Daugiau ar mažiau išstūmęs Vakarų valstybes Sirijoje, Vladimiras Putinas savo dėmesį nukreipia į daug didesnį prizą – kenkimą Europos geopolitinei sanglaudai. Kaip yra teigęs Rusijos vyriausias tarptautinis ideologas Sergejus Karaganovas, „mažiausiai pastarąjį dešimtmetį pasaulis išgyvena 500 metų trukusios Vakarų hegemonijos pabaigą“.
Rusija yra pasiryžusi paspartinti šią pabaigą skatindama bet kokius veiksmus, kurie silpnina Europos Sąjungos sanglaudą. „Der Spiegel“ praneša, kad Vokietijos žvalgybos tarnyba BND turi įrodymų, kad Rusijos troliai itin palaikė Katalonijos separaciją Ispanijoje. Ispanijos suirimas, panašiai kaip ir „Brexit“, mažina Europos vienybę – tai atitinka Kremliaus pagrindinį užsienio politikos tikslą, vertina politikas.
1945-aisiais sutriuškinusi Vokietiją ir užvaldžiusi pusę Europos, Rusija jautėsi kad ji galiausiai yra dominuojanti jėga Europos kieme. Didžioji Britanija, vadovaujama griežtai antikomunistinės vyriausybės, kuriai vadovavo patriotiški ir Maskva nepasitikintys lyderiai, tokie kaip Clementas Attlee ir Ernestas Bevinas, suformavo sąjungą su Vašingtonu, kuri, priešingai nei 1920 m., išlaikė JAV pririštą prie Europos.
Tačiau NATO nebuvo tokia svarbi, kaip Europos ekonominė integracija, prasidėjusi 1950-aisiais ir palaipsniui įtraukusi visas Europos šalis 1990-aisiais.
Sovietų sąjungos branduolinis arsenalas, rūdyjantys tankai, laivai bei medaliais nukarstyti generolai negalėjo išsaugoti imperijos, kai komunistinė Europos dalis matė Europos Sąjungos klestėjimą ir aukštą pragyvenimo kokybę – šalys nusprendė, kad tai yra, ko jos nori.
Rusija gali derėtis su JAV dvišalių santykių formatu, tačiau priešinasi vieningos Europos idėjai, kuri kaip tyčia vienu balsu pasisakė už sankcijas Krymo, „Gazprom“ ar Sergejaus Skripalio nunuodijimo atvejais.
V.Putinas pageidautų megzti dvišalius santykius su atskiromis Europos šalimis ir priešinasi idėjai, kad 28 valstybės sutartų bendrai užsienio ar saugumo politikai.
Todėl Kremlius padėjo priešiškoms ES partijoms, tokioms kaip Nacionalinis Frontas Prancūzijoje, ir siekė manipuliuoti socialine žiniasklaida per „Brexit“ kampaniją. Europos skaidymas į atskiras valstybes – spaudžiant, išsirenkant po vieną ir pasiūlant saldžius energetinius sandorius, dvišaliais susitarimais keičiant ES bendrystę – tai pagrindinis Rusijos politikos tikslas, aiškina D.MacShane’as.
Kitas mūšis kils Vakarų Balkanuose, kur po beveik dviejų dešimtmečių laukimo šešios šalys, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kosovas, Makedonija, Juodkalnija ir Serbija, prie ES galėtų prisijungti 2025-aisiais. Bendra 6 valstybių populiacija siekia 18 milijonų, tiek pat gyventojų turi Austrija ir Vengrija.
Kaip Airija, Portugalija ir Graikija buvo pertvarkytos dėl prisijungimo prie Europos, kaip ir Lenkija, kurios BVP prieš stojimą siekė 50 proc. ES vidurkio, o dabar 75 proc., taip ir šios šalys gali pagrįstai tikėtis, kad narystė ES būtų daug keičianti.
Tačiau paskutinis dalykas, ko Kremlius norėtų, tai daugiau Europos integracijos ir vieningos regiono nuo Egėjo jūros iki Alpių kalnų.
Jau dabar Rusija naudojasi Serbija kaip savo lėle, paremdama serbų revanšistus, kurie nesusitaiko su mintimi, kad Kosovas negrįš į buvusį statusą kaip iš Belgrado Serbijos kontroliuojama provincija. Rusija traukia slaviškumo ir ortodoksų bažnyčios kortas prieš musulmonų dominuojamą Kosovą.
Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“ Belgrade turi didelę įtaką ir Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu Serbijoje įkūrė humanitarinės pagalbos centrą, kuriame dirba uniformuotas personalas, įtartinai panašus į kareivius. Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius kiekvieną rytą turi rusų kalbos pamokas ir po V.Putino inauguracijos skubėjo į Maskvą.
Dabar Rusijos dėmesys krypsta į Albaniją, kur energingas ir elektoratui patinkantis sėkmingas socialistų premjeras Edi Rama tikisi gauti pritarimą iš ES ankstyvoms deryboms dėl narystės sąjungoje.
Pagrindinis Briuselio reikalavimas – kad Albanija sutvarkytų savo teismų sistemą, pakeistų susikompromitavusius teisėjus. Daug jų kaltinami korupcija po ilgus metus trukusio dešiniosios Demokratų partijos valdymo, jos nuolatinis lyderis Sali Berisha vadovavo šaliai per ekonomikos griūtį. Prezidento palaikyta piramidinė investavimo schema daugumai albanų kainavo jų santaupas.
ES užsienio politikos galva Federica Mogherini buvo iškoneveikta S.Berishos įpėdinio Luilzimo Basha’o, kuomet ji reikalavo pakeisti korumpuotus teisėjus, dirbusius išvien su Demokratų partijos politikais. Kaip ji drįsta kištis ir į ES reikalavimų sąrašą įtraukti teismų sistemos apvalymą, kaltino jis. Todėl Albanijos dešinieji atsigręžė į JAV ir ieško palaikymo iš Donaldo Trumpo administracijos.
Amerikos lobistui buvo surinkti ir sumokėti 875 tūkstančiai JAV dolerių, kad L.Basha vaizdo pokalbio metu galėtų pasikalbėti su D.Trumpu. Žiniasklaida atsekė, kad pinigai atkeliavo iš V.Putiną palaikančių oligarchų.
Kone per naktį surinktas milijonas dolerių Albanijos Demokratų partijos pastangoms gauti D.Trumpo palankumą tikintis, kad proamerikietiški Albanijos rinkėjai parems tą partiją, kuri artimiausia D.Trumpui. Jei Demokratai būtų laimėję, jie maksimaliai konfrontuotų su Briuseliu ir sutrupintų Albanijos viltis įstoti į ES.
Rusija siekia, kad Vakarų Balkanai liktų kuo nestabilesni. ES lyderiai susitinka su Vakarų Balkanų lyderiais Bulgarijoje. Briuselis nori išvengti konkrečių datų pasiūlymų iki tol, kol valstybės „suaugs“.
Žaidime dalyvauja daug kitų faktorių, tokių kaip ginčas tarp Atėnų ir Skopjė dėl Makedonijos vardo. Rusija palaikys bet ką, kas galėtų sulaikyti 6 šalis nuo stojimo į ES – nestabilumas yra dabar dalis jos vadinamos Europos politikos.
