Rusijos kazokai šia kelione sieks atkartoti rusų armijos žygį į Paryžių 1812–1814 metais, kai ji persekiojo iš Rusijos besitraukiančią Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto kariuomenę.
Kazokai sustos Baltarusijoje – Minske, Lietuvoje – Kaune, Lenkijoje – Varšuvoje, Vokietijoje – Leipcige ir Prancūzijoje – Nansi. Šių miestų gyventojus ketinama linksminti dainomis ir pasirodymais.
Spalio 19-ąją, kaip ir jų pirmtakai, 23 kazokai tikisi pasiekti netoli Paryžiaus esantį Fontenblo, kur 1814-ųjų balandį Napoleonas I buvo priverstas atsisakyti sosto.
Lietuva palaikė Napoleoną I
Lietuvos istorijos instituto XIX a. Istorijos skyriaus vedėjas Virgilijus Pugačiauskas teigia, kad šių žygių priešistorė – Prancūzijos ir Rusijos karas, kuris prasidėjo 1812-aisiais Lietuvoje ir tęsėsi iki metų pabaigos, kai Napoleono I Didžioji armija pradėjo trauktis iš Maskvos.
Istorikas prisipažįsta, kad jam šioje istorijoje įdomiausia Lietuvos, tuo metu buvusios Rusijos imperijos sudėtyje, pozicija.
Lietuva užėmė išskirtinę poziciją – juk iš esmės mes tapome prancūzų sąjungininkais, turėjome savo laikinąją vyriausybę, kūrėme savo kariuomenę.
„Istoriografija, ir mūsų, ir pasaulio, kalba, lyg tai būtų buvusi karinė kampanija į Rusiją, o Lietuvos ten nebūtų buvę. Tačiau Lietuva užėmė išskirtinę poziciją – juk iš esmės mes tapome prancūzų sąjungininkais, turėjome savo laikinąją vyriausybę, kūrėme savo kariuomenę. Tuo metu Lietuvos bajorija tikėjosi, kad su Napoleono I pagalba bus galima išsivaduoti iš Rusijos ir kurti vienokio ar kitokio lygmens valstybinę autonomiją“, – pasakoja V.Pugačiauskas.
Istorikas teigia, kad 1812-aisiais Napoleonas I ruošėsi kariauti su Rusija ir visus karinius veiksmus planavo užbaigti būtent Lietuvoje. Jis žinojo, kad Lietuva – buvusi abiejų valstybių – Rusijos ir Lenkijos – sudėtinė dalis, patekusi į Rusijos imperijos sudėtį.
Napoleonas I siekė pelnyti Lietuvos gyventojų palankumą, todėl Vilkaviškyje vietiniams pasakojo ne apie karą su Rusija, bet apie antrąjį Lenkijos karą – vardan Lenkijos. Jis žinojo, kad vietiniai yra labai palankiai nusiteikę jo atžvilgiu, ir didžioji dalis Lietuvos sutiko imperatorių kaip išvaduotoją.
Napoleonas I neketino žygiuoti į Rusiją – norėjo viską išspręsti žaibišku karu, tačiau šis planas nepavyko ir prancūzai buvo priversti vytis atsitraukiančią Rusijos kariuomenę, dalyvauti įvairiuose mūšiuose. Taip prancūzai nukeliavo iki Maskvos.
Ten Didžioji armija išgyveno tragediją ir nesugebėjo atsispirti priešams, todėl turėjo atsitraukti ir grįžti į Paryžių.
Anot V. Pugačiausko, Napoleono I armija galutinai žlugo Vilniuje. Preliminariais skaičiavimais, vien Vilniaus mieste galėjo žūti iki 80 tūkst. atsitraukiančių karių – ir ne dėl mūšio, o dėl nusilpimo, kurį sukėlė įvairiausios priežastys.
Kazokai akcentuojami kaip elitas
Po Napoleono I nesėkmės prie Rusijos kariuomenės prisijungė ir kitos šalys, nusiteikusios kariauti prieš jį ir atkurti senąją Prancūzijos tvarką. Rusija, Jungtinė Karalystė, Prūsija, Švedija ir kelios vokiškos valstybės 1813-aisiais sudarė sąjungą. 1814-aisiais rusų armija įžygiavo į Paryžių.
„Daugiau rusams to nebuvo pavykę padaryti. Rusijos imperatorius Aleksandras I buvo, galima sakyti, Europos užkariautojas“, – šypsosi V.Pugačiauskas.
Istorikas pabrėžia, kad vadinamuosiuose kazokų žygiuose kariavo ne tik kazokai, bet ir kiti Rusijos kariuomenei priklausantys nariai: artilerija, pėstininkai ir kt. Taip pat – minėtosios sąjungininkės.
„Kazokai buvo kavalerija. Jie akcentuojami kaip pagrindinė Rusijos kariuomenės jėga, elitinis darinys, kuris buvo kovingiausias (greičiau manevruodavo ir užpuldavo, buvo labiausiai pasiruošęs kovai) ir buvo efektyviausiai naudojamas prieš prancūzus“, – pasakoja V. Pugačiauskas.
Propagandą reikia priimti kaip žaidimą
Lietuvos istorikas, politologas Antanas Kulakauskas teigia, kad su šiandienine politika šis žygis nėra smarkiai susijęs ir jį reikėtų priimti kaip europinio istorinio-kultūrinio žaidimo dalį suvokiant, kad tai yra propaganda, nes niekas nieko nuo nieko neišvadavo.
Rusija taip skleidžia savo didybę, patriotizmą, kurį dabartinė valdžia sieja su savimi, ir valstybingumo idėją.
A.Kulakauskas paaiškina, kad kazokų žygiu Rusija rodo savo patriotinius jausmus: „Jie teigia: mes buvome viena iš Europos galybių ne tik Sovietų Sąjungos laikais, bet ir XIX a. Ir tai yra faktas. Rusija taip skleidžia savo didybę, patriotizmą, kurį dabartinė valdžia sieja su savimi, ir valstybingumo idėją.“
A.Kulakausko teigimu, politikai dažnai istoriją panaudoja saviems tikslams. „Sunku tikėtis, kad valstybė nestiprintų savo įvaizdžio. Juk mes, kai Žalgirio mūšio metines minime, nesakome, kad tai – tik žaidimėlis ir nieko nestiprinam. Stiprinam gi.
Ar pasauliui tai labai rūpi, išskyrus pačius rusus? Tai vidaus vartojimui skirti dalykai. Europos šalių, kurios sietų savo likimą su Rusijos valstybingumu, nėra. Lietuvos situacija šiek tiek kitokia, bet, ko gero, šis įvykis nėra mums labai aktualus.“
Nors prieš metus dvejus mes irgi surengėme „Meilės žygį valdovų keliu“ ir žygį „2000 km istorijos“ žirgais iki Juodosios jūros, to taip nesureikšminome, nes, anot A.Kulakausko, net didžiausiuose sapnuose niekas nebesitiki matyti Lietuvą tokią galingą kaip Vytauto Didžiojo laikais.
„Rusijos situacija – šiek tiek kitokia: ji dar nėra praradusi visų savo galių“, – paaiškina istorikas bei politologas.
