J.Lough kaip tik prieš dvejus metus, laikinai dirbdamas NATO gynybos koledže, paskelbė monografiją „Rusijos iššūkis Vokietijoje“.
Mokslininkas savajame tyrime konstatuoja, kad Europai skubiai reikalinga ryžtinga lyderystė projektuojant santykius su Rusija, vis įžūliau tiesiančia nagus už šalies ribų.
Reikalinga todėl, kad, anot J.Lough, Amerikoje aukščiausio lygio politinės diskusijos apie Rusiją paralyžiuotos, NATO ir Rusijos santykiai – įstrigę, o „ES politika Rusijos atžvilgiu apsiriboja sankcijomis ir penkiais principais, užimančiais mažiau nei puslapį“.
Gi Vokietija – ekonomiškai pajėgiausia ES narė – po 2014-ųjų Krymo aneksijos ėmėsi vadovauti europiečių pastangoms atgrasyti Rusiją. Diplomatai visame žemyne privačiai tikina, kad vienybė taikant sankcijas laikosi beveik vien tik Angelos Merkel dėka.
Tačiau, sako J.Lough, Berlynui blaiviai žvelgti į Vladimiro Putino režimą trukdo ir istorijos našta, ir intensyvūs ekonominiai santykiai su Rusija. Esą dujotiekis „Nord Stream 2“ – tik žiedeliai.
Abi šalis sieja intensyvūs politikų, verslininkų, menininkų ir mokslininkų kontaktai, aktyviai bendradarbiauja nevyriausybinės organizacijos, jaunimo klubai, susibičiuliavę miestai. Vokietijos ambasada Maskvoje – didžiausia šalies diplomatinė atstovybė pasaulyje.
O V.Putinas, prieš 19 metų sakydamas kalbą Bundestage, taikliai pacitavo vokietį istoriką Michaelį Stürmerį, kuris yra parašęs: „Tarp Rusijos ir Amerikos – vandenynai. Tarp Rusijos ir Vokietijos – istorija su visu savo svoriu.“
„Situacija po Krymo nėra labai bloga, bet vokiečiai galėtų labiau pasistengti. Kita vertus, juos iš dalies ir suprantu“, – 15min teigė J.Lough, viešėjęs kasmetiniame neformaliame Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertų „Sniego susitikime“.
Vokiečius labai įžeidė V.Putino melai
– Pone Lough, domitės Vokietijos ir Rusijos santykiais. Savo monografijoje rašote, kad Vokietija tik per didelius vargus sugeba žvelgti į Rusiją ir jos elgesį platesniame kontekste, nors Europai yra labai svarbi. Kodėl?
– Manau, kad Vokietija šiaip mato platesnį kontekstą, kuris jai kelia didelį nerimą. Vokietija mato rimtą disharmoniją santykiuose su Rusija, kuri kenkia stabilumui Europoje. Berlynui neramu dėl įvykių Berlyne, investuojama į pastangas išspręsti konfliktą.
Problema tokia: kaip reaguoti į situaciją tokiu būdu, kuris atneštų rezultatų ir neiškraipytų Vokietijos supratimo, kaip reikia bendrauti su Rusija.
Vokiečiai supranta, kad problemų šaltinis yra būtent Rusija, ir mano, jog jų istorinė patirtis leidžia jiems kalbėtis su Rusija tam tikru būdu – sakykime, ne taip diplomatiškai. Jie nori rasti būdą nuraminti Rusiją.
Vokietijoje plačiai manoma, kad Šaltojo karo metu Bonoje vykdyta Ostpolitik (Rytų politika) buvo sėkminga.
Vokiečius labai įžeidė Rusijos įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas – juk Vokietija yra legalistinės kultūros čempionė.
Ir nors sėkmė tada pasiekta ne tiek dėl Ostpolitik, kiek dėl fakto, kad sovietams nebeužteko pinigų varžytis su NATO aljansu, Vokietijoje yra susiformavęs mitas, jog Berlynas žino, ką ir kaip daryti, kad energetikos srityje buvo bendradarbiaujama jau su Sovietų Sąjunga, o amerikiečiams tai nepatiko jau tada.
Paveikslas komplikuotas. Vis dėlto pagirčiau Vokietiją, kad ji 2014 metais aiškiai suvokė, kas kelia problemas. Vokiečius labai įžeidė Rusijos įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas – juk Vokietija yra legalistinės kultūros čempionė.
Berlynui labai nepatiko įžūlus ir atviras Rusijos prezidento Vladimiro Putino melavimas tiesiai į akis Angelai Merkel.
Kanclerė atsakė ryžtingai ir subūrė europiečius sankcijų taikymo iniciatyvai. 2014-ieji parodė, kad iki tol vykdyta pataikavimo Rusijai strategija žlugo – Vokietija ilgai tikėjosi, kad Rusija vystysis racionaliai, kad jos ekonomika bus skaidri, kad veiks demokratija.
Vokiečiai pagal savo pačių pavyzdį nuoširdžiai manė, kad Rusija tuo pat metu ir augins ekonomiką, ir brandins teisės viršenybę, kad užsisuks toks ratas. Žinoma, dabar jau galima sakyti, kad su tokiu optimizmu buvo smarkiai prašauta pro šalį.
Tačiau, nors Rusijoje įsivyravo oligarchiškas kapitalizmas, vokiečiai vis tiek siūlė Maskvai ekonominį bendradarbiavimą su Europa – net Putinui pradėjus antrąją kadenciją, kai jau buvo aišku, kad Rusijai europietiškas vystymosi kelias neįdomus.
Lėšos modernizacijai pagal partnerystės susitarimą? Gerai, bet Rusija modernizavo saugumo pajėgas, ginkluotąsias pajėgas ir kitas represines struktūras.
Dabar, po 2014-ųjų, Vokietija vis dar bando susitaikyti su faktu, kad jos ilgametė politika Rusijos atžvilgiu nebuvo sėkminga.
Vokietijai ir kai kurioms kitoms ES narėms tokios tendencijos nebuvo įdomios – o įspėjamųjų signalų buvo. Estija 2007 metais, Sakartvelas, dvi krizės Ukrainoje, dujų tiekimo krizė.
Baltijos šalys kitiems labai aiškiai sakė, kad situacija skaitoma klaidingai. Bet vokiečiai ramino save: vystome dialogą, ekonominius ryšius, tad susitvarkysime. Iš tiesų Berlynas tiesiog ilgai miegojo.
O dabar, po 2014-ųjų, Vokietija vis dar bando susitaikyti su faktu, kad jos ilgametė politika Rusijos atžvilgiu nebuvo sėkminga. Dar daugiau – toli gražu ne visada pripažįstama, kad kažkas nepavyko.
Dalis Vokietijos politinio elito toliau mano, kad elgėsi teisingai, ir užsispyrę dalijasi tais pačiais receptais – kad reikia dialogo, kuris yra geresnis variantas nei nesikalbėjimas, bendrų saugumo iniciatyvų, „Nord Stream 2“.
Viešai tikinama, kad iš šio dujotiekio visi išlošia. Tačiau pačios Vokietijos diplomatai, su kuriais kalbuosi, puikiai žino, kad Berlynas tokia linija nieko neįtikina.
Negeba mąstyti strategiškai
– Aišku, svarbi ir vidaus politika, tiesa? Berlyne dirba didžioji koalicija. Dešinieji atsargūs, bet Rusiją prireikus sukritikuoja, bet kairieji gana garsiai ir atvirai ragina vystyti dialogą su Kremliumi, atšaukti sankcijas. Toje pat pusėje aktyvūs didžiųjų kompanijų lobistai. O kadangi didžioji koalicija labai trapi, garsiau pasisakyti Rusijos tema abi pusės tiesiog vengia, ar ne?
– Visų pirma, reikia pasakyti, kad Vokietija yra pacifistiška valstybė. Dėl istorinių priežasčių santykiai su Rusija yra labai jautri tema. Tai emocijos. Žmonės nemėgsta kalbėti apie karą, bet Vokietijoje iš esmės bijoma rusų, bijoma to, ką jie gali padaryti.
Rusija vokiečiams yra neprognozuojama. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai patys tai patyrė, kai į šalį įžengė Raudonoji armija.
Tuo pačiu metu vokiečiams trūksta vaizduotės svarstant, kaip galėtų vystytis Rusija ir kokius instrumentus būtų galima naudoti skatinant vystymąsi.
Ne, Vokietijoje vyrauja savotiškas fatalizmas, kad su Putino sistema reikės gyventi amžinai. O kai kurie politikai Vokietijoje mano, kad su tuo galima susitaikyti. Putinas nėra geras žmogus, yra problemų su žmogaus teisėmis, bet ekonomika stabili ir Rusija mums negrasina.
Ir pačioje Krikščionių demokratų sąjungoje yra žmonių, kurie gana nervingai žiūri į santykius su Rusija. Jie vengia kalbėti tiesiai, jie nenori konfrontacijos su Rusija.
Vokiečiai nori visapusės naudos. Jie pasisakė už NATO plėtrą, bet dabar nori kalbėtis su Rusija apie Paryžiaus chartijos saugumo principus.
Esate visiškai teisus, kai kalbate apie politinius sentimentus. Dar pridėčiau „Alternatyvą Vokietijai“, kuri simpatizuoja Rusijai, taip pat partiją „Kairė“, nemėgstančią NATO, ir labai susilpnėjusius socialdemokratus, kurių dalis yra įstrigę Ostpolitik.
Bet ir pačioje Krikščionių demokratų sąjungoje yra žmonių, kurie gana nervingai žiūri į santykius su Rusija. Jie vengia kalbėti tiesiai, jie nenori konfrontacijos su Rusija.
Kai Berlyne buvo nušautas Sakartvelo pilietis, vokiečiai apie jokį tyrimą net nekalbėjo. Federaliniai prokurorai įsikišo tik tada, kai košę jau buvo užvirę „Bellingcat“ tyrėjai.
Daryčiau prielaidą, kad Vokietija nėra šalis, gebanti mąstyti strategiškai ir turinti tam reikalingus pagrindus.
Nors 2014-aisiais Vokietijos reakcija turėjo nustebinti ir pačią Rusiją, klausčiau, ar pakitusi pozicija yra tvari. Juk Merkel saulėlydis jau atėjęs. Kas toliau? Vokietijos pramonė nėra tokia jautri Rusijos klausimu – jai rūpi ten glūdintys ištekliai.
– Savo monografijoje taip pat svarstote, kad Vokietijoje apie politiką Rusijos atžvilgiu rimti debatai nevyksta. Kažkiek kalbama, taip, bet, tarkime, Merkel mieliau pasisako apie Europos Sąjungą ar transatlantinius ryšius, nors karas Ukrainoje neužgęsta.
– Vokietijoje, ypač šalies rytuose, nusistovėjusi nuomonė, kad Ivano provokuoti nereikia. Kad geriau su juo pasikalbėti, suduoti raminamųjų ir tiesiog viltis, kad viskas bus gerai.
Tai būtų galima vadinti nuolaidžiavimu, bet galbūt dar šiek tiek trūksta. Rimtesnėms diskusijoms apie santykius su Rusija Vokietijai trūksta apetito, o man dar netikėta tai, kad šalyje nėra daug Rusiją analizuojančių akademikų.
Tai keista, nes šiaip vokiečių, kurie Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje yra dirbę, užsiėmę verslu, studijavę, labai daug. Vis dėlto visi šie žmonės kartu apie Kremlių iš pagrindų nediskutuoja.
Putinas išties sužavėjo vokiečius, kai 2001 metais pasakė fantastišką kalbą Bundestage, kalbėjo vokiškai.
O jei apie Rusiją pabando užsiminti politinės partijos, staiga išlenda vokiškas antiamerikietiškumas. Debatų trūksta, ir nors jų trūksta ir kitose ES narėse, Vokietija su visa savo istorija turi didelį kapitalą, kurį reikėtų išnaudoti.
Aišku, atsakingai ir galbūt atvirai pripažįstant, kad bendraujant su Rusija praeityje buvo pridaryta klaidų. Putinas išties sužavėjo vokiečius, kai 2001 metais pasakė fantastišką kalbą Bundestage, kalbėjo vokiškai – taip man tada sakė Vokietijos diplomatai.
Tokiuose spąstuose išbūta per ilgai. Neturiu jokių abejonių, kad pati Merkel instinktyviai supranta, kaip veikia putinizmas, – ji augo Rytų Vokietijoje ir tiesiog užčiuopia vienokius ar kitokius signalus.
Bet ji paliks postą, o kas bus tada, neaišku. Annegret Kramp-Karrenbauer tokios patirties neturi ir turbūt veiks kitaip. Tiesa, kol kas linija Rusijos atžvilgiu, regis, gana griežta.
Akivaizdu, kad aktyviai dėl dialogo ir darbo su Rusija toliau kalbės Vokietijos verslo lobistai, o Kremliuje jau suprasta, jog ši sritis yra būdas daryti įtaką politikai Vokietijoje.
