Kiekvieną kartą, kai pranešama apie šaudynes Floridoje, Las Vegase, Deitone ar El Pase, dalis JAV visuomenės pažeria reikalavimų sugriežtinti šaunamųjų ginklų įsigijimo tvarką. Aktyvistai žygiuoja gatvėmis.
Tačiau kita amerikiečių dalis kaip tik puola pirkti dar daugiau šautuvų ir jungtis prie Nacionalinės šaulių asociacijos (NRA). Abi pusės kalba apie viena kitos „moralinį bankrotą“ ir tikina, kad faktai – jų pusėje.
Tačiau teisės ekspertai Danas Kahanas ir Donaldas Bramanas tvirtina, kad duomenys, susiję su prekybos ginklais reguliavimu, visuomenės ir politikų nuomonės iš tiesų beveik visiškai nepaveikia. Mat amerikiečiai duomenis vertina per kultūrinę prizmę.
Milijonai nešiojasi kasdien
Pavyzdžiui, ar reiktų didesnį dėmesį skirti asmenims, kurie įsigyja ginklą, nors neturėtų jo nešiotis? Ar vis dėlto geriau kalbėti apie asmenis, kurie nori gebėti apsiginti ginklu, bet negali to daryti dėl ginklų kontrolės įstatymų?
Jei tau svarbu tradicinės ir individualistinės vertybės, tikriausiai norėsi kalbėti apie nesugebėjimo apsiginti riziką. Jei svarbesnis komunitarizmas, kalbėsi apie pirmąją grėsmę. Tačiau abiem atvejais statistika neturi didesnės reikšmės.
Politikai ir apžvalgininkai, kalbėdami apie šį fenomeną, mini „tapatybės politiką“ ir „kultūros karus“. Tačiau šie terminai labiau apibūdina asmeninius pasirinkimus ir psichologines pozicijas.
Per pastaruosius metus pasikeitė šitas reikšmingesnio. Masiniu fenomenu virto tiesiog ginklo nešiojimasis – toks reiškinys dar labiau pagilino skirtumus tarp nesutariančių stovyklų.
Šiandien daugiau nei 16 mln. amerikiečių turi leidimus nešiotis nematomoje vietoje paslėptus šaunamuosius ginklus. Dar milijonai žmonių gyvena valstijose, kur leidimo nešiotis ginklą nė nereikia – tokių teritorijų yra dešimtys.
Šiems milijonams amerikiečių vadinamoji ginklų politika nėra tiesiog tai, kuo jie tiki. Tai yra jų kasdienybė – ginklą jie su savimi turi kiekvieną dieną.
Šiandien daugiau nei 16 mln. amerikiečių turi leidimus nešiotis nematomoje vietoje paslėptus šaunamuosius ginklus.
Šaunamieji ginklai įgavo socialinę, moralinę prasmę, nes juos nešiojantys vyrai (daugelis ginkluotų amerikiečių yra vyrai, – red.) save vadina „piliečių sargybiniais“, o jų žaisliukai ir ryžtas panaudoti juos ginant nekaltus žmones – „gyvenimo saugikliais“.
„Labai nemažai amerikiečių vyrų nėra sukūrę šeimų, o jei yra, tradicinis jų vaidmuo smarkiai pasikeitęs. Tad ginklai jiems sudaro galimybę būti gerais, saugančiais vyrais“, – rašo Arizonos universiteto sociologijos profesorė Jennifer Carlson.
Kaip jau minėta, ginklus su savimi nešiojasi 16 mln. amerikiečių. Ginklus namuose turi kas trečia šeima JAV. Visoje šalyje yra 250-300 mln. šaunamųjų ginklų.
Nėra jokių abejonių, kad amerikietiška ginklų kultūra yra galingas socialinis faktas ir materiali jėga. Kitaip tariant, JAV ginklų kultūra – ne vien ginklų kontrolės įstatymai. Teisės aktų pataisos daug nepakeis, jei nebus suprasta ši kultūra.
Ginklas reiškia išdidų vyriškumą
Geras pavyzdys – Mičigano valstija, nuskurdusi sunykus pramonei. Čia nustojo augti algos, suprastėjo viešosios paslaugos, padažnėjo pranešimų apie masinius atleidimus.
Visas šis nuosmukis demografine prasme skaudžiausiai smogė vyrams. Mičigane kadaise klestėjo ir automobilių pramonė, ir profesinės sąjungos – vyrai galėjo išlaikyti šeimas. Bet sistema per daug dešimtmečių sugriuvo, ir lyčių pusiausvyra sudrebėjo.
J.Carlson 2010-2011 metais apklausė šimtus ginklų savininkų ir beveik visi jie pažėrė tradicinius atsakymus į klausimą, kodėl jie kasdien nešiojasi ginklą – kaltas prezidentas Barackas Obama, nerimas dėl nusikalstamumo, neefektyviai dirbančios policijos.
„Bet labai dažnai tie vyrai kalbėjo apie praradimo, liūdesio ir nevilties jausmą“ – pabrėžė mokslininkė.
Detroite ir kituose miestuose iš tiesų išaugo nusikalstamumas, neišvengta ir rasinės įtampos. Galiausiai ginklas, bent jau vietos žmonių įsitikinimu, liko vienintele skirtimi tarp tvarkos ir netvarkos.
Ginklas – jo turėjimas ir jo nešiojimas – tapo simboline priemone priešintis nuosmukiui. Šautuvus, beje, perka ne tik baltieji, bet ir afroamerikiečiai, irgi nostalgiškai prisimenantys laikus, kai nusikaltimų beveik nebūdavo, nes žmonės neturėdavo jiems laiko.
„Detroite supratau, kad ginklai jų nešiotojams reikalingi ne vien savigynai, bet ir kaip svarbus jų tapatybės simbolis. Jie – nei vilkai, nei avys. Jie save mato kaip aviganius, saugančius šeimą ir bendruomenę“, – pastebi J.Carlson.
Ginklai – lengviausia išeitis
Žinoma, svarbus ne tik paties Mičigano sunykimo kontekstas. Ginklus kaip „moralinės savivertės šaltinį“ vadina ir NRA instruktoriai – kursą apie moralę būtina išklausyti visiems, kurie siekia gauti leidimą nešiotis ginklą. Tokių amerikiečių kasmet atsiranda apie milijoną.
„Ginklų nešiotojai tokiuose kursuose išgirsta, kad ginklai juos paverčia išskirtiniais žmonėmis – tokiais, kurie atsisako būti aukomis“, – teigia ekspertė.
J.Carlson teigimu, ginklai – ne tik savigynos priemonė, bet ir būdas jų savininkams iš naujo apibrėžti „gero vyro“ sampratą bei mirtinos jėgos panaudojimą paversti pilietišku veiksmu.
Be jokios abejonės, susirūpinimas dėl nusikalstamumo priverčia daugybę amerikiečių pirkti ir nešiotis ginklus. Tačiau noras apsisaugoti – toli gražu ne vienintelė problema, kurią amerikiečiams „išsprendžia“ ginklai.
J.Carlson: "Ginklai – ne geriausia pamaina, bet jie visada bus patraukli išeitis, jei gilesnės problemos nebus sprendžiamos."
Juk sušvelninti šaunamųjų ginklų įsigijimo ir laikymo taisykles daug lengviau nei imtis esminių ekonominių permainų ar veiksmų siekiant eliminuoti rasizmą teisėsaugoje. Algos mažėja, rasizmo vis dar daug, o ginklai – konkretu ir patikima.
Tad, anot J.Carlson, nauji suvaržymai gali nepadėti – griežtesnė kontrolė dažnai neefektyvi ir kelia konservatorių pyktį.
Nekonstruktyvu esą kalbėti ir apie agresyvesnį neproporcingai afroamerikiečius baudžiantį „blogų vaikinų su ginklais“ persekiojimą ar apskritai apie 2-ąją JAV konstitucijos pataisą.
„Mano tyrimai parodė, kad pramonės sunykimas reiškė ne tik prarastas darbo vietas, bet ir iš žmonių atimtą prasmę bei išdidumą. Ginklai – ne geriausia pamaina, bet jie visada bus patraukli išeitis, jei gilesnės problemos nebus sprendžiamos“, – tvirtina J.Carlson.
