, nuo 2016-ųjų Šveicarija nebesuteikia prieglobsčio eritrėjiečiams tais atvejais, kai jie vienintele priežastimi nurodo nelegalų išvykimą iš šalies ir dėl to gresiančią bausmę.
Nors Eritrėjos vyriausybė pamažu praranda galią, slaptosios tarnybos vis dar persekioja ir įkalina opozicijos narius.
„Tačiau Šiaurės Korėja? Kokia nesąmonė, – sako Graciano. – Mes labiau kaip Kuba.“
