Vokiečiams, kurie net yra nuolat pašiepiami dėl savo obsesijos tvarkai ir taisyklėms, dabar atrodo, kad valstybė nebesugeba įvykdyti savo esminių užduočių – apsaugoti savo piliečius, užtikrinti teisės viršenybę, saugumą ir viešąją tvarką.
Čia slypi ir finansinės priežastys – ištisus dešimtmečius buvo mažinamos išlaidos ir karpomas biudžetas valstybinei tarnybai. Tačiau yra ir rimtesnių priežasčių, susijusių su esminiais principais, kuriais grindžiami santykiai tarp policijos ir visuomenės. Vokietijoje policija save pozicionuoja kaip draugus ir pagalbininkus. Toks santykis jauniems vyrams iš Šiaurės Afrikos ne iš karto suprantamas.
Dabar vyksta dviejų kultūrų susidūrimas. Konstitucinės valstybės, kurioje pabrėžiama integracija ir empatiška jaunų pažeidėjų resocializacija; ir imigrantų iš autoritarinių visuomenių, kurie nesupranta tokio požiūrio ir naudojasi faktu, kad jeigu jie pažeidžia įstatymą, jie nebūna nei deportuojami, nei griežtai nubaudžiami.
Vokietijoje policija save pozicionuoja kaip draugus ir pagalbininkus. Toks santykis jauniems vyrams iš Šiaurės Afrikos ne iš karto suprantamas.
To pasekmė – kai kuriose Vokietijos vietose tvarka ir teisingumas yra apriboti arba realiai iš viso neveikia. Pavyzdžiui, kaip tai buvo Kelne per Naujųjų metų naktį, arba kaip yra kai kuriuose kvartaluose Berlyne ir Frankfurte kasdien. Kai į šalį plūsta dešimtys tūkstančių prieglobsčio prašytojų, su šiuo iššūkiu Vokietija susidoroti gali tik įtvirtindama savo taisykles.
Pareigūnų – mažėja, užduočių – daugėja
Kaip įmanoma, kad aikštė prieš traukinių stotį pačiame miesto centre virto savivalės zona? Kodėl nebuvo valdžios viršenybės? Ar trūko policijos? Ar juos nurungė užpuolikai?
Dėl Naujųjų metų naktį įvykdytų užpuolimų policija sulaukė 1037 pareiškimų. 446 iš jų – dėl seksualinių užpuolimų, 3 – dėl išprievartavimo. Baudžiamieji procesai pradėti prieš 50 asmenų. Dauguma jų – iš Alžyro, Maroko ir Tuniso.
Dalis aukų teigė galėsiančios atpažinti užpuolikus, tačiau daug pripažino to padaryti negalinčios. Šių masinių nusikaltimų ištyrimui mestos didelės pajėgos – pakviesti net veidų atpažinimo ekspertai iš Jungtinės Karalystės. Iš daugelio aukų paimti apatiniai drabužiai – tikimasi, kad ant jų pavyks rasti užpuolikų DNR, pavyzdžiui, nuo prakaito ant pirštų. Taip pat paskelbta, kad už vertingą informaciją bus skiriamas 10 tūkst. eurų atlygis.
Kol kas vienas iš didžiausių tyrėjų padarytų atradimų – dauguma tų kamerų neveikia arba yra beviltiškai pasenusios.
Tyrėjams reikia atidžiai peržiūrėti daugiau nei 300 valandų filmuotos medžiagos iš vaizdo stebėjimo kamerų, įtaisytų stotyje ir aplink ją. Kol kas vienas iš didžiausių tyrėjų padarytų atradimų – dauguma tų kamerų neveikia arba yra beviltiškai pasenusios.
Įrangos atnaujinimas planuojamas 2018 m. Pareigūnai taip pat kreipėsi į visuomenę su prašymu pateikti jų filmuotą medžiagą – tai reiškia dar milžiniškas kiekis nekokybiškos medžiagos, kurią reikia išanalizuoti.
Kodėl pareigūnams nepavyko užtikrinti saugumo? Miesto policija buvo apkaltina nesugebėjusi laiku iškviesti pastiprinimo, o daliai papildomų pajėgų atvykus – efektyviai jas panaudoti.
Tačiau viskas yra sudėtingiau. Net iškviestam pastiprinimui būtų reikėję mažiausiai dviejų valandų. Policijos dalinys, kuriam buvo skirta užduotis suteikti pastiprinimą jo prireikus Naujųjų metų naktį, buvo išleistas namo 18 val. Trims daliniams, kuriuose – po 38 pareigūnus, buvo nurodyta būti pasirengus grįžti į darbą sulaukus skambučio.
Tačiau šie daliniai buvo išbarstyti visoje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. Vienas – Achene, esančiame už 70 km nuo Kelno, kitas – Gelzenkirchene už 100 km, trečias – Vupertalyje už 50 km. Pareigūnams būtų buvusi duota valanda prisistatyti į savo komisariatą, tuomet dar maždaug valandą užtruktų atvykimas prie Kelno traukinių stoties.
Kelno policijos ataskaitoje teigiama, kad pastiprinimas nebuvo kviečiamas, nes jis būtų užtrukęs pernelyg ilgai – todėl buvo nuspręsta, kad tai nekonstruktyvu. Policininkai, sutikę anonimiškai kalbėtis su žiniasklaida, visiškai pritaria savo vadovams.
Visuomenė net nepastebėjo, kad pastaraisiais metais politikai vis mažino šalies policijos pajėgas, o tuo pačiu joms užkrovė papildomų darbų. „Tik laiko klausimas, kada tai turėjo įvykti“, – apie Naujųjų metų naktį Kelne sakė vienas policijos pareigūnas.
Visuomenei tenka mokėti kainą už tai, kad policija turi tiek pat laiko leisti mėgindama įvykdyti biudžeto karpymo tikslus, kiek ir gaudydama nusikaltėlius.
Jo teigimu, visuomenei tenka mokėti kainą už tai, kad policija turi tiek pat laiko leisti mėgindama įvykdyti biudžeto karpymo tikslus, kiek ir gaudydama nusikaltėlius.
2000 m. Vokietijos žemėse buvo 237 198 policijos pareigūnai. Šiandien jų – 10 tūkst. mažiau. Dar daugiau – visose Vokietijos žemėse pareigūnams tenka dirbti viršvalandžius – visoje šalyje jų priskaičiuota daugiau nei 18 mln. valandų.
Ne tik personalas yra persidirbęs. Technika taip pat ant ribos. Yra atvejų, kai ją net pavojinga naudoti. 2015 m. sausį pristatytoje slaptoje Federalinės vidaus reikalų ministerijos ataskaitoje teigiama, kad Vokietijos policija negalėtų apsisaugoti nuo Kalašnikovo automatų kulkų – net būdami specialiuose jiems skirtuose automobiliuose. Nepadėtų ir jiems išduotos liemenės.
Tik kai kas nors nutinka, tuomet imamasi veiksmų. Kai visuomenės dėmesys ir vėl nukrypsta kur nors kitur, grąžinami biudžeto karpymai, kurių ir vėl niekas viešumoje nepastebi. Tą gerai demonstruoja vidiniai federalinės policijos dokumentai.
2012 m. gruodį teroro išpuolių pavojus buvo palyginti nedidelis, o situacija Vokietijos–Austrijos pasienyje – rami. Tuomet Vidaus reikalų ministerija parlamentui raportavo, kad nuo 2008 m. pareigūnų skaičius sumažintas 1066. 511 jų – kalėjimų prižiūrėtojai. Baigėsi periodas, kai po Rugsėjo 11-osios buvo stiprinamas saugumas, ir atėjo laikas vėl mažinti pajėgas.
Tačiau 2008 m. Vokietijos federalinei policijai buvo paskirta nauja didelė užduotis. Jiems duota prižiūrėti pietinė Bavarijos siena, tuo turėjo užsiimti 800 pareigūnų. Iki 2008 m. Bavarijos žemės policija kontroliavo pasienį. Nepaisant to, federalinei policijai nebuvo leista sukurti nė vieno papildomo etato šiam darbui.
Nepaisant to, federalinei policijai nebuvo leista sukurti nė vieno papildomo etato šiam darbui.
Federalinės policijos vadovas 2013 m. biudžete prašė skirti lėšų 3 tūkst. naujų vietų. Negavo lėšų nė vienai. 2014 m. – vėl nieko. Tik 2015 m. leista – ir vos 200. Tačiau tai – tik todėl, kad federalinei policijai skirta nauja užduotis – Vokietijos centrinio banko Frankfurte apsauga.
Federalinės policijos vadovas kreipdamasis dėl 2016 m. biudžeto išdėstė, kad policijos pajėgos yra nuolat pertempiamos, ir gresia tragiškos pasekmės, susijusios su policijos atsakomybe, jeigu nebus atsižvelgta į jo prašymą. Vidaus reikalų ministerijos jis reikalavo 2016 m. suteikti jam 1 794 papildomas vietas, o iki 2019 m. – 2 912. Jam ir vėl buvo atsakyta neigiamai – šįkart tai padarė net ne Finansų ministerija, o pati Vidaus reikalų ministerija.
Federalinė policija nenusileido, ir po virtinės derybų šalies biudžete galų gale jai numatyta tai, ko ji siekė metų metus – 3 tūks. papildomų pareigūnų iki 2019 m. – t.y. kasmet po tūkstantį. Tačiau pirmieji naujieji pareigūnai prisijungs tik 2019 m. – po to, kai baigs mokymus.
Diržų veržimosi politikos pasekmės itin akivaizdžios Bavarijos pasienyje, kur nuo praėjusios vasaros federalinei policijai teko prisiimti daug su pabėgėliais ir migrantais susijusių darbų, kurie turi mažai ką bendro su policijos darbu – maisto davinių dalijimo, žmonių skirstymo į grupes pervežimams autobusais, transporto į identifikacijos centrus organizavimo.
„Tai, kas vyksta Pasau – beprotybė“, – sakė vienas susierzinęs federalinės policijos pareigūnas, situaciją tarp Austrijos ir Vokietijos apibūdindamas kaip nesibaigiantį ping-pong žaidimą. Austrija migrantus atsiunčia į Bavariją. Vokietija dabar tuos, kurie neturi dokumentų, arba kurie pareiškia norą nelikti Vokietijoje, ėmėsi siųsti atgal į Austriją. Nepraėjus nė 24 valandoms tie patys žmonės ir vėl atsiunčiami į Pasau – vyksta galios varžybos tarp Vokietijos ir Austrijos.
Federalinė policija privalo registruoti kiekvieną atvejį, kai asmuo sieną kerta nelegaliai – net jeigu ir vyksta valstybės užsakytu autobusu. Tai biurokratinis laiko švaistymas – dokumentai tuomet siunčiami prokuratūrai, kuri iškart nutraukia kiekvieną bylą.
Visoje šalyje pareigūnai persidirbę – pradedant federaline policija pasienyje ir baigiant prokurorais visose Vokietijos žemėse. Nė viena tarnyba nebuvo pasirengusi tokiam dideliam pabėgėlių srautui. Valdininkų, kurie iki tol leisdavo dienas rašydami taisykles, kiek dviračių takų turi būti įrengta naujame kvartale, dabar staiga prašoma improvizuoti ir surasti būstus pabėgėliams, kurių per savaitę atvyksta apie tūkstantį. Be to, ir toliau vykdyti savo pareigas, užtikrinančias visuomenės saugumą.
Nusikaltėlių baudimas – beveik neįmanomas
Jie juokiasi iš mūsų, nes jiems nieko nenutinka, – sakė viena detektyvė.
Geras pavyzdys – Braunšveigo miestas. Praėjusiais metais buvusiuose barakuose miesto pakraštyje vienu metu būdavo apgyvendinta daugiau nei 4 tūkst. migrantų. Dalis jų į pastatus netilpdavo – apsigyvendavo šalimais statomose palapinėse. Augant atvykėlių skaičiui, daugėjo ir šiame rajone įvykdomų nusikaltimų. Dauguma jų – smulkios vagystės, tačiau buvo ir įsilaužimų, muštynių, priekabiavimo atvejų.
Tačiau buvo vos keli nuteisti asmenys. Priežastis? Kai policija ar tardytojai kviečia įtariamąjį apklausai, jo pristatyti negalima, nes jis jau seniai išvykęs iš miesto, pradingęs arba kitur užsiregistravęs kitokiu vardu. „Jie juokiasi iš mūsų, nes jiems nieko nenutinka“, – sakė viena detektyvė.
2015 m. rugpjūtį miesto policijos departamentas tapo pirmuoju šalyje, kur buvo sukurtas specialus dalinys, kurio tikslas – prieglobsčio prašytojų įvykdytų nusikaltimų tyrimas. Įtariamieji buvo pradėti uždaryti į areštines savaitei net dėl nedidelių nusikaltimų.
„Nusikaltėliai turi suprasti Vokietijos įstatymus ir jiems paklusti“, – sakė ji. Buvo paskubinti ir procesai – bylas imtasi tirti kuo greičiau. Anksčiau įtariamojo stojimas prieš teismą galėdavo užtrukti ne vieną mėnesį.
Specialusis dalinys jau turėjo maždaug 1,3 tūkst. bylų. Vienas detektyvas prisiminė, kad teisme teisėjas per vieną pirmųjų šių bylų aiškiai pasiuntė žinią. „Jūs užtraukiate blogą reputaciją kitiems prieglobsčio prašytojams, – teisėjas kreipėsi į kaltinamąjį. – Mes čia neturime problemų su pabėgėliais. Mes turime problemų su nusikaltėliais.“
Chaotiška migrantų registracija
Suprantama, kad į šalį atvykus milžiniškam migrantų srautui, kuriuos reikia suregistruoti, suteikti stogą virš galvos ir maisto, institucijos vos geba tvarkytis. Dar sunkiau – kai net neaišku, kokie tikrieji atvykėlių skaičiai.
Kiekviena Vokietijos žemė pati sprendžia, kaip geriau suregistruoti ir tada paskirstyti atvykėlius. Egzistuoja ir nacionalinė registracijos sistema „Easy“. Pagal ją, praėjusiais metais į šalį atvyko 1 091 894 prieglobsčio prašytojai.
Tačiau ekspertai mano, kad tikrasis skaičius gali būti dešimtis ar net šimtais tūkstančių mažesnis, nes yra labai lengva tą patį žmogų sistemoje užregistruoti du ar daugiau kartų, kai daug atvykėlių nepateikia jokių dokumentų.
Jūs užtraukiate blogą reputaciją kitiems prieglobsčio prašytojams, – teisėjas kreipėsi į kaltinamąjį. – Mes čia neturime problemų su pabėgėliais. Mes turime problemų su nusikaltėliais.
Kita vertus, daug atvykėlių pranyksta jau pirmosiomis atvykimo dienomis – dalis jų dar net būna nespėti užregistruoti „Easy“ sistemoje. Vokietijos žemės skirtingai mėgina spręsti šias problemas, todėl automatizuota informacijos keitimosi sistema kol kas negalima. Taip pat nepavyksta ir sugretinti ir šių duomenų su turimais Federalinėje kriminalinės policijos tarnyboje, Federalinėje pabėgėlių tarnyboje ar Europos pabėgėlių duombaze „Eurodac“.
Migrantai gali išnaudoti tai – užsiregistravę skirtingose vietose skirtingais vardais gali gauti dvigubą išmoką. Jiems kol kas suteikiamas tik paprastas popieriaus lapas, kuris tampa laikinu tapatybės dokumentu, kol asmuo oficialiai pradės prieglobsčio prašymo procedūrą. Dabar tam prireikia mažiausiai kelių mėnesių.
Esant tokiai chaotiškai registracijai, nusikaltėliai gali lengvai turėti keletą tapatybių. Įtariamasis islamistas, kuris sausio mėnesį su kirviu puolė policiją Paryžiuje, manoma, buvo registravęsis mažiausiai septyniais vardais.
Tik gruodį buvo pristatytas naujas įstatymas, pagal kurį visi pabėgėliai būtų fotografuojami ir imami jų pirštų atspaudai. Tuomet jiems būtų suteiktas standartizuotas dokumentas, kurį būtų sunkiau padirbti. Sistema turėtų pradėti veikti vasario mėnesį, tačiau prireiks dar laiko, kol visi pirminiai centrai visose Vokietijos žemėsi pradės ją naudoti. Vidaus reikalų ministerija tikisi, kad taip bus jau šių metų viduryje.
Šiaurės Afrika nepasiima atgal savo piliečių
Daug problemų Vokietijai sukelia tai, kad net ir norėdama deportuoti prasižengusius asmenis arba tuos, kuriems atsisakoma suteikti prieglobstį, dažniausiai to padaryti nepavyksta.
Pavyzdžiui, Vokietija į Tunisą nori išsiųsti apie 1,2 tūkst. šios šalies piliečių, tačiau Tuniso ambasada įžūliai nebendradarbiauja – neatsako į užklausas, nepadeda nustatyti asmenų tapatybių. To rezultatas – per pirmuosius šešis 2015 m. mėnesius į Tunisą deportuoti vos šeši šios šalies piliečiai.
Vidaus ministerijos duomenimis, 2015 m. daugiau nei pusė visų užsieniečių, kurie įtariami nusikaltimais Saksonijos žemėje, buvo Tuniso piliečiai – nepaisant to, kad tunisiečiai sudaro vos 4 proc. visų migrantų šioje žemėje.
Tokios pat deportacijos problemos – ir su Alžyru, kur vietoj to, kad išsiųstų visus 2 tūkst. deportuojamų asmenų, Berlynui pavyko susitarti tik dėl 24. Iš 2,3 tūkst. marokiečių – vos 23.
Tikimasi, kad tai ims keistis – Vokietija susitarė dėl milijoninių investicijų į Alžyrą, Maroką ir Tunisą, o mainais šios šalys priims atgal savo piliečius, kuriems Berlynas nesuteiks prieglobsčio.
Tačiau ir deportuojamiems asmenims nėra itin sunku išvengti kelionės namo. Tie, kurie slepia savo tikrąją tapatybę, tiesiog pasislėpdavo. Arba gaudavo gydytojo pažymą, kad jie negali skristi dėl medicininių priežasčių. Arba sukelia tokį skandalą deportacijos lėktuve, kad lakūnas atsisako pakilti.
Daugiau nei pusė visų užsieniečių, kurie įtariami nusikaltimais Saksonijos žemėje, buvo Tuniso piliečiai – nepaisant to, kad tunisiečiai sudaro vos 4 proc. visų migrantų šioje žemėje.
Mažai pagarbos teisingumo sistemai
Nusikalstantys migrantai demonstruoja ir mažai pagarbos visai Vokietijos teisinei sistemai. Žmonės atvyksta iš šalių, kur bausmė už vagystę yra rankos nukirtimas. „O čia jie pamato visiškai kitą teisinę sistemą ir nežiūri į mūsų bausmes rimtai“, – sakė Achimo mieste Žemutinėje Saksonijoje 30 metų dirbantis valstybinis gynėjas Michaelis Brennecke'as.
Jam dažnai tenka ginti nepilnamečius migrantus nusikaltėlius. Vyras apibūdino tipišką procesą: „Byla, kai nusižengiama pirmą kartą, būna užverčiama. Tada būna pirmasis stojimas prieš teismą, antrasis. Jie baigiasi baudomis. Po dar vieno nusižengimo asmuo gali būti sulaikomas. Jeigu įvykdo dar vieną, dažniausiai jam skiriamas kalėjimas, tačiau bausmė pakeičiama lygtiniu laisvės atėmimu. Ir? Jiems čia viskas labai paprasta. Jie išeina iš teismo salės ir rodo pergalės ženklą savo draugams.“
Gynėjas sako, kad jam teko atstovauti jaunuoliams, kurie buvo baudžiami 15 ar 16 kartų, ir nesusilaukė jokios rimtesnės bausmės.
Nepilnamečių teismo teisėjas Johannas Krietenas Hamburge turi savų metodų, kaip įdiegti pagarbą. Jo teismo salėje visi privalo būti be kepurių, nekramtyti gumos, sėdėti tiesiai ir būti ramūs. Jeigu nepaklūstama taisyklėms – skiriama bauda. Jeigu nesumoki jos – atsiduri teismo areštinėje.
Kai įtariamųjų teisėjas klausia, iš kur jie yra, paprastas atsakymas jo netenkina. Jis dažnai tuomet užduoda papildomų klausimų apie tą šalį, iš kurios sakosi esantis jaunuolis. Pavyzdžiui, apie kalną ar žymų futbolininką. Taip greitai būna išsiaiškinama, ar jie meluoja. „Niekada nejutau, kad į mane nežiūrima rimtai“, – sakė teisėjas.
„Nulio tolerancijos strategija“
Ar Vokietijos teisingumo sistemai reikia atrasti naują kalbą, kaip geriau pasiekti iš užsienio atvykusius nusikaltėlius? Ar griežtesnės bausmės stabdytų jaunų marokiečių ar tunisiečių nusikalstamumą?
„Spiegel“ pažymi, kad problemos su migrantais neiškilo per dieną – t.y. per Naujųjų metų naktį Kelne. Jos nebus išspręstos naujais griežtesniais įstatymais ir taisyklėmis – dabar sukurti įstatymai yra gana geri. Be to, naujų įstatymų įgyvendinimui reikėtų dar daugiau pareigūnų ir valstybės tarnautojų.
Duisburgo miesto policijos vadovę Elke Bartels turi savo receptą. Vasarą šiaurinėje miesto dalyje apsigyvenę užsieniečiai ėmė kelti tiek problemų, kad rajonai tapo sunkiai kontroliuojami – net pačius policijos pareigūnus užpuldavo, policininkus greitai apsupdavo didelės gaujos.
Rajonai tapo sunkiai kontroliuojami – net pačius policijos pareigūnus užpuldavo, policininkus greitai apsupdavo didelės gaujos.
Jos išeitis – „nulio tolerancijos strategija“. Ji kreipėsi į Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės vidaus reikalų ministeriją prašydama kelių šimtų papildomų pareigūnų. Tiek negavo, bet gavo bent 30, kurie pradėjo dirbti jau liepos 17 d.
Nuo tada pradėta tirti kiekvieną įstatymo ir viešosios tvarkos pažeidimą probleminiuose rajonuose – pradedant kalbėjimu telefonu automobiliu vairuojant automobilį ar šiukšlių išmetimu ne vietoje. Policija jau yra skyrusi beveik 4 tūkst., o laikinai į areštinę buvo uždaryta 75 žmonės. „Mes susigrąžinome pagarbą“, – sakė ji.
