Kai kurie rusai, įskaitant asmenį, kaltinamą vadovavimu kišimuisi į JAV prezidento rinkimus, iš tiesų juokiasi. Tačiau L.Beršidskis teigia, kad jam pačiam, nors jis irgi rusas, ši situacija anaiptol neatrodo juokinga. Jo nuomone, dėl reakcijos, kurią gali sukelti pateikti kaltinimai, gali būti pernelyg priartėta prie dviejų kritinių ribų: JAV ir Rusijos santykių ir žodžio laisvės. Šių ribų verčiau neperžengti.
Sankt Peterburgo troliai – ne naujiena
Sankt Peterburge veikianti propagandos sklaidos organizacija, vadinama interneto tyrimų agentūra, jau senokai žinoma daugeliui rusų, ypač tų, kurie kritiškai vertina Rusijos prezidentą V.Putiną. Pirmąjį savo tyrimą šia tema nepriklausomas Rusijos laikraštis „Novaja gazeta“ („Новая газета“) išspausdino 2013 m.
Minėta organizacija jau tada pasižymėjo griežta saugumo politika, tačiau kartu ir didele personalo kaita. Internete buvo galima nesunkiai rasti tiek siūlymų joje įsidarbinti, tiek iš jos jau išėjusių arba paraiškas įsidarbinti pateikusių žmonių komentarų. Socialiniuose tinkluose – daugybė nuorodų į įvairius čia sugeneruotus proputiniškus tinklalapius ir gausybė šios organizacijos darbuotojų parašytų komentarų. L.Beršidskis teigia ir pats tiesiogiai susidūręs su šios organizacijos veikla.
37 puslapių apimties kaltinamajame dokumente detaliai nurodoma, kaip interneto tyrimų agentūra, taikydama tuos pačius metodus, veikė JAV, tik šiuo atveju jos darbuotojams teko apsimesti amerikiečiais. Dalis kaltinimų apibrėžiami kaip tapatybės vagystės, siejamos su pastangomis Jungtinėse Valstijose atsidaryti bankų ir „Paypal“ sąskaitas, reikalingas atsiskaitymams – jau vien tai, pasak apžvalgininko, kvepia baudžiamąja atsakomybe.
Kiti kaltinimai, susiję su įrašais socialiniuose tinkluose, nedidelio masto mitingų organizavimu ir užsakymu sukonstruoti narvą, skirtą Hillary Clinton su kalėjimo uniforma įkūnijančiam personažui. Kaip pastebi rašinio autorius, tokio pobūdžio modus operandi – įprastas dalykas Rusijoje ir Ukrainoje, kur žmonių tapatybės taip pat neretai slepiamos po kaukėmis.
Jungtinėse Valstijose galioja įstatymai, pagal kuriuos užsienio agentai privalo užsiregistruoti, o užsieniečiams pirkti rinkimų kampanijos reklamą – draudžiama. Deja, šių įstatymų niekada griežtai nesilaikyta, net per Šaltąjį karą, kai Sovietų Sąjunga dėjo visas pastangas, Amerikoje ir kitose šalyse propaguodama savąjį taikos judėjimą. Tokį Amerikos elgesį buvo galima pateisinti. 1982 m. leidinyje „Christian Science Monitor“ būsimasis JAV vyriausybės finansuojamo transliuotojo – „Laisvosios Azijos radijo“ („Radio Free Asia“) – vykdomasis redaktorius D.Southerlandas prezidento R.Reagano pareiškimą, esą sovietų slaptieji agentai į JAV siunčiami tam, kad spartintų amerikiečių branduolinį nusiginklavimą, pavadino gėdingu. Jis taip pat pažymėjo, kad JAV pareigūnai anuomet jautė, kad su sovietais ar be jų branduolinio nusiginklavimo judėjimas „tikriausiai būtų ten pat, kur yra ir šiandien“.
Abejojama dėl įtakos reikšmingumo
L.Beršidskio įsitikinimu, tą patį galima pasakyti apie rusų įtaką 2016 m. JAV prezidento rinkimams ir Amerikos politikai apskritai. Pasak jo, taip mano daugelis rusų, nepalaikančių V.Putino režimo, bet ir nemanančių, kad jis būtų pajėgus sukelti sumaištį už Rusijos ribų. Čikagos universiteto profesorius, ekonomistas K.Soninas savo „Facebook“ paskyroje rašė: „Man vis dar neaišku, koks turėtų būti mechanizmas, kad veiksmai, kuriems finansuoti skirti penki milijonai dolerių, reikšmingai paveiktų bendrovės, kurios viena pusė išleidžia 600 milijonų, kita – daugiau kaip milijardą, baigtį.“
Vis dėlto, kalbant apie amerikiečius, visi argumentai, kad Amerika nėra milžiniška sniego gniūžtė, kuri, Rusijos troliams pastrikinėjus, imtų ir subyrėtų, kažkodėl gula vien tik ant D.Trumpo šalininkų pečių. Būtent šis aspektas ir kelia juoką proputiniškiems rusams. Su Kremliumi artimai susijęs maisto tiekėjas iš Sankt Peterburgo J.Prigožinas, kaltinamojoje medžiagoje įvardijamas kaip operacijų finansuotojas, šaipėsi: „Amerikiečiai – labai jautrūs žmonės. Jie mato tai, ką nori matyti. Aš juos labai gerbiu. Visai neliūdžiu dėl to, kad atsiradau šiame sąraše. Jei jiems norisi matyti velnią, lai mato.“
L.Beršidskis, priešingai negu J.Prigožinas, teigia jaučiantis tikrą pagarbą amerikiečių tradicijoms ir vertybėms. Jo teigimu, ši pagarba kyla iš nuostabos matant Amerikos gebėjimą toleruoti pačias šlykščiausias viešojo diskurso formas. Sveika visuomenė turėtų pajėgti tokius dalykus priimti kaip normą – kaip kad antiputiniški rusų komentatoriai jau seniai yra padarę su J.Prigožino „trolių fabriku“.
Įžvelgia grėsmę nebesusišnekėti
Net jei šiuo metu, atrodytų, poveikio padaryta nedaug, kaltinamajame dokumente minima trolinimo kampanija daugelį amerikiečių gerokai baugina – visų pirma dėl to, kad ją vykdė užsieniečiai, o antra – kadangi jos padarytos žalos mastas šiame interneto „išpūstame“ amžiuje turi kur kas daugiau destruktyvaus potencialo. Vis dėlto su sovietine sistema artimai pažįstamas L.Beršidskis teigia šioje situacijoje įžvelgiantis dar didesnę grėsmę.
Tikėtina, mano jis, kad apribojus užsieniečių galimybes trolinti JAV politikus ar net patį politikos procesą, netrukus ir patys amerikiečiai sulauktų panašių apribojimų. Kai kitąsyk kas nors į gatves išridens narvą su ten patupdytu kandidatą į prezidentus vaizduojančiu aktoriumi, to galbūt pakaks, kad būtų inicijuotas tyrimas: maža ką – gal už to stovi rusai (kinai, Šiaurės korėjiečiai ar iraniečiai)? Tokio tyrimo poveikis, ko gero, būtų toks pat kaip žodžio laisvės suvaržymo.
Kita priežastis, kodėl L.Beršidskiui susidariusi situacija neatrodo juokinga, yra ta, kad JAV balansuoja ant tarpusavio nesusišnekėjimo ribos – nesusišnekėjimo, kuris gali būti pavojingas bet kuriam rusų tautybės žmogui, gyvenančiam, dirbančiam ar tiesiog keliaujančiam Vakaruose. J.Prigožinas garsėja kaip savarankiškų prokremliškų operacijų ar organizacijų, kaip antai privačios karinės struktūros, žinomos pavadinimu „Vagnerio grupė“, ir jau minėtos Interneto tyrimų agentūros, finansuotojas. Šių organizacijų ryšys su V.Putinu sąmoningai vaizduojamas kaip abejotinas. Būtent todėl amerikiečių pateikti kaltinimai adresuojami ne Rusijos vyriausybei. Pasidaryti išvadas amerikiečiams palikta patiems. Kyla pagunda manyti, kad šie pasamdyti darbuotojai yra Rusija – tiek pat, kiek Rusija yra Kremlius, rašo L.Beršidskis.
Kyla pagunda manyti, kad šie pasamdyti darbuotojai yra Rusija – tiek pat, kiek Rusija yra Kremlius, rašo L.Beršidskis.
Interneto tyrimų agentūros troliams buvo išduotos vizos keliauti po JAV asmeniniais tikslais, tačiau vietoj to, kaip nurodoma kaltinamajame dokumente, jie rinko žvalgybinę medžiagą. Atsižvelgiant į tai, kiek daug rusų neoficialiose struktūrose dirba V.Putino režimui, nebūtų nieko keista, jei dabar amerikiečiai pradėtų įtarinėti visus rusus iš eilės. L.Beršidskis prisipažįsta nerimaujantis, kad nuo šiol rusams gali tekti susidurti su kur kas nuodugnesne patikra darbinantis, atsidarant bankų sąskaitas ir kitose įprasto kasdienio gyvenimo Amerikoje srityse. O įrodinėjimo, kad jie nėra Rusijos troliai, naštą liks vilkti jiems patiems.
Gal ši D.Trumpo ir Rusijos santykių istorija ir neišprovokuos nei grėsmių žodžio laisvei, nei nepatogumų Vakaruose atsidūrusiems rusams. Tai, pasak L.Beršidskio, būtų dar viena priežastis žavėtis Jungtinėmis Valstijomis. Deja, jis teigia abejojantis, ar prasidėjęs ideologinis mūšis, kurį sukėlė Rusijos kišimasis į rinkimų procesą, apsieis be labai nemalonių ir veik negrįžtamų padarinių.
